Beatriz Flamini taip mėgo būti viena, kad nusprendė gyventi po žeme ir siekti pasaulio rekordo. Nors tai buvo sąmoningas sprendimas, moteris neslėpė, kad ši patirtis buvo varginanti, rašo „The New Yorker“.
Vaikystėje mėgo svajoti apie Indianą Džounsą
Kai Beatriz buvo maža ir gyveno Madride, ji daug laiko praleisdavo viena savo miegamajame. „Man labai patiko ten būti“, – sako ji.
Būdama namuose ji skaitydavo knygas savo lėlėms ir rašydavo ant lentos, vesdama joms matematikos ar istorijos pamokas.
Paaugusi ji kartais įsivaizduodavo esanti profesorė ir tyrinėtoja – kaip Indiana Džounsas. Pasak jos pačios: tokia, kuri pasišalina iš klasės, kad „būtų tuo, kuo iš tikrųjų yra.“
Studijuodama sporto instruktorės specialybę Beatriz pirmą kartą apsilankė urve. Tuomet ji su draugu nuvažiavo į šiaurę nuo Madrido, į El Reguerillo urvą, garsėjantį paleolito raižiniais. „Pasilikome iki sekmadienio ir išėjome tik todėl, kad turėjome pamokų ir darbo“, – prisimena moteris.
Ji pasakojo tuometinį įspūdį: El Reguerillo buvo tamsus, bet jaukus, o jo sienose ji patyrė „didžiulį meilės jausmą“: „Nebuvo žodžių apsakyti tam, ką jaučiau.“
Baigusi studijas Beatriz dėstė aerobiką Madride. Jai puikiai sekėsi, savo darbą ji mėgo. Sėkmė lydėjo ir asmeniniuose santykiuose: kai 2013 m. jai sukako keturiasdešimt, ji jau turėjo partnerį, automobilį ir namą. Tačiau jautėsi nepatenkinta. Jai nelabai rūpėjo finansinis stabilumas ir, kitaip nei dauguma jos pažįstamų žmonių, ji nenorėjo vaikų. Ji patyrė egzistencinę krizę.
Apie savo savijautą ji pasakojo: „Tu žinai, kad mirsi – šiandien, rytoj, po penkiasdešimties metų. Ir galvoji: ką tu nori nuveikti su savo gyvenimu, kol tai dar neįvyko?“
Ilgai nesvarsčiusi atsakymo į šį klausimą ji prisimena: „Pasiėmiau kuprinę ir išvažiavau gyventi į kalnus.“
Sulaukus 40-ies tapo kalnų gelbėtoja
Beatriz persikėlė į Siera de Gredoso kalnus centrinėje Ispanijoje, kur dirbo prižiūrėtoja kalnų prieglaudoje. Ji įgijo saugos protokolų, taikomų dirbant ant aukštų statinių, sertifikatą, išmoko pirmosios pagalbos teikimo įgūdžių ir specializavosi žmonių gelbėjimo iš gilių plyšių ir kitų pavojingų vietų srityje.
Greitis ir tikslumas buvo labai svarbūs įgūdžiai jos darbe. „Nukritus, trumpos elastinės diržų virvelės prilaiko jus vietoje. Jos veikia kaip smaugimo raištis. Turite dvidešimt minučių, kad ištrūktumėte“, – apie nelaimes kalnuose pasakojo moteris.
Ji pati mėgo keliauti ir kopti į kalnus, tad puikiai žinojo ir apie galimas nelaimes – tiek iš asmeninės, tiek ir iš gelbėtojos patirties. Pavyzdžiui, kartą ji padėjo išgelbėti žmogų, kurį palaidojo lavina. Kitą kartą ji buvo liudininkė, kai į žmogų trenkė žaibas. „Būna, kad nieko negali padaryti“, – prisimena ji.
Dirbdama Beatriz daug laiko praleisdavo viena. Ilgainiui ji net nebepalaikė ryšių su savo šeima, ėmė gyventi kaip atsiskyrėlė – kemperyje ir labai pamėgo jį, ypač žiemą, kai, kaip pati sako, durys kartais užšaldavo ir ji likdavo visiškai įkalinta viduje.
„Būdavo atvejų, kai ten įstrigdavau tris dienas ir laukdavau, kol atšils ir pavyks išeiti“, – sako ji. Norėdama sušilti, ji įjungdavo nedidelę viryklę furgono gale. Jei būdavo per šalta, kad viryklė veiktų, ji susisupdavo į antklodes ir pakaitomis skaitydavo arba miegodavo, rašo „The New Yorker“.
Tiesa, išorinis pasaulis ne visada palikdavo ją ramybėje. Du kartus vagys bandė įsilaužti į jos kemperį, kai ji buvo kitur kalnuose.
