Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“ ir feisbuke
Daubos gilios būta, nes ežero gylis siekia bemaž 50 metrų. Tačiau ir salų yra, kurių pavadinimai ir nutikimų jose pasakojamai atskiros knygos verti. Arčiausiai esanti sala vadinama Veršių vardu, kadangi vienas ūkininkas vasarai pasiganyti į ją veršius plukdydavo.
Kiek tolėliau – Pilies sala, joje XV amžiuje tikrų tikriausia Lietuvos didikų pilis stovėjo. Dar ir dabar galima pamatyti krantą su sala jungusio tilto ąžuolinius polius vandenyje. Platelių ežero salų sąrašą tęsia Briedsalė, Ubagsalė, Gaisalė. Jos pavadinimus gavo nuo atbrisdavusių briedžių, po atlaidų uliavodavusių ubagų, ar ūkininko laikomų vištų. Net sunku suprasti, ar iš tiesų taip buvo, ar pavadinimų kilmę paaiškinančius pasakojimus žmonės jau vėliau sugalvojo? Visai kaip su višta ir kiaušiniu – niekas negali pasakyti kas prima atsirado.
Plateliai stebina tokiais savo salų vardais, tačiau juos turi ne tik salos. Nusileidęs arčiau ežero Šeirės pažintinis takas nuveda į pusiasalį, kuris vadinamas Kumelkaktės vardu.
Kai Pilies saloje dar buvo pilis, joje gyveno karalienė Bona. Ji buvo tikra ragana ir turėjo užkerėtą baltą kumelaitę, kuri galėdavo joti per vandenį ir nenužudoma buvo. Visgi tą kartą, kai Bona susikrovusi turtus jojo su kumelaite per ežerą, šioje vietoje kažkieno paleista kulka pataikė kumelaitei tiesiai į kaktą. Legendomis netikintys tyrinėtojai sako, kad kritusios kumelaitės vardu pavadintame pusiasalyje galėjo būti pagonių alkavietė.
Mokslui nepavaldžios legendos sklando ir apie Piktežerį – nedidelį baigiantį užpelkėti ežerėlį, kuriame paskendusių kryžiuočių vėlės taip ir stengiasi prisivilioti pavienius praeivius. Prisiklausius legendų jau net sunku suprasti, ar tikrai Piktežeris siekia 16 metrų gylį ir ar požeminiais vandens koridoriais jis jungiasi su Platelių ežeru?
Kam mieli tokie pasakojimai, gali pasiklausyti legendų apie ežere paskendusį miestą, nugrimzdusį varpą ar užkeiktus karšius. Atrodo, jog čia kiekvienas žemės lopinėlis apipintas legendomis, tačiau Šeirės pažintinis takas pasakojimais apie nacionalinio parko gamtą neleidžia atitrūkti nuo realaus pasaulio.
O šis Žemaitijos kampelis gražiais vaizdais turtingas. Vaizdinga Platelių ežero pakrante nusidriekęs Šeirės pažintinis takas ne tik akį lepina, bet ir daug ir įvairios informacijos pateikia. Įrengti informaciniais stendai kviečia giliau pasinerti į gamtą, o kam labiau patinka žinias gauti klausant, gali keliauti taku klausydami audiogido specialioje programėlėje.
Yra stendų, kuriuose informacija pateikiama neregiams, o nuo apžvalgos aikštelės iki Kumelkaktės pusiasalio pažintinis takas pritaikytas žmonėms su negalia. Lietuvoje yra tikrai nemažai vaizdingų pažintinių takų, bet tokių draugiškų lankytojams ir pritaikytų įvairioms socialinėms grupėms – vienetai.
Parodęs Platelių ežero platybes ir supažindinęs su jo salomis, Šeirės pažintinis takas dingsta miške. Vingiuodamas šimtamečiais medžiais apaugusiomis žemaitiškomis kalvomis jis tai priartėja prie miško pakraščio, tai vėl neria tankmėn, tarsi koks baikštus miško žvėrelis, išsigandęs atviros erdvės.
Visgi išlįsti iš miško teks, kadangi per Gaudupio pelkę veda medinių lentelių takas. Žiovauti iš nuobodulio čia nėra kada – Platelių ežero krantus keičia it serpantinas per kalvas vedantis maršrutas, kuriame stovintys stendai kaip įmanydami stengiasi patraukti keliaujančiųjų dėmesį. Kaip pasaulį mato gyvūnai, kas geriausiai girdi, kurioje žmogaus kūno vietoje yra daugiausiai receptorių? Į šiuos ir į kitus klausimus Žemaitijos nacionalinis parkas stengiasi atsakyti vaizdžiai ir žaismingai.
Nors Šeirės pažintinis takas yra 4 kilometrų ilgio, pasivaikščiojimas neprailgsta. Neturėtų prailgti kelionė ir vaikams, kadangi keliose vietose įrengtos poilsiavietės su laisvalaikio zonomis paįvairina ėjimą. Žiedinės formos maršrutas ties Gaudupio pelke turi jungiamąją atkarpą, todėl taką galima sutrumpinti perpus.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“ ir feisbuke
