Prieš įsisukdama į kasdienių darbų rutiną Edita Uksaitė Nichols kelioms dienoms grįžo į Lietuvą. Nuolat apie ekspediciją informavusioje 15min.lt redakcijoje apsilankiusi moteris sako, kad jos žygis į Everestą buvo ypatinga gyvenimo patirtis, sukėlusi daugybę emocijų. Jai iki šiol sunku patikėti, kad viskas pasisekė.
„Sugrįžimas į Lietuvą mane sugrąžino į realybę. Sutikau savo mamą, sesę, brolį. Žinau, kad jie buvo su manimi, kai kopiau. Žinau, kad jiems tai buvo svarbu, jie mane palaikė ir norėjo, kad įgyvendinčiau savo svajonę, pasiekčiau savo tikslą. Dabar juos pamačiau ir supratau, kiek jie daug man reiškia, kaip gera būti kartu. Todėl dar labiau vertinu tai, kad viskas saugiai praėjo, kad grįžau“, – apsilankius redakcijoje įspūdžiais dalinosi Edita.
„Mums pasisekė. Džomolungma įsileido“
Moteris sako, kad iš kalnų į kasdienį gyvenimą grįžti nėra lengva. Būnant ten, pamiršti viską aplinkui, pajauti tikrą laisvės skonį, gali išbandyti save fiziškai ir morališkai.
„Ten gali pasiekti tai, ko tik labai nedaug kas pasiekia. Man kartais net nesitiki, kad visą tai buvo. Kartais net pagaunu save galvojant – iš tikrųjų tai įvyko? O gal tai tik sapnas? Pasąmonėje aš nenoriu prisiminti sunkių momentų. Buvo šaltis, vėjas, kiekvienas žingsnis buvo skausmingas. Prisimenu tą akimirką, kai kopiau paskutinius žingsnius į viršūnę, pasirodė maldų vėliavėlės, pamačiau žemės linkį... Tuo metu jaučiausi tarsi sapne. Galimybės 15-20 minučių pabūti viršūnėje nekeisčiau į nieką pasaulyje“, – sako alpinistė.
Iš dešimties narių tarptautinės grupės, su kuria į Everestą kopė lietuvė, viršūnę pasiekė tik trys. Taip pat ir grupės vadovas britas Philas Cramptonas. Kitiems pritrūko jėgų ar palūžo morališkai.
Savo sėkmę Edita komentuoja lakoniškai: „Mums pasisekė. Džomolungma įsileido“.
Sunkiausi per visą ekspediciją buvo momentai, kai reikėdavo laukti – geresnio oro, nurimsiančio vėjo ir pan. Tuo metu, kai aplink švilpdavo vėjas, keldamas dulkių debesys, kraštovaizdį goždavo aplink stūksančios niūrios uolos. O taupant elektrą dar prasidėjo ir interneto limitavimas.
Edita džiaugiasi, kad tokiais momentais ji turėjo bendramintę, su kuria kartu bandydavo viską iškęsti – alpinistę iš Australijos Margaret Watroba. Australė vėliau taip pat pasiekė Everesto viršūnę ir tapo pirmąja Australijos moterimi, aukščiausią pasaulio kalną įveikusia iš abiejų – pietinės ir šaurinės – pusių.
Išsamų interviu su Margaret ir jos įspūdžius iš šių metų ekspedicijos galite perskaityti čia.
„Bazinėje stovykloje mes su Margaret bandėme viena kitą paskatinti. Laukti – dešimt dienų. Per tą laiką reikia kažką veikti, reikia skatinti vienas kitą, reikia eiti pasivaikščioti, kad bet šiek tiek pajudėtum. Todėl mes viena kitą ir skatinome, eidavome pasivaikščioti, judėdavome. Eidavome valandą, dvi valandas. Dėl to mes abi ir išlaikėme formą. Kiti sėdėdavo, nejudėdavo ir niekur neidavo. Gerdavo alų ir vyną“, – prisiminė Edita.
Į Everesto viršūnę Edita įkopė šiauriniu šlaitu. Šis maršrutas laikomas sunkesniu techniškai ir pavojingesniu, nei kopimas pietiniu šlaitu. Tačiau praėjus kuriam laikui po ekspedicijos, moteris sako nesigailinti sprendimo rinktis sunkesnį kelią.
