Iki Kijevo – vos pusantros valandos lėktuvu iš Vilniaus. Šiuo metu į Ukrainos sostinę skraidina net trys oro linijų bendrovės, tad susirasti skrydį patogiu laiku už tikrai nedidelę kainą įmanoma. Ypač ne sezono metu, tereikia vykstant pasitikėti sinoptikais bei pagalvoti apie šiltesnius drabužius ir batus. Kijeve, per kurį teka Dniepro upė, žvarbu ir vėjuota būna išties dažnai.
Tačiau, kaip sakoma, nebūna blogo oro, tik bloga apranga. Todėl kelios dienos Kijeve lapkričio vidury, kai visur balta, nes ką tik iškrito pirmas sniegas, o temperatūra ir dieną, ir naktį laikosi apie 3–4 laipsnius šalčio, nėra tokios jau baisios – tereikia žieminių batų, šiltos striukės, kepurės ir pirštinių.
Žinoma, jeigu bevaikščiodami sušalsite, Kijeve rasite kur pasišildyti. Tarkim, užsukite karštos kakavos su ką tik iškeptomis bandelėmis. Kavinukė centre, nors, atrodytų, tokios čia neturi šansų išsilaikyti – juk vien patalpų nuoma kiek kainuoja! Tačiau kijeviečiai tvirtina neketinantys leisti tokiai vietai užsidaryti.
Jei kakava jau nešildo, laukia vyšniomis kvepiantis baras – čia galima išgerti karštos arba šaltos vyšnių užpiltinės, o ant stiklinės dugno rasite kelias vyšnias, taip stipriai išmirkusias alkoholyje, kad nuo jų sušilsite (ir apsvaigsite) labiau nei nuo paties gėrimo.
Ukrainietiška, uzbekiška, gruziniška, japoniška, itališka ir kitokios virtuvės vilioja šviesomis ir kvapais. Taip pat – ir kainomis, kurios kol kas tikrai nesikandžioja. Vis dėlto Kijevas man pasirodė žavus ne savo užeigomis, o maloniais akcentais, kuriuos gali pamatyti tiesiog gatvėse.
1. Katės
„Kates mes mylime, jų negalima skriausti, reikia šerti, mylėti ir glostyti. Katės jau kelerius metus yra įtrauktos į mūsų miesto ekosistemą“, – juokiasi gidė Oksana, vedžiodama gimtojo miesto gatvėmis. Kačių čia daug, sako Oksana, nors šmirinėjančių gatvėmis dažniau pamatysi benamių šunų, katės, matyt, šaltu laiku turi geresnės veiklos ten, kur šilta ir sotu. Vis dėlto tokią benamę išvydus sunku nuslėpti nuostabą – tai tikros nusipenėjusios gražuolės. Ir nieko nebijo, atvirkščiai – drąsiai eina prie žmonių reikalaudamos dėmesio ir glostymo.
Jei manote, kad jos alkanos, klystate. Kaip sako Oksana, jos naminė katė sunkiai prilygsta dviem benamėms, gyvenančioms šalia jos laiptinės viename iš gyvenamųjų Kijevo rajonų. Kates čia visi myli, šeria ir lepina.
Net paminklas katei šiame mieste yra. Tiesa, taip įamžintos katės istorija liūdna. 1990 metais šalia Aukso vartų Kijevo centre duris atvėrė restoranas „Pantagriuelis“, o į jį atklydo benamis katinas. Nušiuręs, apleistas ir labai alkanas jis tiesiog reikalavo maisto. Šeimininkai leido jam likti, pavadino Pantiuša pagal restorano pavadinimą ir labai greitai katinas (persų veislės) atgavo savo didingą išvaizdą.
