- Pirmoji pasakojimo dalis: Ekstra kelionė: kaip chaosas dėl COVID taisyklių jaukė atostogas Turkijoje
- Antroji: Kelionė į Turkiją su COVID „pokštais“: ką pirmiausiai daryti pagaliau patekus į kurortą
- Trečioji: Turkijos viešbučio SPA specialistai uždirba ir 6 kartus daugiau nei vidutinė alga
- Ketvirtoji: Turkijos mieste Sidėje nustebino požiūris į augintinius
SPA patalpos taip pat priminė, kad jas kūrusiai architektų ir dizainerių komandai rūpėjo egiptiečių, rytų filosofijos. SPA pirtyse, treniruoklių salėje nuolat sukiodavosi turistų. Dažniausiai juos pasitinkantys masažuotojai – iš Azerbaidžano kilusi nerealaus grožio juodaakė Sevda ir Suleimanas, kurio visa giminė – Vakarų Kurdistane.
39-erių vyras iškart prisistatė esąs ne turkas, o kurdas. Iš Turkijos Kurdistano – arba didžiausios Kurdistano dalies, užimančios apie 190 000 kvadratinių metrų, t. y. apie 1/3 Turkijos teritorijos. Manoma, kad Turkijoje kurdai sudaro apie 20 proc. visų gyventojų (apie 15 – 20 mln. kurdų).
Suleimano akys visad degdavo. Pasitikdavo ir išlydėdavo kiekvieną apsilankantį su kažkokia nenusakoma meile akyse. „Myliu darbą“, – paklaustas nukirto.
„Nuo pat ketverių mačiau savo senelį, ir norėjau būti į jį panašus. Augau kaime. Senelis gydė žmones. Pas jį plaukte plaukdavo žmonės – nuo stuburo išvaržų tikrai visus išgydydavo. 8-erių pradėjau mokytis, senelis man rodė, ką daryti. Dabar esu toks laimingas, kad turiu šį darbą. Man nesvarbu, ką masažuoju – seną žmogų, vaiką, moterį ar vyrą. Svarbi žmogaus energetika.
Labai skirtingų energijų žmonės ateina. Triskart per savo 15-kos metų praktiką nebegalėjau dirbti po masažo. Tiesiogine prasme mane pykino. Turėjo praeiti kelios dienos, kol atsigavau.
Manai, masažuotojui reikia daug skysčių? Ne. Geriu vieną kavos puodelį per dieną. 2 puodelius arbatos ir iki 2 stiklinių vandens. Kasdien turiu po 6-13 masažų. Dirbu be išeiginių. Jei pervargstu, stengiuosi būti tyloje, namuose ilsėtis.
Po kiekvienos darbo dienos mano vakaras toks – iki alkūnių nardinu rankas į ledinį vandenį, išgeriu kavos ir ramiai pasėdžiu. Valgau maistą, kuris lengvas, t. y. labai mažai arba nėra mėsos. Na, tik rūkyti, deja, kol kas neatsisakiau.
Turkijoje apie 40 procentų žmonių netiki Alachu. Mano įsitikinimu, svarbu būti sąmoningu. Net jei tiki, turi sąmoningai tikėti. Pinigai žmogui – nereikalingi. Gerai būtų, jei pinigai ateityje išnyktų. Dirbkime laisvai. Gerai bus tik tuomet, kai bus laisvė.
Kas man svarbiausia? Mama. Po Alacho. Visad pas ją grįžtu, visad ilgiuosi.
Kodėl nešioju Che Guevarą? Tai – tik simbolis. Man – laisvės. Kas pas jus Prezidentas? Gitanas Nausėda? Kai jis kalbės ir darys tai, ką sako, o ne priešingai, kai dirbs dėl žmonių, kai jūs juo didžiuositės, pasikabinsiu ir jo atvaizdą ant krūtinės", – pasakojo Suleimanas.
Sevdos – įstabaus grožio apie 45-erių metų moters – socialinių tinklų paskyroje puikuojasi jos credo. Apie tai, kad visų pirma pasauliui svarbiausia – gerumas. Kol sėdėjau jos kosmetologijos kabinete, ji spėjo ir apie profesionaliausią italų kosmetiką išpasakoti, ir apie perspektyvas grožio industrijoje, ir apie mano odos amžių ir ypatybes įdomybių pateikti.
