Svajonė savanoriauti Afrikoje gimė, tikriausiai kai buvau septyniolikos. Dabar man dvidešimt penkeri. Ir ši svajonė visą laiką gyveno kartu su manimi – kaip idėja, kaip planas, kaip savęs atradimas. Nenorėjau savanoriauti kurioje kitoje šalyje, nors galimybių buvo gausybė.
Nenorėjau keliauti Afrikoje – kažkodėl net minties tokios nebuvo. Principingai laikiausi savo idėjos ir žinojau, kad turiu ją įgyvendinti.
Domėjausi savanorystės projektais bet kurioje Afrikos šalyje, tačiau jie labai brangūs ir ilgos trukmės. Bendravau su žmonėmis, kurie buvo savanoriavę Kenijoje, Ganoje, Maroke. Ir galiausiai šiai svajonei įgyvendinti netikėtai pasirodė tinkamiausia galimybė tinkamiausiu laiku. Tai buvo skelbimas su pavadinimu „Tavo vienintelė galimybė išvykti savanoriauti į Afriką!“.
Mėnesio trukmės savanorytės projektas Ugandoje. Projektas, susijęs su jaunimo karjeros valdymo stiprinimu. Nieko nelaukdama užpildžiau anketą – karjeros valdymas man nėra nauja tema. Pati aktyviai domiuosi saviugda bei daugiau nei dvejus metus savanoriavau neformalaus ugdymo organizacijoje, tad temos man buvo žinomos ir išties reikšmingos.
Netikėjau iki tol, kol projekto koordinatorė nepranešė, kad lėktuvo bilietai į Ugandą jau nupirkti. Tik tada suvokiau, kad viskas tikra – po dviejų mėnesių aš išvykstu į Ugandą įgyvendinti svajonės!
Po mėnesio jau žinojau, kad esu atrinkta ir su dar vienu savanoriu dviese keliausime į Ugandą. Tačiau nepatikėjau tuo, kas vyksta, nepaisant to, kad net teko susipažinti su jaunimo darbuotoju iš Ugandos, kuris buvo atvykęs į Vilnių.
Netikėjau iki tol, kol projekto koordinatorė nepranešė, kad lėktuvo bilietai į Ugandą jau nupirkti. Tik tada suvokiau, kad viskas tikra – po dviejų mėnesių aš išvykstu į Ugandą įgyvendinti svajonės!
Visos mano kelionės iki šiol buvo pažintinės. Visai kas kita atvykti į šalį ne turistiniais tikslais, o su tam tikra misija.
Nors tai galiu pasakyti tik grįžusi, mat vykau visai be jokių lūkesčių. Girdėjau įvairiausių istorijų apie Afriką, apie nepasisekusius arba nesamus projektus, apie savanorystės verslą ir nereikalingą baltųjų pagalbą. Dėl to nesitikėjau nei didelių sukrėtimų, nei įspūdingų pasiekimų.
Mėgavausi netikėtais atradimais. Kiekvienas sutiktas žmogus skirtingai spalvindavo mano Afrikos paveikslą. O spalvų paletė! Istorijos, pokalbiai, situacijos atskleisdavo vis daugiau detalių. Ir iš vienpusiško Afrikos įvaizdžio prieš mano akis dabar spalvingais kontrastais, netikėtais atradimais ir istorijų kupinais potėpiais nutapytas Afrikos žemynas. Tik bendraujant, stebint ir dalyvaujant kartu su vietiniais aš pažinau kitą pasaulio pusę. Po šios patirties Afrikoje aš įsikvėpiau dar daugiau gyvenimo, dar daugiau spalvų...
Pirmąsias savaites jaučiausi kaip nutrūktgalvis turistas, fotografuojantis visus vaizdus iš eilės. O tuose įamžintuose kadruose juodaodžių kasdienis gyvenimas gatvėse, jų šypsenos išvydus baltuosius žmones.
Iš tiesų pradžioje jaučiausi kaip filme, kurio scenarijus man nežinomas, kur viskas vyksta kasdieniškai, bet šį kartą aš ne žiūrovė, o dalyvė. Šokinėdama per molyno griovius, kaitinant saulei, vos spėdavau fiksuoti ant gatvės sėdinčius prekeivius, „chapati“ kepėjus, medines lovas gaminančius jaunuolius, grožio salonuose nuobodžiaujančias kirpėjas, motinas žindančias savo kūdikius, ant „boda boda“ motociklų lekiančius taksistus, didžiulius krepšius ant galvos nešančias moteris, laimingų vaikų nuostabos kupinas akis...
Visas gyvenimas verda gatvėse – čia parduodama, gaminama, valgoma, žaidžiama, girtuokliaujama, žindomi vaikai. Čia visi ką nors pardavinėja – kas pasidėję kelis pomidorus sėdi visą dieną gatvėje, o kas su automobiliu prikrautu ananasų, čia pat gaminami įvairiausi patiekalai ir daiktai: nuo kepamų kukurūzų iki metalinių vartų, kuriuos čia pat gali nusipirkti.
Visas gyvenimas verda gatvėse – čia parduodama, gaminama, valgoma, žaidžiama, girtuokliaujama, žindomi vaikai.
Daugybė prekeivių, kurie save vadina verslininkais. Visi nori būti verslininkais ir visai nesvarbu, ar jie pardavinės bananus ar turės savo grožio saloną. Taip pat gatvėse daugybė vaikų.
Pamatę mus jie šaukdavo „muzungu“ (vert. Baltasis žmogus), mojuodavo, kartais net atbėgdavo apkabinti.
