Kasmet UNESCO šį prestižinį sąrašą papildo įspūdingiausiomis kultūros, architektūros ar gamtos paveldo vietomis. Šiemet sąrašas sulaukė daugiau naujovių nei įprastai – net 34, kadangi praėjusiais metais komitetas nesirinko dėl pandemijos. Dar trys UNESCO vietos buvo išplėstos (įskaitant Nyderlandų gynybinę sistemą).
Iš viso UNESCO sąraše yra įrašyta daugiau nei tūkstantis viso pasaulio gamtos ir kultūros paveldo vertybių. Vien Lietuvoje jų yra 4 – Vilniaus istorinis centras, Kuršių nerija, Kernavės archeologinė vietovė, Struvės geodezinis lankas. Tikimasi, kad netrukus bus įtraukti ir Kauno modernizmo architektūra bei Trakų istorinis nacionalinis parkas.
Naujausios UNESCO paveldo sąrašo vietos – daugiausia išsiskiriančios ne gamtos grožiu, o ypatingos savo kultūrine istorija ir verte. Toks pripažinimas reiškia ne tik padidėjusį turistų susidomėjimą, bet ir galimybę gauti finansavimą, specialistų konsultacijas vietai prižiūrėti ir tvarkyti.
Pažvelkime į kelias naujausias UNESCO pasaulio paveldo sąrašo vietas iš arčiau:
Didieji Europos SPA miestai
UNESCO sąrašą papildė net 11 Europos miestų, išsidėsčiusių 7-iose šalyse: Badenas prie Vienos (Baden bei Wien) (Austrija); Spa (Belgija); Františkovi Laznės (Františkovy Lázně) (Čekija); Karlovi Varai (Karlovy Vary) (Čekija); Marianske Laznės (Mariánské Lázně) (Čekija); Viši (Vichy) (Prancūzija); Bad Emsas (Bad Ems) (Vokietija); Baden Badenas (Baden-Baden) (Vokietija); Bad Kisingenas (Bad Kissingen) (Vokietija); Montekatini Termė (Montecatini Terme) (Italija); Batas Bath (Jungtinė Karalystė).
Visuose juose rasite natūralias mineralinio vandens versmes ir pavyzdžius, kokie ir turėtų būti modernūs bei prabangūs SPA kurortai, kurie nepamiršta ir savo istorinių šaknų. Kaip rašo UNESCO, tarptautinė Europos SPA kultūra vystėsi nuo XVIII a. pradžios iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio – tuomet iškilo didingieji tarptautiniai kurortai, kuriuose puikiai derėjo miesto gyvenimas ir komfortiškas sveikatinimasis.
Gyvenimas juose virė aplink kurhauzus, kolonadas ir galerijas, skirtas atgaivinti ne tik kūną, bet ir sielą. Po mineralinio vandens terapijos (maudymosi ir gėrimo) šiuose miestuose lankytojai gali mėgautis išpuoselėtais sodais, teatrais, viešbučiais, vilomis, kazino ir gurmaniškais restoranais. Ir visa tai – pasakiškos gamtos apsuptyje.
Transirano geležinkelis
Apie Transsibiro geležinkelį visi esame girdėję, tačiau apie Transirano – tikrai ne. Tai nors ir naujesnis bei trumpesnis geležinkelis, bet demonstruojantis didžius inžinerijos pasiekimus. Bėgiai, nutiesti iš šiaurės į pietus, jungia Kaspijos jūrą su Persų įlanka, kerta du kalnynus, upes, miškus, lygumas, net keturias skirtingas klimato zonas. Geležinkelis ir šimtai jam reikalingų tiltų bei tunelių buvo pradėtas statyti 1927 m. ir baigtas 1938-aisiais.
1 394 km ilgio geležinkelis įspūdingas ne tik savo dydžiu, bet ir inžineriniais sprendimais – statytojams teko bėgius tiesti per kalnus ir nelygias vietoves. Iš viso reikėjo pastatyti 174 didelius tiltus, 186 mažus, 224 tunelius, iš kurių 11 – spiraliniai. Įdomu ir tai, kad geležinkelis nutiestas vien tik iš mokesčių mokėtų pinigų – buvo siekiama išvengti bet kokių užsienio investicijų, o kartu ir su jomis ateinančios kontrolės.
Atlantidos bažnyčia Urugvajuje
1960 m. baigta statyti modernistinė Atlantidos bažnyčia, suprojektuota inžinieriaus Eladio Dieste, iš pirmo žvilgsnio net neprimena maldos namų. Banguojantys skliautai ir riestos sienos šią bažnyčią paverčia viena įdomiausių visame Pietų Amerikos žemyne. Stulbina ir tai, kad jos statyboms buvo naudotos ne kokios nors itin modernios statybinės medžiagos – o paprasčiausios raudonos plytos. Itin pakeri ir cilindro formos varpinė, į kurią veda palei raudonas sienas įrengti laiptai. E.Dieste kūrinys – puikus pavyzdys, ką gali vaizduotė sukurti net ir su paprasčiausiomis priemonėmis.
