Maskva reikalavo atiduoti lėktuvus, sklandytuvus, parašiutus, techninės priežiūros automobilius ir be užuolankų grasino: „Jei priešinsitės – viską sunaikinsime!“ Tatai girdėdami, aeroklubų žmonės, nieko nepaisydami, išmontuodavo orlaivius, pakraudavo į priekabas ir veždavo (kartais naktį) į apleistą tvartą ar fermą arba tiesiog įstumdavo į miško tankmę bei, kad „nesušaltų“, apklodavo brezentu. Jei nuspręsdavo ką nors palikti aerodrome – „sugadindavo“.
Nuo 1990 m. pavasario iki 1991 m. rugpjūčio mėn., t. y. iki Maskvos pučo, sovietai uždraudė bet kokius mokomuosius ir sportinius skraidymus, tačiau čia suveikdavo lietuviška išmonė prisitaikyti prie esamos situacijos. Susitardavo su „vietiniais“ aviacijos dalinių vadais (rusai – neblogi žmonės) ir jų priedangoje skraidydavo arba įregistruodavo įmonę, kuriai negaliojo jokie DOSAAF draudimai.
Kartu su bičiuliais, kurie tiesiogiai dalyvavo tų įvykių sūkuryje, bandysime prisiminti, kas tuo metu vyko Lietuvos padangėje.
„Visas tas turtas jokiu būdu nepriklauso Lietuvos liaudžiai“
Taigi, 1990 m. balandžio 7 d. Vilniuje organizuota atkurto Lietuvos aeroklubo konferencija, kurioje dalyvavo 110 delegatų. Į ją taip pat pakviesti du „svečiai“ – Maskvos SSRS DOSAAF Centro komiteto pirmininko pavaduotojas generolas S.Maslovas ir griūvančio Lietuvos DOSAAF pirmininkas generolas G.Taurinskas.
Generolas iš Maskvos savo kalboje pasakė, kad visa aviacinė technika iki paskutinio varžtelio priklauso SSRS, ir toliau rėžė: „Visas tas turtas jokiu būdu nepriklauso Lietuvos liaudžiai, todėl neribotam laikui uždrausti bet kokie sportiniai skraidymai, ir Sovietų Sąjungos vidaus reikalų kariuomenei, esančiai Lietuvos Sovietų Socialistinėje Respublikoje, pavedama sustiprinti aviacinės technikos ir aerodromų apsaugą!“
Mes kovosime dėl Nepriklausomos Lietuvos ir, jei prireiks, atsisakysime lėktuvų iki paskutinio varžtelio, bet Nepriklausomybę išsaugosime, - V.Kensgaila.
Salė netikėtai nuščiuvo, bet po kiek laiko vienas iš delegatų atsistojo ir paklausė: „Kiekvienas Lietuvos pilietis 50 metų mokėjo mokesčius į biudžetą. Tai nejaugi mums nieko nepriklauso?!“ Generolas, norėdamas išsisukti nuo tiesioginio atsakymo, tarė: „Šių klausimų spręsti nesiimu, čia politika.“ Tada neiškentęs atsistojo garsus lėktuvų konstruktorius Vladas Kensgaila ir pasakė: „Kai generolas grįš į Maskvą, prašome perduoti, kad mes kovosime dėl Nepriklausomos Lietuvos ir, jei prireiks, atsisakysime lėktuvų iki paskutinio varžtelio, bet Nepriklausomybę išsaugosime!“
Nepaisant generolų gąsdinimų, konferencijoje priimta rezoliucija, kurioje pritariama Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 22 d. nutarimui, kuriuo remiantis SSRS DOSAAF organizacijos, esančios Lietuvoje, pereina Lietuvos Respublikos jurisdikcijai. Konferencija ragino visus aviacijos sporto klubų (aeroklubų) darbuotojus užtikrinti, kad būtų išsaugotas jų žinioje esantis turtas, sportiniai lėktuvai ir kita aviacinė technika. Taip pat už įgaliojimų viršijimą ir veiklą, prieštaraujančią Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui, vengimą vykdyti Lietuvos Ministrų Tarybos nutarimus, Lietuvos aeroklubo konferencija pareiškė nepasitikėjimą Lietuvoje esančiam DOSAAF Centro komiteto pirmininkui generolui G.Taurinskui.
Lėktuvai galėjo būti išskraidinti arba sunaikinti vietoje
Konferencijai pasibaigus, Kauno pilotažinio aeroklubo delegatai kuo greičiausiai grįžo į Pociūnus, ir tą pačią dieną, saulei leidžiantis, prasidėjo darbai siekiant išsaugoti lėktuvus. Svarstyta, kaip orlaiviai gali būti atimti. Vienas variantas – lėktuvai gali būti išskraidinti į Kyviškių aerodromą Vilniaus r. arba sunaikinti vietoje. Keletą pilotažinių lėktuvų paslėpė Prienų statybų organizacijos kiemo teritorijoje ir Kazlų Rūdos r. Antanavo apyl. Gaisrių kaime. Dar kiti konteineriuose atvežti į Kauno oro uostą Aleksote ir su oro uosto direktoriaus pavaduotojo pritarimu paslėpti tarp konteinerių.
