Su Andriumi dėl šio pokalbio tarėmės dar vasarą. Tačiau vėliau jis dingo – į elektroninius laiškus nereagavo, todėl pamaniau, jog nusprendė nebepasakoti apie savo keliones.
Tačiau rugsėjį iš jo atėjęs laiškas atskleidė kitokias dingimo aplinkybes: pasirodo, Kankuno mieste, Meksikoje, jį apšvarino vietos ilgapirščiai – lietuvis neteko visko, ką turėjo: paso, kompiuterio, kameros ir pinigų. Tačiau net ir tokie dalykai jau penkerius metus po pasaulį keliaujančio Andriaus neišgąsdino. Pasak jo, nuotykiai (kokie jie bebūtų) ir yra tai, dėl ko jis leidosi į kelią.
„Dvejus metus gyvenau Kinijoje, metus Šiaurės Amerikoje, o dabar jau pusmetį esu Meksikoje. Iš esmės dabar tik keliauju, o tai darydamas surandu ir pajamų šaltinių“, – sako lietuvis, paklaustas, kokia veikla užsiima.
Pažinti pasaulio jis leidosi vienas. Tai, kad naujas šalis tyrinėja kaip solo keliautojas, jis laiko dideliu privalumu – nereikia prie nieko derintis ne tik kasdieniuose maršrutuose, bet ir sprendžiant kaip, kur ir kada keliaus. Pavyzdžiui, į Meksiką jis atvyko po kelionės aplink Šiaurės Ameriką. Iš San Diego kirto sieną pėsčiomis į garsiąją Tichuaną. Praleidęs ten keletą dienų išvyko į Meksikos sostinę – Meksiką.
Anglų kalbos pamokos Venesuelos diplomatams
„Pirmos dvi savaitės Meksike buvo nuostabios. Atsitiktinai susipažinęs su keliais žmonėmis dvi savaites praleidau tarsi nuotykių filme. Lotynų Amerikos kultūrą „išragavau“ visom prasmėm. Spėjau aplankyti ir Akapulko miestą. Tada atėjo laikas surimtėti – pradėjau vesti privačias lietuvių kalbos pamokas. Pirmas klientas buvo vietinis intelektualas, kuris turėjo draugę lietuvę, gyvenančią Vilniuje. Pamokas vedžiau anglų kalba. Palaipsniui atsirado daugiau klientų“, – apie tai, kaip, norint, darbo galima susirasti bet kur, pasakojo Andrius.
Savo paslaugas – mokyti lietuvių, rusų ir anglų kalbų – jis siūlė visiems: ėjo ir į politines organizacijas, dalyvaudavo jų rengiamuose vakarėliuose.
„Taip artimai susipažinau su Venesuelos diplomatais – jie tapo mano pagrindiniais klientais, kuriuos aš mokiau anglų kalbos“, – pasakojo lietuvis. Įdomu tai, kad šias pamokas jis vedė rusų kalba, nes ją, pasirodo, venesueliečiai mokėjo geriau nei anglų.
Per 4 mėnesius užsidirbęs pakankamai pinigų, Andrius paliko Meksiko miestą ir patraukė į Rytų pakrantę. Ten pirmiausia apkeliavo gražiausias vietas, pasimėgavo vietos pramogomis ir naujų draugų dėka susirado darbą kurortiniame miestelyje Pleja del Karmene.
Neseniai Andrius persikėlė į Kankuną – dar vieną Meksikos miestą, kuris neretai vadinamas Meksikos Las Vegasu. Būtent čia jis patyrė, ką reiškia posakis „paliko pliką basą“: vieną naktį jo butą apšvarino vagys ir pavogė tai, be ko lietuvis negali tęsti savo kelionės – pasą, kitus dokumentus, pinigus, kompiuterį, vaizdo kamerą.
„Dabar grįžtu į Lietuvą aplankyti artimųjų ir pasidaryti pasą. Kelionė Meksikoje baigta. Prasideda naujas etapas“, – sakė Andrius. Kiek jis tęsis, lietuvis kol kas nežino.
Sėkmės kūdikis, arba Kaip įsidarbinti „auksinio“ miesto centre
Klausantis Andriaus pasakojimo apie keliones, atrodo, kad taip gyventi gali kiekvienas. Tačiau iš tiesų lietuviui labai sekėsi. Kartais net atrodydavo, kad vos pagalvojęs apie naują šalį – joje imdavo ir atsidurdavo. O jei reikėdavo darbo, atrodo, kad jis pats Andrių ir susirasdavo.
