Paklausti apie savo vasaros atostogų kryptis, 15min komandos nariai pateikė įdomių kelionių idėjų, kurias dar tikrai galima įgyvendinti pirmoje rudens pusėje.
Indrė Pepcevičiūtė-Bogušienė, 15min GYVENIMAS redaktorė:
Lietuvių pamėgta Zakopanė
Anksčiau nesuprasdavau, ko daugelis atostogų vyksta į Lenkiją. Po šios vasaros atsiimu savo mintis ir žodžius. Liepos gale–rugpjūčio pradžioje su vyru leidomės į 12 dienų kelionę, kurios pagrindinis tikslas buvo Tatrų apskrities centre įsikūrusi Zakopanė. Prieš septynerius metus ten yra tekę slidinėti, tačiau vasarą (ir dar prabėgus tiek laiko) šis kalnų kurortas nušvito visai kitomis spalvomis.
Nuo Vilniaus iki Zakopanės – apie 850 km. Juos galima įveikti maždaug per 12–14 val., priklausomai, kokių kliūčių pasitaikys kelyje ir kiek dažnai norėsis sustoti pailsėti.
Mus Zakopanė pasitiko paskendusi lietaus debesyse, tad tikrasis jos grožis atsivėrė tik kitą dieną. Miestą supa kalnai, o pasivaikščiojimo maršrutų po juos – daug ir įvairaus sudėtingumo. Patys populiariausi – Kasprovo viršūnė ir nuo jos nusidriekiantys takai, Morske Okas ir miesto centrinės gatvės gale esantis Gubaluvkos kalnas.
Į Kasprovo viršūnę keltuvu kilome dukart skirtingomis dienomis. Tiesa, keltuvo bilietą verta įsigyti iš anksto internetu, antraip teks laukti milžiniškoje eilėje. Pirmą dieną nuo viršūnės ėjome link Świnicos kalno, paskui kiek sugrįžę atgal žalia ir geltona trasomis leidomės žemyn iki miesto. Antrą dieną sukome į kitą pusę (man asmeniškai – kur kas smagesnę) – raudona trasa link Kresanicos kalno, o pusiaukelėje žalia ir mėlyna trasomis leidomės žemyn.
Morske Okas („Jūros akis“) – didžiausias ir ketvirtas pagal gylį ežeras Tatrų kalnuose Lenkijoje ir vienas populiariausių turistinių objektų regione. Tiesą sakant, daugeliu maršrutų Lenkijoje tėvai lipa su vaikais, tačiau iki Morske Oko vaikus galima vežti vežimėliuose, o jei labai tingisi ar dėl kitų priežasčių sunku vaikščioti, į viršų galima pakilti arkliais pakinkytais vežimais.
Čia gamta žavi dėl savo neįprastos augmenijos, tačiau pats kelias iki ežero – gana nuobodus: asfaltuotas, tik jau aukščiau pakilus jį galima kirsti akmenuotais laiptais. Jei norite atsidurti prie ežero vieni ir pasidaryti įspūdingų nuotraukų, tikrai teks anksčiau atsikelti. Antraip pasitiks realybė – žmonių masė, kurios kalnuose norisi mažiausiai. Atrakcija pasiekus ežerą – apeiti aplink jį arba pakilti iki aukščiau esančio antrojo.
Miesto centro pagrindinės gatvės (kuri labai primena Palangos Basanavičiaus gatvę dėl kavinių, žmonių gausos ir šurmulio) gale stūkso Gubaluvkos kalnas, į kurį pakilti galima traukinuku, užlipti palei bėgius vingiuojančiu taku arba paieškoti kitų kelių. Mes į kalną užlipome visai iš kitos pusės – tarp gyvenamųjų namų ir mišku besidriekiančiu taku. Nežinojome, ko tikėtis viršuje, o ten radome pagrindinę miesto gatvę primenančią aplinką – kavinių, suvenyrų kioskų, nemažai žmonių ir nuo kalno atsiveriančią miesto panoramą.
Ar dar kada grįšiu? Nežinau. Viena vertus, liko daug smagių neišbandytų kalnų maršrutų, kita vertus – pasaulyje dar daug neaplankytų vietų. Nors masė žmonių manęs niekad nežavi, reikia pripažinti, kad pati Zakopanė turi kažką, kas įtraukia. Žavi ne tik kalnai, bet ir stogų stogeliais nusėti gyvenamieji namai, o nemėgstantys šurmulio gali atrasti ir ramesnių vietų pavalgyti, išgerti kavos ir pasigrožėti gamta. O rudenį, tikėtina, ir turistų ten tiek daug nebebus.
Vaidotas Beniušis, 15min vyriausiasis redaktorius:
Baidarėmis su pasieniečių palyda
Karaliaučiaus kraštą nuo Antrojo pasaulinio karo valdantys rusai lietuvius pasienyje ties Nemunu šią vasarą „sveikina“ trijų metrų Z raide. Maskvos agresijos simbolis „koloradiniu“ raštu išpieštas ant rusvo pastato sienos ties įspūdingu Karalienės Luizės tiltu. Čia šiemet baigėme tradicinę kelionę baidarėmis Nemunu. O joje šįkart turėjome išskirtinę Lietuvos pasieniečių palydą.
Kasmet plaukimui Nemunu su draugais skiriame vieną rugpjūčio savaitgalį, per kurį nuplaukiame apie 100 kilometrų. Maršrutą pradėjome nuo Baltarusijos sienos, o finišuosime kitąmet – gal ties Rusne, gal kiek toliau.
Plaukimas nuo Smalininkų išskirtinis dėl Lietuvos pasieniečių palydos.
Plaukimas nuo Smalininkų išskirtinis dėl Lietuvos pasieniečių palydos. Iš anksto reikia užsisakyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos leidimus – tai nesudėtinga padaryti elektronine forma. Plaukiant Lietuvos pakrantėje nuolat matai pasieniečių bokštus. Kai įplaukėme į Jūros upę nakvynei Mociškių palivarke ir dingome iš pasieniečių akiračio, patys sulaukėme pasieniečių skambučio, o kartą pietaujant pakrantėje virš galvų prazvimbė jų dronas.