Vienas variantas – lėktuvai gali būti išskraidinti į Kyviškių aerodromą Vilniaus r. arba sunaikinti vietoje.
Vilkaviškio r. Nadrausvės kaime paslėpti nauji lėktuvų propeleriai. Kadangi tuo metu Maskva Lietuvai netiekė naftos, nauji benzinvežiai panaudoti sprendžiant blokados problemas. Žmonės, pas kuriuos slėpdavo lėktuvus, buvo labai geranoriški. Užtekdavo pasakyti, kad lėktuvai slepiami nuo sovietų kariškių, ir daugelis patardavo, kaip tai geriau padaryti.
O lėktuvus, kuriuos nusprendė palikti aeroklubo angare, taip „patvarkė“, kad net ir gerai norėdamas su jais nepakiltum.
„Nejuokaukit, nes jums gali atsitikti kaip Azerbaidžano sostinėje Baku“
Buvo gražus 1990 metų gegužės rytas. Panevėžio aeroklube budėjo viršininko pavaduotojas Gintautas Griauzdė. Staiga apie 6 val. pasirodė UAZ automobilis, kuriame sėdėjo pulkininkas su dviem kareiviais. Vienas kareivis vairavo automobilį, o kitas ant kelių buvo pasidėjęs Kalašnikovo automatą. Pulkininkas išlipo iš automobilio, priėjo prie G.Griauzdės ir pasakė, kad atvažiavo iš Pajuosčio karinio aerodromo ir jam įsakyta paimti automobilius, bei pateikė jų sąrašą. Paskui, lyg ir tarp kitko, pasakė: „Nejuokaukit, nes jums gali atsitikti, kaip prieš kelis mėnesius įvyko Azerbaidžano sostinėje Baku!“
(1990-ųjų sausio 20-ąją nepriklausomybės siekiantį Azerbaidžaną sostinėje Baku norėta parklupdyti ant kelių. Tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas įsakė karinėms SSRS pajėgoms, remiamoms Vidaus reikalų ministerijos ir KGB dalinių, įsiveržti į Baku. Ankstų 1990-ųjų sausio 20-osios rytą į Baku įžengė apie 20 tūkst. sovietų kariškių. Jie pirmiausia užėmė Azerbaidžano valstybinę televiziją ir šalį paliko be informacijos. Paskui, padedant jau anksčiau Azerbaidžane dislokuotiems sovietų armijos daliniams, ėmė žudyti taikius šios šalies žmones.
Oficialiais duomenimis, dėl kruvinos sovietų armijos agresijos tądien Baku žuvo 133 žmonės, 744 azerbaidžaniečiai buvo sunkiai sužeisti, 841 azerbaidžanietis neteisėtai areštuotas, penki žmonės dingo be žinios. Tarp žuvusiųjų azerbaidžaniečių – daug vaikų, moterų, senelių, taip pat Azerbaidžano greitosios pagalbos medikų ir Azerbaidžano milicininkų. Tądien sudeginta 200 namų ir butų, sutraiškyta aštuoniasdešimt automobilių. Pagrindinis agresijos tikslas – įbauginti nepriklausomybės siekiantį Azerbaidžaną.)
Pulkininkas pasakė: „Nejuokaukit, nes jums gali atsitikti, kaip prieš kelis mėnesius įvyko Azerbaidžano sostinėje Baku!“
Aeroklubo atstovas paaiškino, kad darbas prasideda 9 val. (iš tikrųjų pradėdavo 8 val.). Karininkas griežtu tonu pasakė, kad automobiliai iki dienos pabaigos turi būti pristatyti į karinį aerodromą, ir su svita išvažiavo (kiti kariškiai, kurie buvo keliolika dienų anksčiau atvažiavę, elgėsi ne taip agresyviai, kaip šį kartą).
Apie 9 val. į aeroklubą iš Pajuosčio paskambino geras aeroklubo draugas ir perspėjo, kad su pulkininku reikia elgtis itin atsargiai, bei pridūrė, kad jis tarnavo Afganistane. Tą patį rytą vienas aeroklubo darbuotojas, išvažiuodamas iš aeroklubo teritorijos, kaktomuša susidūrė su atvažiuojančiu pulkininku, bet nesutriko ir parodė išrašytą komandiruotę. Tada pulkininkas sumurmėjo: „Komandiruotė yra komandiruotė“ ir paleido.
Vakare į Pajuostį iš aeroklubo pristatyta gerokai „nurengto“ automobilio „Gaz-52“ griaučiai ir raportuota: „Pristatyta!“ Tuo metu į aeroklubą kelis kartus skambino „Russkoe radijo“ ir provokavo sakydami: „Kodėl jūs, patriotai, į Pajuostį atiduodate automobilius!“
„Įvykiai Lietuvoje kaito, kaito, ėjo smarkyn, smarkyn. Jau matėme, kad čia bus blogai“, – pasakojo tuometinis Panevėžio aeroklubo viršininkas Bronius Zaronskis.