Olandų vandens gynybinė linija
Į UNESCO pasaulio paveldą jau yra įrašyta Amsterdamo gynybinė linija, o naujoji linija taps paveldo vietos tąsa. Ji parodo karinės gynybinės sistemos mastą – potvynių užliejamuose laukuose įtaisyti hidrauliniai įrenginiai, įtvirtinimai, kariniai postai. Šie kariniai statiniai driekiasi 85 km ir buvo statomi nuo 1814 m. iki 1940-ųjų. Jie itin gerai demonstruoja, kaip Nyderlandų žmonės sugebėjo išnaudoti hidraulines žinias šalies gynybos tikslams.
Mathildenhöhe – menininkų kolonija Darmštate, Vokietijoje
Čia XIX a. pabaigoje ėmė kurtis menininkų kolonija – inovatyvaus meno, amatų ir architektūros centras. Dabar belikę daugiau nei 20 eksperimentinių statinių ir sodų, tokių kaip koplyčia, vestuvių bokštas, pergolė, fontanas, menininkų dirbtuvės ir namai... Menininkai čia gyveno ir kūrė iki 1914 m., Pirmojo pasaulinio karo.
Išties verta šią vietą aplankyti art nouveau, Vienna Secession judėjimo, meno ir amatų sąjūdžio gerbėjams. Vieta nėra labai sunkiai pasiekiama – Darmštatas yra netoli Frankfurto, į kurį iš Lietuvos lėktuvai skraido tiesioginiais reisais.
Kolchidės miškai ir šlapynės Sakartvele
Su Juodąja jūra besiribojantis Kolchidės nacionalinis parkas – vienas iš devynių Sakartvele. UNESCO į Pasaulio paveldo sąrašą įtraukė 8 šios vietos dalis 80-ies kilometrų ilgio koridoriuje rytinėje Juodosios jūros pakrantėje. Čia lepina šiltas klimatas ir yra itin didelis drėgmės kiekis, o įvairios ekosistemos gyvuoja nuo jūros kranto iki 2,5 tūkst. metrų virš jo – senieji lapuočių miškai, šlapynės, pelkės.
Itin drėgni plačialapių medžių miškai yra tapę namais gausybei gyvūnų ir augalų rūšių, čia gyvena ir labai daug jau retais tapusių ir nykstančių gyvūnų, tokių kaip nykstantys Kolchidės eršketai, juodieji gandrai. Vieta yra ir pagrindinė stabtelėjimo vieta migruojantiems paukščiams, skrendantiems vadinamuoju Batumio „butelio kakliuku“.
Nica – Prancūzijos Rivjeros žiemos kurortas
Viduržemio jūros pakrantės Prancūzijos miestas Nica dažnam yra vasaros kryptis, bet dar nuo XVIII a. vidurio į šį kurortą žiemoti vykdavo britų aristokratai ir turtingieji. Malonus klimatas ir geografinė vieta – pajūryje, Alpių papėdėje – pavertė šį miestą itin populiariu tarp poilsiautojų.
1832 m. buvo patvirtintas miesto planas, kaip Nicą paversti dar patrauklesne užsieniečiams. Pavyzdžiui, kuklus poros metrų pločio pasivaikščiojimo takas virto prestižine promenada, kuria ir dabar garsėja miestas. Palaipsniui miestą atrado ir kiti turistai, ne tik anglai – pavyzdžiui, vis gausiau čia žiemomis pradėjo traukti rusai. Kultūrinė svečių įvairovė ir jų atvežami pinigai leido Nicai plėstis, lėmė ir eklektišką jos, kaip kosmopolitinio miesto, architektūrą.
Bolonijos portikai Italijoje
Raudonasis Italijos miestas tiesiog apsuka galva savo portikų gausa, mieste pradėti statyti dar XII a., jie ramsto pastatus ir dabar. UNESCO išskyrė 12 ansamblių, kurie geriausiai reprezentuoja miesto portikus, po miestą besidriekiančius iš viso 62 km. Kai kurie jų pastatyti iš medžio, kiti – akmens ar plytų, tvirtinti cementu. Dalis jų dengia netgi kelius ar aikštes, kiti suteikia pastogę vaikštantiems šaligatviais ar takeliais.