Kaip sako Sevda, tiesiog labai mėgaujasi tuo, ką daro. „Štai dabar jums darau veido masažą ir jau žinau, ką pasiūlysiu, kaip padėsiu jūsų odai atsigauti po saulės vonių. Jei manęs klausia, pasakau lankytojams jų odos amžių. Jis dažnai nėra susijęs su kūno amžiumi (pavyzdžiui, 50 metė gali turėti 30 metų atmintį turinčią odą)“, – pasakojo.
Neapsiėjome ir minutėlės „apie gyvenimą“. „Kartais jaučiuosi balta varna“ – atviravo moteris. Nes labai tikiu... žmonių gerumu. Labai pasitikiu. Iki paskutinio momento tikiu. Tai turi savo kainą. Žmonės išduoda. Bet ir toliau tikiu gerumu. Mano gyvenimo prasmė – šeima. Du mano vaikai. Duktė baigia turizmo vadybos studijas, sūnus – inžinerijos. Jau paleidau juos. Norisi tik padėti.
Pačiai – tobulėti savo mylimame darbe. Gaila, kad į Europą patekti sunku. Tačiau pati mokausi nuotoliniu būdu, bendradarbiauju su geriausius reitingus rinkoje turinčiais Italijos kosmetikos gamintojais, tiekiančiais produktus tik specializuotoms klinikoms", – kalbėjo. Kvalifikacijos kėlimo diplomų Sevdos kabinete – pilna siena, tačiau ji net nemosteli jų pusėn.
„Jei išsipildytų mano svajonė – turėti didžiulius namus, juose gyventų tėvai, abi seserys su šeimomis ir vaikais. Nesijaučiu dėl COVID situacijos kažkaip ypatingai. Tiesiog liūdna, kad kartais dėl bergždžiai griežtų reikalavimų nebeturim galimybės susitikti su artimaisiais. Jei galėčiau, pasaulyje padaryčiau taip, kad visos šeimos gyventų vienuose namuose, o ne išsiblaškiusios po svečias šalis. Kartu. Kelios karto“, – dėstė ji.
Ir Sevdai, ir anksčiau kalbintam Ali, ir Suleimanui vienas paskutinių klausimų buvo: „Kokia ta gyvenimo prasmė? Ar ją radote? Jei ne, kaip jaučiat – kame ji slypi?“
Ali neslėpė: „Tebeieškau. Noriu permainų. Pinigai tikrai nebe svarbiausi. Pagaliau startavau ir Turkijoje su savo verslu. Bandžiau gyventi ir nuostabiojoje Latvijoje su unikalia gamta. Tiesa, norėjau likti gyventi nuosavame name Jūrmaloje, su dviem mylimais šunimis. Deja, nors paisiau Latvijos įstatymų ir dėl pilietybės įsigijau turto už 200 000 eurų, mane apgavo.
Daug galimybių matau ir kuriant verslą Lietuvoje. Jau pastačiau namus savo vaikams Azerbaidžane, atrodytų, ko daugiau bereiktų. Esu vienišius, grįžtu vienas, verdu sau kavą. Aplankau savo šiltnamį, kur auga ir itin retos veislės melionai iš Tailando. Medituoju, žiūrėdamas į citrusinius vaisius.
Ar aš laimingas? Taip. Nes gimiau. Tikiu, kad yra Likimas. Ko linkėčiau visiems? Sveikatos. Gėrio šeimoje. Sėkmės ir geros nuotaikos. O meilė? Aš tokio jausmo dar nepatyriau arba neišgyvenau jo. Tad – visiems jį patirti.“
Viduržiemio jūros pakrantėje kiekvienąryt būdavau apie 7 valandą. Pasirodo, tai visai ne ankstyvas rytas turistaujantiems Turkijos Sidėje. Jau prasilenkdavau su vedžiojančiais šunis, bėgiojančiais, jogos ar pilateso fanais, plaukimo aistruoliais ar tiesiog pamėgusiais ankstyvą labą rytą pagulėti tuščių gultų plynėje.
Kas labiausiai pradžiugindavo kas rytą? Kad kaskart pasisveikinti prisigretindavo bent trys lekuojantys nuo artėjančios kaitros ir bėgimo pakrantėmis maratono vietiniai šunys. Išsimaudę, ne alkani, geros nuotaikos kupini jie man būdavo tarsi geros dienos pradžios ženklas.
Žinoma, prie viešbučio restoranėlio dar pajūrio link išvysdavau ir besisukiojančias mažiausiai tris kates. Joms jau ir vardus lietuviškus sudėjau. Mirta, Šalpusnė, Juodulė.