„Tada klube budėdavome po 4–6 žmones, kartais būdavo net 10, naktį užsirakindavome ir užsibarikaduodavome. Stebėdavome sovietų kareivių kolonas ties Berčiūnais ir už Pažagienių gyvenvietės.
Skaičiuodavome, kiek važiuoja mašinų ir ką jos veža: ar tankus, ar šarvuočius, ar kareivius, ir lydėdavome, kad įsitikintume, kur nuvažiuoja: ar į Pajuostį, ar į Radviliškio pusę, ar Rygos link. Taip pat žinodavome radijo dažnumus, kuriuos naudodavo sovietų lėktuvų pilotai, daugiausia karinių krovininių „IL-76“. Pajuosčio karinio aerodromo šaukinys buvo „Tulpan“, Kėdainių karinio aerodromo – „Podgornyj“. Paskui vykdavome į Panevėžio lietuvišką komendantūrą ir ten viską pranešdavome,“ – prisimena Bronius.
Skaičiuodavome, kiek važiuoja mašinų ir ką jos veža: ar tankus, ar šarvuočius, ar kareivius, ir lydėdavome, kad įsitikintume, kur nuvažiuoja
1990 metų spalio mėn. pradėjo sklisti gandų, kad Baltarusijoje sukurta diversinė grupė, kuri bet kada gali atvykti ir sunaikinti orlaivius arba geriausiu atveju juos išskraidinti! Tada Panevėžio aeroklubo nariai nusprendė, kad tris lėktuvus „Wilga“ reikia nuskraidinti į viršininko pavaduotojo G.Griauzdės sodybą Rudikų k. už 43 kilometrų.
G.Griauzdė pirmas atskrido ir laukė pasirodant kitų dviejų lėktuvų, bet pamatė nuo Panevėžio pusės atskrendantį... sraigtasparnį „Mi-8“! Gintas puolė į griovį ir pagalvojo, kad jau susekė, o skrendantiesiems nurodė grįžti atgal į Panevėžį. Bet, pasirodo, sraigtasparnis praskrido atsitiktinai ir po kiek laiko atskrido ilgai laukti pilotai, sukėlę prieštaringų dvejonių.
Kadangi visuotiniame narių susirinkime priimta nuostata bendraklubiams nepasakoti, kur paslėpti kiti orlaiviai, lakūnai, atskraidinę lėktuvus, nežinojo adreso ir kieno tai sodyba. Paslėptų lėktuvų Gintautas važiuodavo tikrinti 1–2 kartus per savaitę, o kai pradėjo snigti, uždengė polietilenu. Sodyboje lėktuvai prabuvo nuo 1990 m. rudens iki 1991 m. gegužės.
Dalį orlaivių ir automobilių slėpė aeroklubo viršininko B.Zaronskio tėviškėje Pasvalio r., Medinių kaime. Kai 1991 m. sausio mėn. Lietuvos prieškario veikėjams Jonui, Petrui, Antanui ir Anuprui Vileišiams netoli Medinių kaimo atidengė koplytstulpį, lakūnai ištraukė vieną paslėptą lėktuvą, nuo „kilimo ir tūpimo tako“ nuvalė sniegą ir su Lietuvos tautine vėliava raižė padangę. Susirinkę žmonės braukė ašaras ir giedojo Lietuvos himną.
Kad galėtų „legaliai“ skraidyti, įkūrė kooperatyvą skambiu pavadinimu „Ikaras“, kuriam negaliojo jokie DOSAAF draudimai.
Skambino iš SSRS sklandymo rinktinės bazės ir perspėjo, kad ruošia spec. užduočiai Lietuvoje
Lietuvoje aeroklubams, priklausantiems DOSAAF, uždrausta skraidyti, tačiau kauniečiams tai nebuvo didelė problema. Mat Pociūnų aerodrome bazavosi sovietų karinė eskadrilė, su kuria jie gerai sutarė, todėl eskadrilės vadas leido jais prisidengti.
Sodyboje lėktuvai prabuvo nuo 1990 m. rudens iki 1991 m. gegužės.
1990 m. rudenį Kauno sklandymo aeroklubo nariui Antanui Rukui paskambino iš SSRS sklandymo rinktinės bazės Oriolo m. (A. Rukas buvo SSRS sklandymo rinktinės kapitonas) ir perspėjo, kad jų neišleidžia atostogų ir ruošia kažkokiai spec. užduočiai. Įtarė, kad tai gali būti susiję su Lietuva. Kadangi Kauno aeroklube sklandytuvų, kuriuos nusprendė paslėpti, buvo nemažai (45 vnt.), reikėjo gerai pasukti galvą, kur juos paslėpti. Net 21 sklandytuvą nuvežė į Alytaus r. Punios sen. Strielčių k. pas vieno lakūno uošvį. 3 vnt. „AN-2“ (vadinamuosius „Kukurūznikus“) nuskraidino už 25 km į Kazlų Rūdos miškus. Angare liko tik nevažiuojantis benzinvežis.