Portikai atsirado kaip pastogė vaikščiojantiems ir ideali vieta prekybininkams – tiek vienus, tiek kitus apsaugojo ir nuo lietaus, ir nuo kaitrios saulės. XX a. ėmus naudoti betoną, tradicinės skliautuotos arkados virto dar įmantresnėmis, kurias galima pamatyti Barca rajone. UNESCO atrinkti portikai atspindi šio architektūrinio elemento įvairovę Bolonijoje – tiek amžių, tiek pastatų stilių ar paskirtį.
Čilės Činčoro mumijos
Trijose vietose Čilėje galima susipažinti su Pietų Amerikos činčorų kultūra. Būtent čia rasti seniausi žinomi archeologiniai įrodymai apie dirbtinę kūnų mumifikaciją – jie datuojami net keliais tūkstančiais metų anksčiau nei Egipto mumijos. Per ilgą laiką činčorai tobulai išmoko atlikti sudėtingas procedūras: paprastai činčoro mumijos buvo ruošiamos pašalinant vidaus organus ir juos pakeičiant augaliniu pluoštu arba gyvūnų plaukais. Kai kurioms mumijoms balzamuotojas pašalindavo visą odą ir mėsą, o po to juos pakeisdavo moliu.
Mumijoms būdavo suteikiamos ir estetinės detalės – tai mokslininkams leidžia manyti, jog mirusieji turėjo labai svarbų vaidmenį činčorų kultūroje.
Činčoro mumijos ypač išsiskiria iš visų kitų, nes buvo mumifikuojami visi iki vieno, įskaitant ir vaikus, naujagimius bei embrionus. Tai rodo, kad mumifikacija nebuvo tik turtingųjų privilegija, buvo prieinama visų sluoksnių ir socialinio statuso žmonėms.
Visos naujosios UNESCO pasaulio paveldo vietos:
Afrika
Dramblio Kaulo Krantas: Sudaninio stiliaus mečetės
Gabonas: Ivindo nacionalinis parkas
Azija
Kinija: Čiuandžou, Sungų ir Juanų dinastijų laikų svetimšalių pirklių Kinijoje kiemas, emporiumas
Japonija: Amami Ošima, Tokunošima, šiaurinė Okinava ir Iriomotė
Japonija: Džiomono kultūros vietovės šiaurinėje Japonijoje
Pietų Korėja: Getbolas, Korėjos pajūrio lygumos
Tailandas: Kaengkračano miškų masyvas
Indija: Kakatijos Rudrešvaros (Ramapos) šventykla, Telangana
Indija: Dolovyra, Harapos miestas
Rusija: Onegos ežero ir Baltosios jūros petroglifai
Europa
Didieji Europos spa miestai: Badenas prie Vienos; Spa, Františkovy Laznės, Karlovy Vary, Marianske Laznės, Viši, Bad Emsas, Baden Badenas, Bad Kisingenas, Montecatini Terme ir Batas
Austrija, Slovakija, Vokietija: Romos imperijos ribos, Dunojaus limai
Belgija, Nyderlandai: Geradarystės kolonijos (Frederiksoord, Wilhelminaoord, Wortel, Veenhuizen)
Sakartvelas: Kolchidės drėgnieji miškai ir šlapynės
Jungtinė Karalystė: Skalūno kraštovaizdžiai Šiaurės Velse
Ispanija: Paseo del Prado ir Buen Retiro, meno ir mokslo kraštovaizdis
Italija: Padujos XIV a. freskos (įskaitant tapytąsias Skrovenjo koplyčioje, Palazzo della Ragione, Šv. Antonijaus bazilikoje ir Šv. Mykolo oratorijoje)
Italija: Bolonijos portikai
Nyderlandai, Vokietija: Romos imperijos ribos, Žemutinės Germanijos limai
Prancūzija: Korduano švyturys
Prancūzija: Nica, vandens kurortas Rivjeroje
Rumunija: Rošia Montana kasyklų kraštovaizdis
Slovėnija: Jože Plečniko kūriniai Liublianoje – į žmogų orientuoti miestovaizdžiai
Vokietija: Mathildenhöhe Darmštate
Vokietija: ShUM miestai Špejeris, Vormsas ir Maincas
Artimieji Rytai
Jordanija: As-Saltas, tolerancijos ir miesto vaišingumo vietovė
Iranas: Transirano geležinkelis
Iranas: Havramano/Uramanato kultūrinis kraštovaizdis
Saudo Arabija: Himos kultūrinė erdvė
Turkija: Arslantepė
Pietų Amerika
Brazilija: Roberto Burle Marxo valda
Čilė: Činčoro kultūros gyvenvietės ir mumifikavimo praktikos Arikos ir Parinakotos regione
Peru: Čankilijo archeoastronominis kompleksas
Urugvajus: Inžinieriaus Eladio Dieste darbas, Atlantidos bažnyčia