Gyvendama kalnuose Beatriz pradėjo fotografuoti – nuotraukomis dalinasi „Instagram“ paskyroje. „Tai dariau ne iš narciziškumo. Tiesiog per nuotraukas išreiškiu, ką jaučiu“, – sako ji.
Į olą – pasiruošti kelionei per dykumą
Kai 2020 m. prasidėjo pandemija, moteris nuvažiavo kemperiu į Katalonijos kalnus ir apsigyveno apleistoje romėnų laikus menančioje sodyboje. Ji pasakojo, kad ši vieta kai kam gali priminti kapines, bet jai patiko „jos kapinės, mirusiųjų eilės, krintančios sutemos“. Labiausiai dėl to, kad tai rami vieta. Nors apie tai, kas vyksta pasaulyje ji žinojo (bendraudavo telefonu su draugu), bet jautėsi saugi. Užklupus nerimui, leisdavosi į žygius kalnuose.
2021 m. liepą, vos pasibaigus karantinui Ispanijoje, Beatriz galvojo nusileisti iš kalnų ir apsigyventi mieste. Tačiau tikrasis jos troškimas buvo nuvykti į atokesnę vietą: Gobio dykumą Mongolijoje. Ji sužinojo, kad ją pėsčiomis vienas perėjo tik vienas europietis – nusprendė, kad tai ir jos kelias.
Persikėlusi į Šiaurės Ispaniją ji pradėjo rengtis ekspedicijai į Gobį: ėjo stačiais kalnų takais, nešdamasi kuprinę su vandens pripildytais buteliais. Netrukus ji nusprendė, kad yra pasirengusi fiziškai – 6000 metrų aukštyje ji galėtų nešti dvigubai daugiau nei jos svoris, bet ne psichologiškai.
Ilgiausia atkarpa, kurią ji kada nors praleido viena, buvo 95 dienos Kantabrijos kalnuose.
Galvodama, ką daryti, Beatriz ėmė svarstyti, kas galėtų ją paruošti psichologiškai ilgesnei vienatvei Mongolijos dykumoje. Ji nusprendė, kad laikas, praleistas urve, galėtų būti naudinga ištvermės ir susikaupimo pamoka.
Nuo El Reguerillo laikų ispanė ne kartą leidosi į speleologinius žygius, o dešimtojo dešimtmečio pabaigoje su urvų tyrinėtojų grupėmis praleido ten ilgesnius laikotarpius ir dirbo jų fotografe. Kiek prisiminė, jai visada buvo gera urvuose.
Internete ji skaitė apie žmones, kurie ilgą laiką gyveno urvuose. Šiuolaikinis rekordas buvo 463 dienos. 1970 m. jį pasiekė serbas Milutinas Veljkovičius, nusileidęs po žeme netoli Svrljigo miesto.
Tačiau niekas dar nebuvo apsigyvenęs urve taip, kaip padaryti planavo Beatriz.
„Gyvendami urve, jie arba nešiojo laikrodį, arba kasdien kalbėjosi telefonu su kitais žmonėmis, – pasakojo ji. – Taip pat jų šeimos atnešdavo jiems maisto arba jie turėdavo naminį gyvūnėlį, kuris jiems sudarydavo kompaniją.“
Pavyzdžiui, M.Veljkovičius palaikė ryšį su netoliese esančiu kaimu, nes turėjo telefoną su itin ilgu laidu, o pasaulio įvykius sekė klausydamasis radijo.
Tuo metu Beatriz nusprendė ne tik pagerinti M.Veljkovičiaus rekordą, bet ir padaryti tai jai tinkamu būdu. Ji prisimena, kad pasirinko 500 dienų, norėdama, kad skaičius būtų „apvalus“. „Žinojau, kad galiu, tiesiog žinojau tai“, – sakė ji.
Teko daug ką suplanuoti ir nusileisti
Iš pradžių Beatriz įsivaizdavo, kad atras urvą Ispanijoje, kuriame niekada nesilankė žmonės, atsineš maisto ir vandens, kurio užteks daugiau nei metams. O į „viršų“ iš urvo išlįs, kai viską sunaudos. Tada nusipirks bilietą į Mongoliją. Tačiau pasikalbėjusi su patyrusiais speleologais, suprato, kad to padaryti neįmanoma: norint išgyventi 500 dienų, jai prireiktų 2000 maisto davinių ir daugiau nei 250 galonų vandens. Be to, kaip ji išneštų šiukšles, nematydama dienos šviesos?Jai prireiktų komandos, kuri jai padėtų.