Kai sužinojo, kad Oriole visus pagaliau išleido atostogų, lengviau atsipūtė.
Pasisavino penkias radijo stoteles ir keturias automobilio padangas
1991 m. sausio 11 d. prasidėjo atvira SSRS agresija. Kariškiai apsupo šarvuočiais, o paskui užgrobė ir Krašto apsaugos departamento būstinę Vilniuje, Viršuliškių g., ir nedelsdami įsikraustė. Atspėkite, kas? Teisingai – Lietuvos SSR DOSAAF pirmininkas su visa svita. „Kad liaudis įsitikintų, kaip jisai myli Tėvynę“, apsistatė automatais ginkluotais kareiviais. Kadangi pastate buvo išjungtas šildymas, kareiviai viduje kūreno laužą.
Anot tuometinio Vilniaus aeroklubo viršininko Giedriaus Kilnos, aerodromas šalia Paluknio miestelio yra tik apie 40 km nuo Vilniaus, ir vis dažniau pravažiuojančios pilnos kariškių vilkstinės su ginkluotomis amunicijomis primindavo LAK konferencijoje sovietų generolų viešai išsakytą nuostatą, kad orlaiviai gali būti atimti arba sunaikinti vietoje. Todėl patikimiausi aeroklubo nariai (aeroklube buvo KGB informatorių!) aptarė, kokius orlaivius reikia paslėpti. Nusprendė vežti į maždaug už 10 km nuo aerodromo Adomėlių k. esančias skulptoriaus G.Savicko ir matematikos profesoriaus R.Venskaus sodybas. Jie gyveno visai netoli vienas nuo kito ir buvo geri aviatorių pažįstami.
Patikimiausi aeroklubo nariai (aeroklube buvo KGB informatorių!) aptarė, kokius orlaivius reikia paslėpti.
Artėjo balandžio 25 d. ir draugas G.Taurinskas iš savo naujos būstinės nusprendė prie Vilniaus esančiame Kyviškių aerodrome įvesti „sovietinę tvarką“, bet pasiųsti desantininkai persistengė ir nuvažiavo į kitą pusę Paluknio aerodromo link.
Ankstų rytą aerodrome pasirodė karinė mašina, prigrūsta kareivių (būrį sudarė karininkas ir 15 kareivių) su Kalašnikovo automatais. Šturmuojant sargo namelį, vadovavo patyręs profesionalas, todėl „nepatirta jokių žmogiškų nuostolių“. Iš sargo sėkmingai atėmė varnoms šaudyti skirtą medžioklinį šautuvą, o patį išvijo. Paskui nuvažiavo prie administracinio pastato, išlaužė visas duris ir viduje pradėjo daryti „tvarką“. Kadangi angaro, kuriame buvo likę orlaivių, geležinių vartų įveikti nepajėgė – pastatė sargybą.
Atlikę „tokią sudėtingą operaciją“, turėjo atgauti kvapą, todėl, įsibrovę į namukus, kuriuose apsistodavo sportininkai, atsitempė rastų lovų ir visą parą „ilsėjosi“. Bet atėjo laikas išsinešdinti, tada pasisavino 5 radijo stoteles ir keturias automobilio padangas. Kai naivūs Vilniaus aeroklubo žmonės nuėjo pasiskųsti Lietuvos SSR DOSAAF pirmininkui, jis, „kaip gerai išmokytas sovietų generolas“, sakė, kad nieko nežinąs, bet patarė nesikišti…
(Kyviškių aerodromas užgrobtas tą pačią dieną po pietų ir „sėkmingai“ įvesta DOSAAF tvarka, kuri vadovavosi Sovietų Sąjungos įstatymais. Tai truko maždaug iki 1991 m. rugpjūčio antrosios pusės, t. y. po Maskvos pučo).
Į Lietuvos SSR DOSAAF pirmininko draudimus skraidyti nereagavome
Lietuvos aeroklubo konferencijoje nuskambėjęs raginimas užtikrinti, kad būtų išsaugoti sportiniai lėktuvai ir kita aviacinė technika, užkrėtė ir kitus aeroklubus. Tuometinio Telšių aeroklubo viršininko Stasio Kasparavičiaus laiškas:
„Situacija Lietuvoje rodė, kad dėl didelių įvykių kyla reali grėsmė orlaiviams, kuriuos tada turėjome. Metų metus kauptas aviacijos turtas galėjo būti atimtas arba paprasčiausiai sunaikintas vietoje. Kadangi Telšių aeroklubas toli nuo Vilniaus, jokie „taurinskai“ mūsų padangėje kol kas nesirodė. Tačiau nurimti negalėjome, supratome, kad reikia veikti. Tuo metu turėjome 5 „Wilga“ lėktuvus ir 15 įvairių tipų sklandytuvų. Porą lėktuvų ir sklandytuvų išmontavome ir paslėpėme Anulėnų tarybinio ūkio sandėliuose. Vieną lėktuvą paslėpėme po grūdais. Kitus tris 1991 m. sausio 19 d. nuskraidinome netoli Tryškių miestelio į pamiškę ir neišmontuotus, kiek galėjome, įtraukėme į mišką bei apdėjome šakomis.