Kaimuose vaikai būdavo labiau išsigandę nei laimingi pamatę mus, jie stebėdavo mus didelėmis akimis, o, kai kalbindavom, pasprukdavo.
Mes, visur vaikščiodamos, keliaudamos buvome kaip žvaigždės, kurios visų matomos, tad be išskirtinio dėmesio neapsieidavom. Visiems, ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, norėdavosi mus paliesti, pasisveikinti, pakalbėti. Viena mergaitė priėjusi paprašė paliesti mano plaukus, o kitas jaunuolis labai stebėjosi mūsų apgamais.
Mes buvome kaip tiriamieji objektai, mūsų odos spalva buvo lyg magiškas ženklas, kurio niekas nenorėjo praleisti. Šis išskirtinis dėmesys buvo pradėjęs varginti, tačiau po kelių savaičių nebereaguodavome: ramiai eidavome net neatsigręždamos į šaukiančius vietinius.
Po kelių savaičių išlipau iš turisto drabužių. Keistas pokytis, kuomet pradėjau gyventi aplinkoje, kultūroje, kuri visiškai svetima. Pradėjau mėgautis buvimu be jokio streso, lėkimo ir plėšymosi dėl noro kuo daugiau pamatyti, sužinoti. Be nuostabos priėmiau apglėbiančią kasdienybę, nors atradimų būdavo nuolatos iki pat paskutinės dienos.
Tačiau kasdienis ritmas - keliavimas rytais į organizacijos ofisą, buvimas su tais pačias žmonėmis, vaikščiojimas tomis pačiomis molyno gatvėmis, vakarieniavimas su mus apgyvendinusia vietinių šeima, atsiradę ritualai -įsuko į afrikietiško ritmo sūkurį. Jame pradėjome suktis su šio miesto gyventojais, su kuriais mėgaudavomės saule nuo ryto iki vakaro, užstrigdavom eismo kamščiuose, judėdavome vietinės muzikos ritmais.
Per penkias savaites susitikome su daugiau nei 400 jaunuolių, nuo dešimties iki trisdešimties metų. Jiems vedėme praktinius užsiėmimus apie savęs pažinimą bei motyvaciją. Šie užsiėmimai reikalavo daug pastangų ir energijos, mat jaunuolių grupės būdavo didelės. O kur dar kalbos sunkumai ir kultūriniai skirtumai.
Ten daugelis svajoja tapti turtingi su Dievo pagalba. Tad užsiėmimų metu man buvo svarbu įkvėpti juo imtis veiksmų patiems dėl savo tikslų.
Tačiau iš visų jėgų stengiausi perduoti tai, kuo tikiu pati, kas gali būti jiems naudinga. Nors daugelio ugandiečių svajonės labai naivios, aš bandžiau įtikinti, kad nėra neįmanomų svajonių, kai jomis labai tiki ir dėl jų stengiesi.
Ten daugelis svajoja tapti turtingi su Dievo pagalba. Tad užsiėmimų metu man buvo svarbu įkvėpti juo imtis veiksmų patiems dėl savo tikslų.
Aš labai daug atidaviau savęs – dalinausi savo svajone, savo tikėjimu ir džiaugsmu. Jiems pasakojau apie įgyvendinamas svajones, apie jų pačių unikalumą, apie neribotas galimybes, apie baimių atsikratimą ir ryžtingus žingsnius į priekį. Plačia šypsena, besiveržiančia energija ir atvira širdimi drąsinau patikėti savimi. Kartu griovėme įsitikinimų sienas, naikinome baimės demonus. „Everything is possible. Believe yourself“ (viskas įmanoma. Tikėk savimi) – šūkis, kuriuo atsisveikindavom plodami sau.
Ar mes ką nors pakeitėme jaunuolių gyvenime? Naivu būtų galvoti, kad taip. Per mažai buvo laiko pokyčiams. Tačiau tikiu, kad kai kurie pasiėmė tai, kas gali būti naudinga jiems keliauti link savo tikslų.
Viena mergina priėjusi dėkojo už tai, kad priminėme jiems apie jų unikalumą. Ir man tai buvo pasiekimas. Keli vaikinai pasakojo, ko imsis, kas pasiektų savo svajones.
Žinoma, grįžtamojo ryšio maža, tačiau iki dabar gera žinoti, kad turėjau galimybę su jais pasidalinti savo tikėjimu ir mintimis. Juk nežinia, kada jie prisimins ir panaudos mūsų patarimus.
Nors Uganda labai jauna šalis dėl didžiulio vaikų skaičiaus ir ankstyvo mirtingumo, vis dėlto aš Afriką matau juodaodės senolės akyse. Jos veidas išraižytas raukšlių pasakoja apie kiekvienos Afrikos šalies skirtumus.
Ne veltui Afrika vadinama žmonijos lopšiu, o tą lopšį sūpuoja raukšlėmis pasidabinusi, išmintimi spinduliuojanti spalvinga juodaodė
Jos akys kupinos gerumo ir išminties, nes Afrikoje galima rasti atsakymus sau, galima suvokti laimę, kurios kartais daugelis pritrūksta. Apskurę, bet spalvingi drabužiai atskleidžia patiriamus sunkumus, kuriuos afrikiečiai priima su šypsena.
Nesuprantamos kalbos žodžiai kupini palaimos ir rūpesčio. O jos raukšlėtos rankos gali apglėbti tiek daug, kad net sunku įsivaizduoti...
Ne veltui Afrika vadinama žmonijos lopšiu, o tą lopšį sūpuoja raukšlėmis pasidabinusi, išmintimi spinduliuojanti spalvinga juodaodė.
