Samasiolai, tiesiogine šių žodžių prasme, mirštanti bendruomenė. Ir radiacija čia niekuo dėta. Tiesiog visi šių apylinkių gyventojai sulaukę garbaus amžiaus, gyvena vieni, be vaikų.
Jei ir turi atžalų, tai jie gyvena už zonos ribų ir retkarčiais aplanko savo tėvus ar senelius. Teigiama, kad šių senukų sveikata tikrai nebloga. Juos periodiškai lanko medicinos darbuotojai ir atlieka būtiniausią patikrą.
Kol kas jokių onkologinių ar kitokių radiacijos sukeliamų susirgimų nebuvo užfiksuota. Tik garbiam amžiui būdingi negalavimai, tačiau ir pastarųjų ne taip gausu, kaip didmiesčių gyventojų gretose. Gal todėl, kad beveik visi evakuotos zonos gyventojai yra fiziškai aktyvūs?
Černobylio zonos kaimuose gyvena vos keli šimtai grįžusiųjų. Jų gyvenimą varžo ūkinę veiklą draudžiantys įstatymai, gausi laukinių žvėrių populiacija ir klaiki vienatvė.
Daugelis samasiolų grįžę į gyvenvietes, kuriose radiacinis fonas neviršija normos ribų (0,2-0,3uSiv/val.), tačiau pora senolių gyveno ir Pripetės miesto pašonėje, 10 kilometrų evakuacijos žiedo viduje, kur radiacinis fonas daug aktyvesnis.
Dar iki Maidano įvykių Černobylį lankęs tuometis Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius šiai porai padovanojo mobilųjį telefoną.
Taip pagerbti senukai pasiskelbė samasiolų bendruomenės pirmininkais. Netrukus mobiliosios ryšio priemonės tapo įprastos ir beveik visi apylinkių gyventojai šiandien pasiekiami telefonu.
Mano žiniomis, V.Janukovyčiaus aplankyta senutė šios dienos nebesulaukė. Tankiuose Pripetės brūzgynuose pasislėpusiame name gyvena tik jos vyras ir nekviesti lankytojai jam nepatinka. Priešingai nei Ivanui Ivanovičiui Semeniuk ui ir jo žmonai Marijai.
Ši pora gyvena vos už kelių kilometrų nuo Černobylio miestelio, Pariševo kaime. Anksčiau tai buvo beveik 3000 sielų glaudusi gyvenvietė.
Šiandien čia tik Semeniukai ir vietinis ugniagesių padalinys. Ivanas visą laiką mielai priima lankytojus. Tik kartais pasitaiko, kad atvažiuojame, o jo nėra namie. Jis žvejoja arba padeda miško darbuose ugniagesiams.
Senukas taip pat prisidėjo prie šių metų gaisrų malšinimo Černobylio zonoje. Jei atvykę namuose randame tik jo žmoną Mariją, tai garsiai šaukiame Ivaną vardu ir signalizuojame automobiliu.
Paklausta, kodėl grįžo į vaiduokliu tapusį kaimą, sako: „Nes buvau jauna, kvaila ir paklausiau dar kvailesnio savo vyro.“
Dažniausiai jis mus išgirsta ir po kurio laiko grįžta. Galėtume senuko ir nekviesti, tačiau Marija labai drovi ir nemėgsta daug pasakoti apie save ar vietos istoriją.
Tik paklausta, kodėl grįžo į vaiduokliu tapusį kaimą, sako: „Nes buvau jauna, kvaila ir paklausiau dar kvailesnio savo vyro.“
Tačiau jei šalia yra vyras, senutė nuomonę pasilaiko sau, o jis pasakoja: „Aš šitose vietose gimiau, čia ir mirsiu, ir mus palaidos tose kapinėse prie kelio.
1986 metais mums buvo skirtas butas Kijeve, ten gyvenome iki 1988-jų, tragiškomis sąlygomis su labai nemaloniais kaimynais. Kai tik pasitaikė proga, grįžome. Aš pradėjau dalyvauti katastrofos likvidavime ir tai dariau iki 1990-jų.“
Semeniukai savo kaimynų namą pavertė daržovių saugykla. Jiems leidžiama turėti gyvulių ir dirbti žemę be mechaninių priemonių. Kitaip tariant – rankomis.