Skrisdami slėpti lėktuvų prie Tryškių pamatėme priešais skrendantį sraigtasparnį „Mi-8“. Staigiai pasukome į šalį, bet sraigtasparnis į mus nesureagavo ir nuskrido savo keliu. Apie du mėnesius nesulaukę jokios reakcijos, lėktuvus iš miškų parskraidinome namo. Dalį sklandytuvų po 2 ar 3 vnt. išvežėme į gretimų kaimų sodybas ir paslėpėme pas patikimus žmones. Aviacinę techniką slėpėme keliose vietose, kad, jei būtų aptikta viena, liktų kitos ir nebūtų taip daug prarasta.
Aviacinę techniką slėpėme keliose vietose, kad, jei būtų aptikta viena, liktų kitos ir nebūtų taip daug prarasta.
Slepiant aviacinę techniką dalyvavo visi klubo žmonės, kas tik galėjo. Nebuvo tokių žmonių, kurių reikėjo bijoti ar saugotis. Žmonės, pas kuriuos slėpėme lėktuvus, reagavo palankiai, visi stengėsi kaip nors prisidėti prie Lietuvos atgimimo. Laimei, į klubą nebuvo atvažiavę nei sovietų kariškių, nei G.Taurinsko parankinių. Į Lietuvos SSR DOSAAF pirmininko draudimus skraidyti nereagavome. Aš vis prisimindavau tas lėktuvų slėpynes. Ačiū, kad dabar buvo tai prisiminta!“
„Skraidykite!“
Šiaulių aeroklubo, besibazuojančio Šeduvoje, nariai po sausio 13-osios įvykių nieko nelaukdami tris „Wilga“ lėktuvus nuskraidino į Šnikonių k., maždaug 10 km nuo Šeduvos aerodromo. Kad nepastebėtų, uždengė maskuojamuoju tinklu (kažkada buvo gavęs iš rusų kariškių!). Ant vieno lėktuvo kapoto dar ir šiandien yra išlikusių karvės ragų žymių (slėpė nuo Taurinsko, užsirovė ant karvės!). Sklandytuvus paslėpė Alksnupių k. daržinėje po šienu, taip jie „ilsėjosi“ net dvejus metus. Automobilius – benzinvežį „Ural“ ir sunkvežimį „Gaz-66“ nuvežė į netoli aerodromo esantį Mažulių kaimą. Parašiutus pervežė į aeroklubo viršininko Algimanto Daubaro butą Šiauliuose. Žmonės, pas kuriuos slėpė, reagavo labai geranoriškai, nebuvo jokių problemų.
A.Daubaras, tuometinio Šiaulių aeroklubo viršininkas, prisimena, kaip skraidydavo: „1991 m. vasara buvo laikas, kai svetimos valstybės įstatymais nebegalėjome vadovautis, o mūsų valstybė jokių taisyklių dar neturėjo. Šeduvos aerodromo kaimynystėje esančiame Zoknių aerodrome intensyviai skraidė rusų lėktuvai. Klubo viršininku buvau pirmus metus. Apsisprendžiau, kad reikia pradėti skraidyti, nebepaisant jokių DOSAAF laikais galiojusių procedūrų (reikėdavo skambinti į Rygą ir ten nuspręsdavo, kokių apribojimų mums taikyti, o dabar iš viso neleido skraidyti). Tačiau buvo didžiulė grėsmė susidurti su visuose aukščiuose nardančiais naikintuvais „Su-27“.
Žmonės, pas kuriuos slėpė, reagavo labai geranoriškai, nebuvo jokių problemų.
Nuvykau į karinį aerodromą pas 53-iojo naikintuvų pulko vadą. Mūsų pokalbis buvo labai trumpas, pasakiau, kad norime skraidyti ir kaip mes galime saugiai tilpti toje pačioje oro erdvėje. Vado atsakymas buvo trumpas: „Skraidykite!“ Antru sakiniu jis nurodė laiką (savaitės dienas ir valandas), kai jų pulkas nevykdys planinių skraidymų. Nuo to laiko pradėjome intensyvius sportinius ir mokomuosius skrydžius.“
„Kadangi lėktuvui šaltas tepalas išpūtė tepalo radiatoriaus groteles, skridome rizikuodami“
Alytaus aeroklubo viršininkui Antanui Marčiukaičiui 1991 m. kovo viduryje pranešė, kad sovietų desantininkai atvažiavo į Alytų ir su kariniu desantų automobiliu (rus. „Bojevaja mašina desantnikov“, BMD) Technikos mokykloje, priklausančioje DOSAAF organizacijai, laužia garažų vartus ir traukia krovininius mokomuosius automobilius. Kai vienas automobilių pasuko centro link, kilo įtarimas, kad važiuoja į aerodromą.
