Į kelionę po Šiaurės Australiją leidausi žiemos pabaigoje. Nors atrodytų, kad nukakti ten – labai brangus malonumas, mokant medžioti lėktuvų bilietus ten nukeliauti galima ir santykinai pigiai (patarimus, kaip tą padaryti, rasite čia), o pamatyti šiauriniame regione yra labai daug ką. Vis dėlto ne ką mažesnį įspūdį nei vaizdingos vietos kelionės metu paliko vietos gyventojai, jų įpročiai, kultūra ir kasdienybė, su kuo glaustai susipažinti kviečiu ir jus.
1. Neįtikėtinas geranoriškumas
Jei kas paklaustų, kokia savybė vienija visus australus, su kuriais savo kelionės metu turėjome progos pabendrauti, atsakymo ilgai ieškoti netektų – tai beribis geranoriškumas. Tas geranoriškumas reiškiasi įvairiomis formomis. Visų pirma, jie bendrauja ypač mandagiai ir maloniai – noriai patys užkalbina, domisi, pajuokauja. Taip pat yra linkę patarti, padėti, o svetimą problemą priima it savą.
Lengviausia tai iliustruoti pavyzdžiais. Antai, kai svilinant saulei stovėdami automobilių aikštelėje kentėme beribį karštį, pro šalį ėjęs darbuotojas netruko prisistatyti ir pats, nė neprašytas, visai nemokamai įteikti mums po vandens buteliuką, kad atsigaivintume. Išgirdęs, kad ketiname keliauti į krokodilų parką, tučtuojau išsitraukė žemėlapį ir ėmė porinti, kur nukakti apsimoka labiau ir kaip verčiau keliauti.
Kitas pavyzdys galėtų būti visai atsitiktinai pro šalį ėjęs praeivis. Pamatęs mane, sėdinčią ant šaligatvio, jis, nors ir buvo praėjęs, sustojo, apsisuko, grįžo ir tiesiai šviesiai pasidomėjo, ar man viskas gerai ir ar nėra liūdna. Išgirdęs, kad viso labo laukiu draugų, darsyk pasitikslino, ar viskas tikrai gerai, mat jei ne, gali prisidėti galvojant, kaip mano problemą išspręsti.
O jei šių pavyzdžių negana, tai štai ir trečias. Keliaudami greitkeliu, nutiestu per vieną iš Šiaurės Australijos nacionalinių parkų, mes labai apsidžiaugiame papuolę į lietų – nors tai ir tebuvo kelias minutes trukusi dulksna, kepinant 50 laipsnių karščiui, ir šitiek atrodo stebuklas, todėl tuoj pat sustojome tam, kad išbėgtume į lauką ir pasimėgautume. Lauke stovėjome gal minutę, kai it iš niekur prisistatė parką prižiūrintys reindžeriai – pamatę stovintį automobilį jie netruko išsigąsti, kad susidūrėme su problema. Savo kelionę per dykumą tęsėme dar ilgai ir labai ramiai, nes jeigu ką – padės reindžeriai.
2. Brangi šalis, bet kainos panašios
Ruošdamasi savo kelionei į Australiją buvau nesyk perspėta, kad šalyje ypač aukštos kainos, todėl nors lėktuvo bilietus ir pavyko įsigyti pigiai, galiausiai kelionė atsieis labai brangiai. Taigi į kelią leidomės nusiteikę smarkiai taupyti: valgyti kaip galima mažiau ir nakvoti ten, kur yra stogas, bet lova – nebūtinai.
Vis dėlto atvykus į Australiją įspūdis susidarė kiek kitoks. Iš tiesų, jei norite gyventi viešbutyje, nuolat valgyti kavinėse ar labai mėgstate alkoholinius gėrimus, tuomet pragyvenimo išlaidos tikrai smarkiai patuštins kišenę. Tačiau atostogaujant kiek paprasčiau, ypač didelio kainų skirtumo, palyginti su lietuviškomis, tikėtina, nepajusite.
Antai parduotuvėse maisto produktai kainuoja labai panašiai: gal kas brangiau, bet užtat kas nors kita – pigiau. Degalų kainos taip pat apylygės. Nakvynė kempinge žmogui vidutiniškai kainuos apie 25 Australijos dolerius (apie 20 Eur). Gal ir daug, bet kai atvyksti nusiteikęs, kad teks susimokėti šimtus, nuteikia maloniai. Kainų skirtumai išties pasijaučia norint prisėsti kavinėje: pigesnio nei už 20 dolerių patiekalo pasiūloje, rodos, nemačiau, bokalas alaus kainuoja panašiai.