Tokių didžiulių šunų Lietuvoje dažniau prisibijodavau nei verždavausi glostyti. Šitų pakrantės sergėtojų kažkodėl nepabūgau. Tiesiog kažkaip intuityviai buvo aišku – jie draugiški. Vieną rytą prie trijų didžkių prisijungė ir vienas garbanotas, iš pažiūros labai senas šuo. Jis stabtelėjo ir ilgai laukė prie gelbėtojo bokštelio, pasitrindamas į spintelės dureles. Kodėl, paaiškėjo pasirodžius gelbėtojui.
Pasilabinęs vyras iškart paglostė sunkiai vaikštantį garbanių. Pasirodo, tai kalė Melisa. Jai 15 metų. Gelbėtojas, vardu Tony, paklausė, iš kurios aš šalies. Prasitarė, kad matė, kaip kasryt ieškau kriauklelių (mamai ištraukė parnešti kelias didžiules, rastas giliai jūroje). Įsišnekome. Jis pakankamai gerai, bet nedrąsiai kalbėjo angliškai. Tony nuoširdžiai paprašė kuo daugiau kalbėtis, nes anglų kalbos įgūdžiai jam labai pravers turistiniu sezonu, tad sutarėm rytais išmokyti vienas kitą po kelis anglų kalbos ir turkų kalbos žodžius ir sakinius.
37–erių Tony (kad būtų lengviau prisiminti, su mama jį vadindavome Tony Soprano) papasakojo kilęs iš nedidelės turkų šeimos, jo mama ir sesuo gyvena toli, šiaurinėje Turkijoje, tad susitinka retai. Pats nusprendė dirbti gelbėtoju, bet nesitikėjo, kad čia bus tiek daug darbo ir atsakomybės.
Tony ryte tvarko paplūdimį, vėliau budi viešbučio teritorijoje maždaug kilometro ruože, popiet eina stebėti, kad žmonės neskęstų viešbučio baseinuose, po to – treniruotės su vaikais, vakarop grįžta dirbti į paplūdimį. Jei žmonės pageidauja, paskolina visą nardymo įrangą, moko plaukti.
Kadangi norėjosi pamatyti kasryt tokios ramios Viduržiemio jūros dugną, pasiskolinusi iš Tony akvalangą, nuplaukiau ieškoti kriauklelių. Išgriebti iš dugno nesiryžau, atrodė gana gilu, tačiau žuvų ir kriauklių gražumynais tikrai pasidžiaugiau.
Tony kas rytą sugalvodavo po sakinį ar žodžių rinkinį, kurį turėsiu išmokti. Aš – taip pat. Tada supratau, kad turkų žodžių mokytis gana lengva: ijak šamnar (gero vakaro), tešekiur ederem (labai dėkoju), juzmek (plaukti), nasilsin (kaip tau sekasi ?), giunaidin (labas rytas), indirim (nuolaida) ir pan., tačiau sakinius dėlioti reikia daug ir ilgai padirbėti.
Turkijoje daugiau nei 60 milijonų gyventojų bendrauja vien turkų kalba, tai yra 80 procentų šalies gyventojų. Likusieji naudojasi skirtingomis tarmėmis ir užsienio kalbomis. Kurdų kalba laikoma indoeuropiečių kalbų šeimos kalba, tačiau nėra palankiai vertinama, o kurdų lotynų kalba yra draudžiama rašyti. Net pasitaiko taip, kad daugelis vardų yra atmetami registruojant kurdų vardus. Turkų kalba turi didelę tarmių įvairovę.
Gelbėtojo darbą daugiau nei penkerius metus dirbantis Tony keliauja dirbti iš pakrantės į kitas, nes, kaip sako, „pasitaiko ir nepakenčiamų bosų. Labai mažai moka, o atsakomybė juk didžiulė. Su žmonėmis dirbame. Ir niekas neklausia, ar tu gerai jauties. Pasiskiepijau. Šalutinių poveikių nejaučiu, tik temperatūros tris dienas turėjau, bet į darbą vis tiek ėjau. Va, ir šiandien, reikės po visų darbų visus plūdurus visoje Sidės pakrantėje pakeisti. Sunki laukia diena”.
Atsisveikiname. Ir su Melisa. „Su Melisa mes jau tikri draugai, vienas kito pasigendame. Aš jai visada savo spintelėje skanėstų laikau”, – leidžia nufotografuoti juos abu Tony.
Bus daugiau