Tada nelaukdami aerodromo nariai greitai iš angaro ištraukė tris „Jak-52“ lėktuvus, paskubomis užvedė ir nepašildę variklių (todėl vienam lėktuvui šaltas tepalas išpūtė tepalo radiatoriaus groteles!) išskrido į Onuškio rajone esantį kaimą. Žmonės, kurie priėmė, reagavo teigiamai, nors suprato, kad įvykiams pasisukus bloga linkme galėjo turėti didelių problemų už meilę aviacijai.
Aeroklubo viršininkas anksčiau į savo gimtinę jau buvo nuskraidinęs lėktuvą „Jak-50“. „Evakuacija vyko planingai, jai pasiruošta iš anksto“, – sako Antanas (vaikystės draugas kelias dienas tankino gruntą, „ruošė“ aerodromą). „Orlaivį perskraidinau anksti ryte, sėkmingai nutūpiau pievoje, bet praėjus 10–15 minučių, išgirdau sraigtasparnio garsą. Mūsų nelaimei, jis skrido iš pietų į šiaurę ir kaip tik virš stovinčio lėktuvo. Buvau išsigandęs, kad pilotai pastebės ir nutūps, tada prasidės mums problemos. Bet „Mi-8“ praskrido 250–300 m aukštyje ir nuskrido į Kauną. Kariškių į Alytaus aerodromą taip ir neatvyko.“
Antanas mąsto: „Gal todėl, kad prieš tai buvusio aeroklubo viršininko brolis buvo KGB aukštas karininkas. O gal todėl, kad mes buvome nereikšmingi?“ Atgal lėktuvus parskraidino 1991 m. vasarą, draudimas skraidyti dar tebegaliojo, todėl skraidė paslapčia.
Biržų aeroklube buvo palyginti ramu, kol vieną naktį nepasirodė sovietų kariškių
„Žinojome, kad kariškiai, vadovaujami G.Taurinsko, užgrobė krašto apsaugos pastatą, užimtas Kyviškių aerodromas, bet Biržuose buvo palyginti ramu. Ramu tol, kol vieną naktį nepasirodė kariškių“, – pasakoja tuometinis Biržų aeroklubo viršininkas Vidmantas Jukna apie tuos atmintin įsirėžusius 1991-uosius.
Kareiviai atvažiavo naktį ir pareikalavo atidaryti angarą, bet klube budintis sargas jiems tvirtino, kad raktų neturi ir į angarą įleisti negali. Sunku pasakyti, ar kareiviai patikėjo sargo kalbomis, ar tiesiog nebuvo nusiteikę skrupulingai vykdyti viršininkų įsakymų, bet į vidų nesilaužė ir išvažiavo, pažadėję netrukus sugrįžti.
Kareiviai atvažiavo naktį ir pareikalavo atidaryti angarą, bet klube budintis sargas jiems tvirtino, kad raktų neturi ir į angarą įleisti negali.
Grįžo tikriausiai tą pačią dieną ir išsivarė lengvąjį automobilį „Volga“ ir sunkvežimį „Gaz-51“. V. Jukna prisimena, kad buvo suspėjęs įvykdyti sabotažą – pakeitė kai kurias mašinų detales ir įdėjo senus akumuliatorius.
Kariškiai vėl žadėjo sugrįžti, bet klubo žmonės kito karto nebelaukė. Pasiskirstę grupelėmis, ieškojo draugų, pažįstamų ir giminių, pas kuriuos galėtų paslėpti lėktuvus ir sklandytuvus. Ožkiniškio kaime pavyko paslėpti sklandytuvus, jų sparnus vyrai užkėlė ant tvarto, o liemenis paliko daržinėje. „Labai bijojome, kad neįlūžtume, nes tvarto lubos atrodė gerokai papuvusios“, – prisimena aeroklubo instruktorius Gediminas Venskus. „Viskas tada atrodė labai tikra ir prasminga. Net abejonių nekilo, kad galima nepriimti sklandytuvų. Žinojome, kad jų greitai vėl prireiks“, – kalbėjo dabar ūkininkaujantis J. Kutra, apsiėmęs pasaugoti keliolika sklandytuvų. Kariškiai apsilankė dar du kartus ir per vieną vizitą „nuplukdė“ autokraną „Kraz“.