3. Verčiau žinoti, kas prilipę prie pado
Dar vienas įdomus dalykas, pasitinkantis dar nė nespėjus įkelti kojos į tą tolimą šalį, yra kiekvieno atvykėlio patikra. Australija – nuo likusio pasaulio vandenynais atskirta valstybė, todėl labai besisauganti. Ir mums, eiliniams keliautojams, vietinių jaudulys kartais gali pasirodyti labai keistas.
Tikrinti atvykėlius australai imasi dar šiems sėdint lėktuve, skrydžio metu. Kiekvienas keliautojas privalo užpildyti asmeninę deklaraciją, kurioje nurodo, kad kartu su savimi neatsiveža nieko uždrausto – jokio mandarino, banano, obuolio ar kito vaisiaus, jokio maisto produkto ar gaminio, kurio pakuotė jau praplėšta, jokios mėsos, neviršija didelių atsivežtinio alkoholio kiekio ribojimų ir taip toliau.
Keista gali pasirodyti tai, kaip smarkiai australai „smulkinasi“. Antai vienas iš deklaracijos punktų yra „patikinate, kad ant jūsų batų padų nėra alyvos likučių“. Ir verčiau jau patikinkite, nes dvejonės užtenka tam, kad ir australai padvejotų, ar vėliau oro uosto patikroje jus įsileisti į šalį. Tiesa, nors batų padų ten tikrinant nemačiau, maždaug kas trečio keleivio bagažą ten, patikėkit, pakraustys. Ir jei ką suras, tai baudos siekia kelias dešimtis tūkstančių dolerių.
4. Būk pasiruošęs akistatai su gyvate
„Kiekvienas australas pažįsta ką nors, kam yra įkandusi gyvatė. Ir kiekvienas bent kartą su ja pats susidūrė“, – sakė mums Darvino miesto prieigose gyvenantis Johnas. Ir iš tiesų, vienas svarbiausių dalykų keliaujant po Šiaurės Australiją yra nesiliauti žiūrėti po kojomis, nes nesvarbu, pieva tai ar vidurys kelio, gali ilsėtis gyvatė.
Gyvačių ten tiek daug, kad kiekvienam keliautojui reikia žinoti, kaip apsisaugoti. Pavyzdžiui, pastebėję gyvatę, turėtumėte elgtis ramiai – sako, ji jūsų bijo labiau nei jūs jos, tai negąsdinkit staigiais judesiais, ir nepuls. Vietiniai mus tikino, kad gyvatės kanda tik besigindamos, tai yra kai išsigąsta staigaus judesio ar yra netyčia užkliudyta.
Vis dėlto susitikti gyvatę galima ne tik lauke, bet ir namuose ar bet kur kitur. Todėl lankantis kempingo ar degalinės tualete pirmiausia reikėtų nuleisti vandenį ir pasižiūrėti, ar iš niekur nepuola lįsti gyvatė, ir tik tada pasijausti ramiai. Mūsų keliautojų grupei gyvatė tualete niekad nepasirodė, bet kartą taip nuleidus vandenį lauk ėmė lįsti labai baisios rupūžės. Baimės ir įspūdžių buvo gana.
5. Kodėl australai žino Lietuvą?
Galiausiai, mes, lietuviai, esame taip jau pratę – nieko keisto, jei užsieniečiai, išgirdę Lietuvos vardą, suraukia kaktą ir puola tikslintis, kur tiksliai mūsų šalis yra. Deja, bet iki pat šiol taip nutinka net Vakarų Europoje, kur, rodos, didžioji dalis gyventojų gali pasigirti išsilavinimu.
Ir vis dėlto, jei keliaujant po Europą nori nenori tikiesi, kad Lietuva niekam nesukels nuostabos, tai į Australiją atvyksti kaip ir nusiteikęs, kad vietiniams pasirodysi it iš Marso. Tačiau savo kelionės metu turėjau progos labai maloniai nustebti: kam tik sakiau, kad aš iš Lietuvos, tas netruko pasigirti, kad apie tokią šalį nesyk girdėjo ar net, laikykitės, žino, kur ji yra ir kad jos sostinė – Vilnius.
Galbūt tai buvo sutapimas, bet tokiu atveju šitaip sutapo dešimtis kartų. Ir jei galėtų atrodyti, kad galbūt australai elgiasi kaip dažnas amerikietis – truputį apsimeta, kad tą Lietuvą žino, tai tokius įtarimus visad lengva patikrinti pateikiant papildomų klausimų. Ir aš tikrinau. Ir kaskart įsitikindavau, kad nemeluoja. O kartą paklausus australo, tai iš kur ir kodėl jis tą Lietuvą žino, šis net įsižeidė: „Mes čia, Australijoje, einam į mokyklą, ten moko geografijos.“