Naudos restoranas iš jo irgi turėjo – klientai ėmė plūsti būtent dėl katino, norėdami jį paglostyti ir pamaitinti. Tačiau katino likimas tragiškas, po kelerių jo karaliavimo metų restorane kilo gaisras, kuriame vargšas gyvūnas žuvo. Tik jo gerbėjai Pantagriuelio nepamiršo, tad 1998 metais šalia pastatytas paminklas – natūralaus dydžio katino skulptūra. Ant postamento buvo įkurdintas ir mažytis paukštelis, tačiau jis vis dingdavo, tad po kokių trijų kartų nuspręsta leisti paukščiukui tiesiog „nuskristi“.
Restoranas buvo suremontuotas ir ten gyveno dar vienas katinas. Bet jis dingo – sakoma, kad šį katiną tiesiog kažkas pavogė, nes norėjo tokio įžymaus gyvūno namuose.
Paminklų gyvūnams Kijeve yra ir kitokių. Tarkim, stovi didžiulė varlė – norite būti turtingi, patrinkite jos liežuvį. O puikiai asmenukei tinka viename kieme stovintis ežiukas, iš gerai žinomo sovietinio animacinio filmuko „Ežiukas rūke“. Tiesa, gidė pasakojo, kad kokį kartą per metus tenka ežiukui „plaukus atauginti“ – turistai kažkodėl mėgsta jo spyglius atminčiai išrankioti.
2. Gatvės menas
Kijevo daugiabučiai – tokie pat negražūs, kaip ir Vilniuje ar bet kuriame kitame posovietinės erdvės didmiestyje. Nykūs ir pilki, neišraiškingos architektūros, vienodi. Tačiau kai kurie išsiskiria įspūdingai piešiniais ant sienų.
Pirma mano reakcija žiūrint į tokį piešinį buvo nustebimas – tapyba milžiniška ir labai įdomi. Muralų, kaip Ukrainoje vadinami šie piešiniai, tradicija Kijeve gimė 2014 metais, kai dalininkai iš Ukrainos, Ispanijos, Argentinos, Australijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Portugalijos ir kitų šalių išpiešė freskomis daugiau nei 100 pastatų visame mieste.
Piešiniuose yra visko, tarkim, varnos, vaikų veidai, šokantis žmogus ir t.t.
Tradicija tęsiasi, dabar Kijeve tokių sienų yra kiek daugiau nei 150, piešinius sukūrė 33 dailininkai. Kaip sako patys kijeviečiai, muralai tampa nauja jų miesto vizitine kortele.
3. Meilė parke
Kijeve centre, ant vienos iš kalvų, pasivaikščioti vilioja Marijinskio parkas, o jame – nuostabią meilės istoriją pasakojanti skulptūra. Apsikabinusi pagyvenusių žmonių pora simbolizuoja, kad meilė niekada nesibaigia, nepaiso karo, nuotolio ir atskirties.
„Meilės istorija. Luigi ir Mokryna“ – taip vadinasi šis paminklas. Pati istorija pasakojama šalia stovinčiame stende trimis kalbomis: ukrainietiškai, itališkai ir angliškai.
„Tai įvyko 1943 metais. Jis – italas karo belaisvis, ji – ukrainietė, išvežta priverstinių darbų. Luigi Peduto ir Mokryna Yurzuk susipažino Austrijos karo belaisvių stovykloje, kur kartu išbuvo dvejus metus. Juos sujungė karas, karas juos ir išskyrė.
Luigi visą gyvenimą nepamiršo ukrainietės gražuolės su duobutėmis skruostuose... Ir surado ją po 60 metų. Jie vėl susitiko 2004 metais, televizijos laidoje „Lauk manęs“, papasakodami pasauliui, kad meilė įveikia atstumą, aplenkia laiką ir jos nenugali karas“, – rašoma stende. Paminklą Kijevui padovanojo televizija „Inter TV“.
Luigi kreipėsi į šią laidą, papasakojo, kad Antrojo pasaulinio karo metais jis belaisvių stovykloje sutiko ukrainietę, bet po karo, kai priverstiniams darbams atvežti žmonės paleisti, jie išsiskyrė. Grįžusiai į Sovietų Sąjungą Mokrynai su italu bendrauti buvo uždrausta.
