Prieš pandemiją Kirgizija buvo pradėjusi tapti populiaria kelionine kryptimi – jos atvykstamojo turizmo sektorius buvo „užšokęs ant smagios bangos“. Ji pirmoji iš regiono šalių panaikino vizų režimą europiečiams ir ėmė kviestis svečius juos viliodama žemomis kainomis bei įspūdinga gamta.
Ir čia, sakyčiau, jie pataikė tiksliai – ne slogūs jos miestai (jau esu pasakojęs apie Biškeko nūdnumą ir dar nespėjęs papasakoti apie antro pagal dydį šalies miesto – Ošo – niūrumą), o gamta ir kalnai yra aspektas, galintis privilioti turistus.
Reikalai buvo užsisukę tikrai gerai, turistų smarkiai daugėjo (vienas mano pažįstamas vardu Gintas net planavo joje keliauti motociklu), bet užėjus pandemijai graži realybė baigėsi, gera banga nuslopo ir šalis grįžo ten, kur beveik visą laiką ir buvo – į niekur.