„Kurį laiką gyvenau Sidnėjuje, Australijoje. Po kurio laiko pajutau, kad noriu viską kardinaliai pakeisti – paragauti australietiško glamour gyvenimo. Internete peržiūrėjau miestus ir labiausiai akį patraukė Gold Coast (liet. Aukso krantas). Atvykau į jį. Palikau lagaminą šalia autobusų stotyje esančioje įmonėje. Jie už 5 vietinius dolerius jį parą saugodavo. Iš karto pradėjau miesto centre ieškoti darbo biure. Visi sakė, kad rasti neįmanoma.
Pradžioje vyras tik nusijuokė ir pasakė, kad dabar jam reikia tik buhalterių. O aš lyg tarp kitko prasitariau, kad moku rusų kalbą. To ir tereikėjo – darbą gavau iš karto.
Tris dienas nieko iš tiesų neradau, bet vykti į priemiestį dirbti nenorėjau. Nusivylęs atėjau į stotį atsiimti savo lagamino. Biure buvo jo savininkas, su juo pradėjome kalbėtis. Pasirodo, jis gimęs Vokietijoje. Pasirodė fainas žmogus. Papasakojau apie save, savo keliones ir nuotykius Sidnėjuje.
Jam patiko. O aš savo ruožtu pasisiūliau dirbti. Patikinau, kad būsiu labai naudingas, jei tik įdarbins. Pradžioje vyras tik nusijuokė ir pasakė, kad dabar jam reikia tik buhalterių. O aš lyg tarp kitko prasitariau, kad moku rusų kalbą. To ir tereikėjo – darbą gavau iš karto, nes vyriškis buvo tik ką pradėjęs naują projektą rusakalbiams žmonėms, kurie atvyksta dirbti, mokytis ir gyventi Australijoje“, – neįtikėtiną istoriją prisiminė vyras.
Šiame „auksiniame“ mieste Andrius gyveno ir pramogavo keturis mėnesius. Per tą laiką spėjo net tapti vietinių žvaigždučių draugu.
„Tai buvo toks bling bling etapas. Kai jis pabodo, su draugu iš Sidnėjaus nuvykome į Adelaidę, miestą Pietų Australijoje. Jis buvo turkas, turėjo verslo vizą ir, žinoma, pinigų, kuriuos nusprendė investuoti – kartu atidarėme keturias turkiškų prekių parduotuves. Verslas buvo jo, aš – tik darbuotojas. Bet abu dirbome kaip jaučiai: 7 dienas per savaitę po 12 valandų“, – pasakojo Andrius. Jis neslėpė: nors buvo sunku, iš to laiko liko nuostabūs prisiminimai. Naujos pažintys, geras uždarbis, daug adrenalino.
„Kai darbo tiek daug, laisvą laiką naktį išnaudoji maksimaliai“, – prisipažino lietuvis.
Vietiniam kinui parodė tai, ko jis nebuvo matęs visą gyvenimą
Nors kiekviena aplankyta šalis Andriui dovanojo įdomių patirčių, Kinija įstrigo bene labiausiai. Skirtingose jos dalyse jis praleido dvejus metus.
„Kai lankiausi Honkonge susipažinau su daug žmonių, kurie čia atvyko tik tam, kad susitvarkytų darbo vizas darbui Kinijoje. Honkongas turi specialaus administracinio regiono Kinijoje statusą, tad atvykęs į jį kinas faktiškai yra išvykęs iš Kinijos Respublikos. O tai – vienas iš dalykų, kurių reikia, kad galėtum gauti darbo vizą darbui Kinijoje“, – apie vieną iš daugelio vietos įdomybių pasakojo lietuvis.
Jo paties darbo paieškos gali būti tarsi vadovėlis kitiems lietuviams, kurie norėtų įsidarbinti Kinijoje, bet neturi jokio supratimo, nuo ko viską pradėti. Svarbiausia – atkaklumas.
„Susirinkau darbdavių kontaktus ir pradėjau jiems rašyti ir bendrauti „Skype“. Vienas iš gautų pasiūlymų buvo darbas Vakarų Kinijoje, kur mažai turistų. Ten toks nepažintas ir mistika apaugęs regionas. Pagalvojau, kad man – kaip tik. Sutikau su šiuo darbo pasiūlymu ir nuskridau ten“, – pasakojo keliautojas.
Jau nuo pirmų dienų jis suprato, kad pateko į konservatyvų kraštą, kuriame dauguma gyventojų – musulmonai. Tačiau greta islamiškos kultūros čia ypač stipri komunizmo dvasia.