Atlikęs tris grasinančias atakas, naikintuvas nuskrido
1991 m. vasario mėn. į Šilutės aeroklubą paskambino DOSAAF inspektorius ir perspėjo, kad gali būti paimama technika. Tuometinis Šilutės aeroklubo viršininkas Aleksas Karalavičius surinko patikimiausius aeroklubo žmones ir nusprendė lėktuvus, sklandytuvus ir viską, kas su tuo susiję, paslėpti. Nuo lėktuvų nuimdavo sparnus ir stabilizatorių, o liemenį atbulai prikabindavo prie savivartės „Gaz-66“. Veždavo naktį, pajudėdavo apie 2 val. nakties. Vieną vidurnaktį susidūrė su sovietų kariškiais. Nors tuo metu buvo žiema, varvėjo prakaitas. Ačiū Dievui, kariškiai vilkstine nesusidomėjo.
Lėktuvus slėpė Pagrinių (prie Šilutės) žemės ūkio technikume. Benzinvežį „Ural“ nuvežė į Bikavėnų gyvenvietę (ten yra garsaus lėktuvų konstruktoriaus Vlado Kensgailos gimtinė).
Pasakoja Mindaugas Bertašius, tuometinio Šilutės aeroklubo lakūnas-instruktorius: „Bėgo laikas, bet paslėptos aviatechnikos niekas neieškojo, o ir žinančių, kur ji paslėpta, atsirado per daug, todėl 1991 m. gegužės mėn. lėktuvai sugrąžinti į Šilutės aerodromą. Specialistai sumontavo lėktuvus ir pradėjo kasdien skraidyti. Kartu pradėta drausti ir grasinti iš Rygos skrydžių valdymo centro, kuris turėjo teisę išduoti leidimus skraidyti. Kadangi Šilutės rajone buvo priešorinės gynybos dalinių – Tarvydų ir Užlieknių gyvenvietėse stovėjo raketos „S-200“, o Degučiuose buvo sovietų radiolokacinė stotis, aerodromą jie matydavo kaip ant delno. Vos tik pakildavome aukščiau 50 m, pasipildavo telefonų skambučių ir reikalauta nedelsiant nutraukti skrydžius.“
Nuo lėktuvų nuimdavo sparnus ir stabilizatorių, o liemenį atbulai prikabindavo prie savivartės „Gaz-66“. Veždavo naktį, pajudėdavo apie 2 val. nakties.
Tai trukti ilgai negalėjo, todėl 1991 m. gegužės 5 d. iš netoli Šilutės m. Degučių miestelyje esančio sovietų pulko paskambino tarnaujantis lietuvis ir pranešė, kad iš Kaliningrado srities Černiachovskio m. (86 km) Šilutės link skrenda naikintuvas „Su-27“ su keičiama sparnų geometrija. Apie 12 val. virš Šilutės aerodromo pasirodė naikintuvas su išskėstais sparnais, atliko tris grasinančias atakas ir nuskrido.
Taip pat aviacinę techniką slėpė Marijampolės aeroklubas, Vilniaus aeroklubas Kyviškėse, Vilniaus aviakonstruktorių ir pilotų mėgėjų klubas.
Ore dažnai sušmėžuodavo sraigtasparnis „Mi-8“ su raketiniais užtaisais
Lietuvos oro erdvė buvo prikimšta visokiausio karinio šlamšto, kuris laukė valandos X, kad „galėtų apginti tarybinius piliečius nuo fašistų!“ Slepiant orlaivius dažnai ore sušmėžuodavo sraigtasparnių „Mi-8“. Jie atsitiktinai neskraidė. Kažkas jiems pranešdavo, o tas „kažkas“ buvo aeroklubuose. Juk ne paslaptis, kad kas antrame ar trečiame aeroklube būdavo skundikų.
Aeroklubų narių pasakojimai
Telšių aeroklubo viršininkas: „Skrisdami slėpti lėktuvų, prie Tryškių pamatėme priešais skrendantį sraigtasparnį „Mi-8“. Staigiai pasukome į šalį, bet sraigtasparnis į mus nesureagavo ir nuskrido savo keliu.“
Šiaulių aeroklubo viršininkas: „Vieną dieną mus aplankė kariškių sraigtasparnis „Mi-8“ su užtaisytomis raketomis. Jis nusileido aerodromo viduryje, neišjungęs variklių pastovėjo 2 min. ir išskrido. Kaip man teko girdėti, tas pats sraigtasparnis tą pačią dieną aplankė ir kitus aeroklubus. Koks buvo jo vizito tikslas, iki šiol liko neaišku.“
Vieną dieną mus aplankė kariškių sraigtasparnis „Mi-8“ su užtaisytomis raketomis.
Panevėžio aeroklubo viršininko pavaduotojas: „Skraidinome tris lėktuvus paslėpti į Rudikų kaimą. Kai atskridau ir nusileidau, po kiek laiko pamačiau nuo Panevėžio atskrendantį „Mi-8“! Tada pamaniau, kad mus susekė. Puoliau į griovį pasislėpti ir galvojau, kad skrendantiems kitiems dviem jau „šakės“. Bet, pasirodo, „Mi-8“ praskrido atsitiktinai.“
Vilniaus aeroklubo instruktorius Algimantas Šiožinys: „Jau praėjo savaitė, kaip mes Utenos aerodrome po nuostabias apylinkes su „AN-2“ skraidinome žmones. Kad leistų skraidyti, vieną dieną kaip visados paskambinau į Rygą, bet ten pasakė, kad draudžia, ir nieko nepaaiškino. Tačiau per televizorių pamatėme, kad Maskvoje vyksta pučas. Tuo metu Utenos aerodrome angaro nebuvo, todėl lėktuvo palikti negalėjome. Reikėjo ką nors daryti, tad paskambinau Paluknio aerodromo viršininkui, kuris pasakė, kad reikia mėginti skristi į Paluknio aerodromą.