Ivanas kasmet suaria nedidelį žemės lopinėlį, kuriame sodina kukurūzus, bulves ir kitokias daržoves.
Kai kalba pasisuka apie žemės ūkį, jis prisimena pirmąsias dienas po katastrofos: „Aš prisimenu ir katastrofos naktį. Paryčiais dangus buvo nutviekstas labai neįprastos spalvos žaros. Dieną jau rūko dūmai ir vėjas juos nešė į Kijevo pusę.
Viskas, ką pasėjome ir buvo sudygę, nuvyto per porą dienų. Vieni sako, kad tai šalnos, bet aš prisimenu, kad tą mėnesį jokių šalnų nebuvo. Kai grįžome, vėl pradėjome daržus ir turėjome derlių, niekas nedžiūvo“, – pasakojo Ivanas.
Stebina ir skirtingas Marijos bei Ivano požiūris į laukinę gamtą. Po to, kai Černobylio zonoje buvo apribota žmogaus ūkinė veikla (uždrausta medžioklė, žūklė, gyvulininkystė ir kitoks žemės ūkis), čia suklestėjo daugelio rūšių populiacijos.
Taip pat – ir stambiųjų plėšrūnų. Ivanas dažnai pasakoja, kad ypač žiemą jis stebi kieme šmirinėjančius vilkus. Anot jo, vilkus reikėtų naikinti, nes jie – parazitai, medžiojantys kitus žvėris.
Marija sako, kad jai jokie gyvi padarai netrukdo. Netgi vilkai, jei tik jos neketina pulti. Šiuo metu, su didele meile, ji rūpinasi trimis katėmis.
Visas kates Marija pavadino Vasilijais (du Vasilijai ir viena Vasilisa). Visų kailio raštai tokie patys, todėl senutė sako, kad nesvarbu, kaip juos vadinti, jei atrodo vienodai.
Visas kates Marija pavadino Vasilijais (du Vasilijai ir viena Vasilisa). Visų kailio raštai tokie patys, todėl senutė sako, kad nesvarbu, kaip juos vadinti, jei atrodo vienodai.
Kitoje Černobylio zonos pusėje, beveik už 25 kilometrų, Kopovaty kaimelyje gyvena 78 metų sulaukusi Ana.
Kopovaty buvo didelė gyvenvietė, čia netgi stodavo tarpmiestiniai autobusai ir veikė dvi parduotuvės. Dabar tarp trobų šmirinėja šunų gaujos.
Subyrėjusioje ir vijokliais apaugusioje autobusų stotelėje ant savadarbio suolelio kartais prisėda skaromis pasidabinusios senutės, o kitoje kelio pusėje rąstinė troba, kur gyvena pati Ana.
Ji ne tik puikiai tvarkosi ūkio darbuose, bet ir rūpinasi savo neįgalia seserimi, kuri nuo vaikystės prikaustyta prie lovos.
Kopovaty senoliams taip pat leidžiama turėti nedidelį ūkį – truputėlį vištų, vaismedžių ir mažus daržus. Tačiau kai kurie šios privilegijos atsisakė, nes garbiame amžiuje neturi jėgų alinantiems ūkio darbams.
Būtiniausius maisto produktus čia veža „parduotuvė ant ratų“, o sekmadieniais atvyksta autobusai, vežantys senukus į pamaldas veikiančioje Černobylio cerkvėje.
Paklausta, kodėl nusprendė grįžti atgal į Černobylio apylinkes ir atsisakyti jai skirto buto Kijeve, Ana sako, kad gimtinė jai kaip mama. Juk mamos neišduotum? Vadinasi, negalėtum išduoti ir motinos, net jei baimintumeisi radiacijos.
Tai – antrasis ciklo „Savanoriai į Černobylį“ tekstas. Visus juos rasite čia.