Paprastai penktadienio vakarais „draugų ratas“ eina vakarieniauti, išgerti ir dainuoti karaokę. Jiems tai svarbu, nes be pažįstamų komunistinėje šalyje sunku ką padaryti.
„Oficialiai nieko įdomaus ten nevyksta. Tačiau yra daug paslėptų klubų ir kitų pramogų.
Paprastai penktadienio vakarais „draugų ratas“ eina vakarieniauti, išgerti ir dainuoti karaokę. Jiems tai svarbu, nes be pažįstamų komunistinėje šalyje sunku ką padaryti. Tad draugystę jie brangina.
Mano darbdavys buvo maždaug 65 metų intelektualas. Su juo vieną vakarą išgėrę išsikalbėjome. Paaiškėjo, kad jis nieko įdomaus gyvenime nėra nuveikęs, nors turėjo daug svajonių ir tikslų“, – pasakojo Andrius ir pridūrė, kad po to vakaro su savo darbdaviu tapo gerais draugais.
„Aš jį supažindinau su savo draugais kinais ir tikru gyvenimu Kinijoje. Tai po to man dirbti beveik nebereikėjo. Daug keliavau po Kiniją, o algą vis tiek gaudavau“, – juokėsi pašnekovas.
Iš „Kinijos etapo“ jis prisimena puikų maistą – ypač jam patiko patiekalai Vakarų Kinijoje. Šiame regione jam teko ragauti ir arklienos, kurią valgyti įprasta žiemą.
Ne ką mažesnį įspūdį nei maistas paliko vietinė gamta. „Tie, kam patinka fotografuoti, turėtų aplankyti Sayram ežerą. Čia suvažiuoja ir daug vietinių profesionalių fotografų iš visos Kinijos. Aš prie Sayram ežero praleidau tris dienas. Su draugais kinais gyvenome jurtoje. Didelį įspūdį paliko ir Guilin bei Yangshuo miestai. Rekomenduoju plaukti Li upe. Iš jos atsiveria stulbinančio grožio gamta“, – pasakojo lietuvis.
Ilgų kelionių nauda – nuramina ego
Gyvenimas vis kitame mieste dažniausiai teikia daug džiaugsmo, nes dovanoja naujų atradimų. Tačiau ilgos kelionės gali ir varginti. Kad taip nenutiktų, Andrius sako prieš kiekvieną naują kelionę išsikeliantis tikslus, ką nori pamatyti ir kaip nori gyventi naujoje šalyje.
„Man tai labai svarbu, nes kitaip kelionės pasidarys varginantis darbas“, – sako jis.
O kaip pinigai? Andriaus atsakymas gali pasirodyti netikėtas: „Vienintelis būdas išmokti efektyviai formuoti kelionės biudžetą, kad ryškus ir įdomus gyvenimo būdas nenukentėtų, tai bent pradžioje pradėti išlaidauti. Išlaidaujant atsiras naujos galimybes: susipažinsi su įvairesnio tipo žmonėmis, palaipsniui susiformuos naujas supratimas ir sena logika apie taupymą atsinaujins. Tada išlaidavimas pasidarys investicija į didesnį uždarbį arba bent į resursus kitu pavidalu“.
Vienintelis būdas išmokti efektyviai formuoti kelionės biudžetą, kad ryškus ir įdomus gyvenimo būdas nenukentėtų, tai bent pradžioje pradėti išlaidauti.
Pasak Andriaus, kai mažai uždirbi ir mažai išleidi, kelionė tampa sausa.
„Kai uždirbi mažai, bet naudodamasis kitais ištekliais vis tiek gali sau leisti įdomų gyvenimo būdą, tada atsiranda daug įdomesnis bei drąsesnis ilgų kelionių biudžeto formavimas“, – savo filosofiją dėstė lietuvis.
Jis neslepia, kad keliauja, nes kitaip gyventi nebegali. „Ilgos kelionės labai nuramina ego, padeda pamesti save ir surinkti iš naujo, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Kelionę turi pradėti atsisakęs savo įvaizdžio ir svarbumo. Turi būti niekas, kuris prisitaiko prie situacijos ir elgiasi joje taip, kaip reikia, kad pavyktų tai, ką suplanavai.
Tam, kad pavyktų išspręsti kelionės metu kylančias problemas, reikia daug energijos. Pastebėjau, kad jei žmogus keliauja susikūręs įvaizdį, tai jis daug energijos išnaudoja jį saugodamas. Daug dramos kyla dėl to, kaip atrodo ar ką kiti sako ir mano apie jį, bet mažai energijos lieka spręsti tikras problemas“, – sakė penkerius metus keliaujantis vyras.