Kad Utenos aerodrome esantys žmonės nežinotų mūsų tikslų (kai kurie kėlė mums įtarimų), pasakėme, kad reikia lėktuvą apskraidinti, tai yra apskristi aplink aerodromą ir patikrinti, kaip dirba jo variklis. Reikėjo kilti prieš vėją, bet ta kryptimi, maždaug už 3,5 km, buvo Klovinių vietovė, kurioje dislokuotas sovietų priešlėktuvinės gynybos pulkas (rus. „Protivovozdušnoj oborony“, PVO). Nenorėdami rizikuoti, kad mus gali pamatyti, nutarėme kilti į priešingą pusę, t. y. pavėjui.
Skridome ne didesniame kaip 50 m aukštyje, tikėdamiesi, kad lokatoriuose mes nematomi. Vengėme skristi virš miestų. Kad iš toli mūsų nepamatytų važiuojantys automobiliai, kelius kirsdavome ten, kur jie buvo apsupti miškų. Po kiek laiko per radiją išgirdome, kad iš Rygos skrenda du sraigtasparniai „Mi-8“. Iš jų pokalbių supratome, kad vienas skrenda į Kauną, kitas – į Vilnių, o tai reiškė, kad maždaug mūsų trasa. Netoli Vilniaus priekyje, truputį aukščiau, pamatėme skrendantį sraigtasparnį „Mi-8“ su raketiniais užtaisais (jo skridimo greitis buvo didesnis už mūsų lėktuvo „AN-2“). Kad mūsų nepamatytų, „nėrėme“ į Neries upės vagą (ten krantai aukšti), tačiau jis nuskrido toliau, ir mes laimingai priartėjome prie Paluknio aerodromo.“
Vis dėlto buvo ir tokių aviatorių, kurie klusniai vykdė represinių struktūrų nurodymus, neleido skristi virš Baltijos kelio (toks buvo slaptas G.Taurinsko įsakymas), visaip trukdė būti nepriklausomiems nuo Maskvos. Kiti sveikino užgrobus Kyviškių aeroklubą ir patenkinti sakė, kad „pagaliau vėl atėjo tvarka, nes buvo per toli nueita!“ Ačiū Dievui, tokių buvo tik vienetai.
Lietuvos aeroklubas – visateisis Tarptautinės aeronautikos federacijos narys. 1992 m. balandžio 29 d. Berlyne Tarptautinės aeronautikos federacijos tarybos posėdyje Lietuvos aeroklubas patvirtintas tikruoju nariu.
Dėkoju visiems, kurie nepabūgo sukriošusios meškos nasrų ir tikėjo Lietuvos aviacijos ateitimi! Jūsų pastangų vaisiais dabar naudojasi visų vaikai ir vaikaičiai. Tai unikalus atvejis Lietuvos pasipriešinimo istorijoje.
P.S. Po Maskvos pučo, kuris įvyko 1991 m. rugpjūčio 19 d., G.Taurinskas, civiliai apsirengęs, dėjosi Aukščiausiosios Tarybos (Seimo) nario ir Lietuvos aeroklubo prezidento Intos Klemo geru draugu ir tvirtino, kad jis „viską padarė“, jog aviacinė technika nebūtų pagrobta ir sunaikinta. Ir teisinosi sakydamas: „Aš nieko nenušoviau!“
1994 m. už antivalstybinę veiklą ir krašto apsaugos administracinio pastato užgrobimą G.Taurinskas nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, kartu konfiskuojant turtą.
Taip pat dėkoju tiems, kurių nereikėjo prašyti ir noriai pasidalijo savo prisiminimais apie neramius Lietuvos aviacijai laikus: Giedriui Kilnai, Jonui Eglinskui, Algimantui Šiožiniui, Eugenijui Raubickui, Petrui Bėtai, Stasiui Kasperavičiui, Stasei Eitavičienei, Gediminui Venskui, Vidmantui Juknai, Algimantui Daubarui, Henrikui Birbilui, Antanui Marčiukaičiui, Broniui Zaronskiui, Gintautui Griauzdei, Daliui Aleksandravičiui (žuvęs), Algimantui Lukoševičiui, Aleksui Karalavičiui, Mindaugui Bertašiui, Juozui Aleknavičiui, Alvydui Danilaičiui, Liudvikui Buitkui. Ir visiems tiems, kurie sutiko priglausti orlaivius!