„Jo žmona seniai mirusi, jam ir pačiam jau buvo daugiau nei 80 metų. Bet išgirdęs apie tokią laidą, Luigi nusprendė kreiptis, galbūt Mokryna vis dar gyvena šiame pasaulyje. Ir jie ją rado! Visada pravirkstu pasakodama šitą istoriją, – virpančiu balsu kalbėjo gidė Oksana. – Įsivaizduokite, po 70-ies metų žmonės, kurie kažkada labai mylėjo vienas kitą, susitiko. Šį momentą ir nuspręsta įamžinti šalia meilės tiltelio, kad ateinančios kartos žinotų, jog meilė nugali visas kliūtis ir visada yra svarbiausia.“
4. Pianinai
Kijeve netrūkta koncertų, spektaklių ir kitokių renginių. Didesnėse ir mažesnėse salėse arba tiesiog gatvėje. Sakoma, kad atšilus orams visas Kijevas skamba – čia groja daugybė gatvės muzikantų.
Bet gatvėje muzikos garsai tave atsiveja ir tuomet, kai šalta. Man pirmiausia į akis krito parke stovintis ir polietilenu apvyniotas pianinas. Pasirodo, tokių pianinų yra ne vienas visame Kijevo centre.
„Ši tradicija atsirado Maidano įvykių metu. Šiuo metu mažai jaunimo groja pianinais, o sovietmečiu beveik kiekviename bute, name stovėjo šis muzikos instrumentas. Dabar jo neparduosi, jo niekam nereikia. Pirmąjį niekam nereikalingą fortepijoną išnešė iš merijos. O Maidane, kai laukta „Berkut“ atakų, norint kiek sumažinti nervinę įtampą, buvo atvilktas pianinas ir kažkas sėdo groti. Visi suprato, kad tai labai graži iniciatyva, todėl imta pianinus statyti po visą miestą ir kas moka, ateina pagroti. Niekas jų neliečia, tik žiemai uždengę, kad nesudrėktų, kažkas ateina ir suderina. Bet niekas nevagia, niekam jų nereikia. Muzikos mūsų mieste labai daug“, – kalbėjo Oksana.
Pasirodo, šie pianinai skamba ir tuomet, kai šalta. Lapkričio vidury, sekmadienį, kai oro temperatūra buvo bent 2-3 laipsniai šalčio, vienas pianinas, šalia tos pačios Maidano aikštės skambėjo. Juo grojo jaunas vyras.
5. Funikulierius
Kijevas gali pasigirti giliausia metro stotele pasaulyje – jos gylis siekia daugiau nei 105 metrus ir ji vadinasi „Arsenalna“. Eskalatoriais (dviem) iš šios stoties kyli ilgiau nei keturias minutes.
Tačiau kur kas didesnė pramoga turistams yra ne metro, o funikulierius, kuriuo gali iš aukštutinės miesto dalies nusileisti į apatinę, į Podolės rajoną. Kelios minutės žemyn arba kelios – aukštyn, vos už 8 grivinas (apie 25 euro centus). Kaip sako vietiniai, turistams tai dar viena iš miesto pramogų, o štai gyventojams – ir susisiekimo priemonė, nes iš apatinės miesto dalies užlipti į viršutinę nėra taip jau lengva.
Kijevas stovi ant kalvų, kaip juokiamasi čia, geriausiai miestą apibūdinantis posakis yra šis: „Jeigu manote, kad Kijeve jau užlipote į kalną, tai ne, dar ne.“ Todėl kilti funikulieriumi ir smagu, ir patogu, ir kojoms poilsis.
Funikulierius Kijeve pradėjo veikti 1905 m. gegužę. Kelio ilgis – 222 metrai, vagone telpa apie 100 žmonių, o jo greiti yra 2 m/s.