„Manau, kad sprendimas pasiteisino. Buvo daug pavojų ir antrą kartą šito kelio aš jau nebekartočiau. Tačiau čia nebuvo tiek daug grupių, kaip kopiant pietine puse, nebuvo tiek grūsčių. Iš tiesų, tai buvo gana didelis išbandymas. Pats sudėtingiausias dalykas, kurį esu dariusi savo gyvenime“, – sako moteris.
„Savo žygiu pasiekiau daugiau, nei galima būtų įvertinti pinigais“
Savo žygį į Everestą Edita skyrė skurdžiam Afrikos regionui Saheliui. Pavadinusi jį „Everestas Saheliui 2013“ („Everest For Sahel 2013“), Edita tikėjosi ne tik atkreipti dėmesį į badaujančių šio regiono žmonių problemas, bet ir tikėjosi surinkti lėšų jiems.
Sahelis – tai regionas Vakarų Afrikoje, apimantis aštuonias valstybes. Maisto krizė kilo po to, kai dėl ypač nepalankių gamtinių sąlygų 2011 m. beveik neužderėjo derlius. Maisto atsargų mažėjimas sukėlė kainas. Daugybė šeimų susidūrė su pavojumi likti visai be maisto.
Iš arti pamačiusi kenčiančius žmones, Edita nusprendė, kad gali pabandyti jiems padėti, gali atkreipti dėmesį į jų problemas, gali bandyti surinkti pinigų jiems. Ji sako, kad pamačiusi, kaip šie žmonės kenčia, jos gyvenimas pasikeitė.
„Pinigų nesurinkau tiek, kiek tikėjausi surinkti. Tačiau galvoju, kad šia savo akcija pasiekiau daugiau, nei galima įvertinti pinigais. Aš atkreipiau dėmesį. Daug žmonių sužinojo apie tą regioną, apie jo problemas. Daug žmonių net nežinojo, kad tokios problemos egzistuoja. Kai įvyksta nelaimė, visi pakalba ir nutyla. Ten žmonės toliau badauja, tačiau jau niekas apie tai nekalba. Todėl ir sakau, kad pasiekiau, ko norėjau. Aš paskleidžiau informaciją“, – sako Edita.
Į Sahelio fondą per savo ekspediciją moteris surinko per tris tūkstančius dolerių. Dalį šių pinigų paaukojo ir lietuviai. 500 dolerių šiai akcijai skyrė ir 15min.lt redakcija.
 |
| Mato Dauginio/15min.lt nuotr./Editos Nichols apsilankymas 15min.lt redakcijoje |
Edita sako, kad žmonės kitiems aukoja sunkiai, o siekiant surinkti daugiau lėšų, reikia vykdyti labai agresyvią kampaniją ir įdarbinti daugybę pagalbininkų.
„Lietuvos žmonėms Sahelio problemos yra labai tolimos. Bet šia savo akcija taip pat norėjau parodyti, kad Lietuva nėra uždara šalis. Ji yra pasaulio dalis. Ir kartais mes taip pat galime pasirūpinti kitomis šalimis, iš gavėjų tapti davėjais. Labai daug žmonių Lietuvoje linkę manyti, kad mes esame niekas, kad esame suvargę ir nieko neturime. Bet kai palygini... Lietuvoje gatvėje aš nematau nė vieno badaujančio vaiko. Gal daug kam iš tiesų yra sunku ekonomiškai, bet visi turi kažko nors minimaliai. O ten vaikai ir to neturi“, – sako moteris.
Surinkti pinigai pateko į specialų Pasaulio maisto programos fondą, skirtą Saheliui. Jie bus paskirstyti ten, kur jų labiausiai reikia. Pavyzdžiui, jie gali būti skirti specialiems moterų ir vaikų maitinimo punktams arba vaikų maitinimo mokyklose programoms. Edita užtikrina, kad pinigai paklius ten, kur jų labiausiai reikia.
„Ši akcija buvo mano asmeninis įsipareigojimas. Gal aš esu didelė optimistė, bet tikiu, kad reikia kažką daryti, net jei nesimato vilties. Jei kiekvienas asmeniškai kažką darytų, daug kas galėtų pasikeisti. Ir nebūtina kažką ypatinga daryti Afrikoje. Norėjau žmones paskatinti, kad jie iš viso ką nors darytų. Taip pat ir savo mieste arba savo šalyje“, – sako Edita.