Be to, būtų pažeisti speleologijos saugumo kodeksai, jei jie leistų jai vienai likti po žeme ir nesikreipti pagalbos nelaimės atveju.
Beatriz teko ieškoti kompromisų: ji sutiko, kad urve būtų įrengtos dvi apsaugos kameros, pavojaus mygtukas ir kompiuteris, kuriuo būtų galima siųsti vienpusius pranešimus žmonėms, esantiems ant žemės.
Kad būtų galima perduoti duomenis, taip pat reikėjo įrengti Wi-Fi maršrutizatorių. Tačiau ispanė nenorėjo jokio įrenginio, kuris leistų kam nors siųsti žinutes atgal ar kitaip palaikyti su ja ryšį realiuoju laiku. Dėl to jai kilo tam tikra rizika: ji galėjo susilaužyti koją, būdama nepasiekiamoje vietoje nuo pavojaus mygtuko ar kamerų, ir negalėjo išsikviesti pagalbos.Tačiau ji sutiko su tokiu scenarijumi – netgi džiaugėsi juo. Anot moters, tai jai leido pajusti tikrą vienatvės realybę.
Tarp daiktų – ir burtų lazdelė
500 dienų moteris praleido urve kalnuose į šiaurę nuo Motrilio – Ispanijos miesto, iš kurio atsiveria Andalūzijos pakrantė. Urve buvo drėgna, o temperatūra jame išliko tinkama gyventi ištisus metus. Jį saugojo prie įėjimo esantis daugiau kaip dviejų šimtų metrų nuolydis: į jį negalėjo patekti net paklydę keliautojai ar laukiniai žvėrys.
Maisto atsargomis be tiesioginio kontakto su Beatriz sutiko pasirūpinti vietinio speleologų klubo nariai savanoriai.
Ruošdamasi į urvą moteris susidėjo daug įvairių medžiagų rūbų – jai buvo smalsu patyrinėti, kaip skirtingi audiniai laikysis požeminiame ore. Tarp daiktų buvo ir minimalus kiekis higienos reikmenų (dantų šepetukas, bekvapis dezodorantas), o taip pat – Hario Poterio burtų lazdelė ir du pliušiniai žaislai – meškiukas ir ragana.
Asmenišką eksperimentą fiksavo ir mokslininkai
Nors tokiam iššūkiui ispanė pasiryžo dėl asmeninių tikslų, ji suprato, kad jis galėtų sudominti ir kitus. Todėl pakvietė Granados universiteto ir Almerijos universiteto mokslininkus, kad šie stebėtų ją, kai ji ilgai buvo izoliuota tamsoje, jei tai būtų naudinga mokslui. Mokslininkai su džiaugsmu sutiko rinkti ir analizuoti jos patirties duomenis.
Jie sekė jos fizinės ir psichologinės būklės aspektus, pvz.: kaip jos kognityviniai gebėjimai veikiami ilgesnio spaudimo; kaip gyvenimas tamsoje paveikė jos cirkadinius ritmus; kaip ji suvokė bet kokį psichikos pablogėjimą.
Prieš eksperimentą mokslininkai apklausė ją, atliko daugybę interviu ir preliminarių testų, taip pat davė jai apyrankę, kuri sekė jos cirkadinius ritmus, matuodama kūno temperatūrą ir nustatydama, ar ji guli, ar stovi. Norėdama dar labiau pasiruošti nuotykiui, Beatriz susitiko su sporto psichologe Débora Godoy Izquierdo. Specialistė jai davė patarimų, kaip atpažinti haliucinacijas, kad jos neišgąsdintų, ir paskatino ją verbalizuoti savo mintis būnant urve, kad geriau suvoktų realybę.
Eksperimentas prasidėjo 2021 m. lapkričio 20 d., o baigėsi 2023 m. pavasarį. Visą šį laiką Beatriz „Instagram“ paskyra tylėjo. Paskutiniame įraše prieš eksperimentą moteris rašė:
„Lapkričio 20 d., šeštadienį, laivas vėl išplaukia į 500 dienų kelionę.
<...> Iki pasimatymo 2023 m. balandį/gegužę.“
Urve atšventė 50-metį
Iš urvo ispanė išėjo lygiai po 500 dienų. Kai „The New Yorker“ žurnalistas D.T. Max su ja susitiko vienoje iš Ispanijos ligoninių, Beatriz buvo numetusi 12 kg, bet jos akys spindėjo – ji juokavo ir akivaizdžiai džiaugėsi savo eksperimentu.
Surengtoje spaudos konferencijoje Beatriz apibūdino savo laiką urve kaip „puikų“ ir „nepakartojamą“. Ji pasakojo, kad būdama urve perskaitė dešimtis knygų, piešė paveikslus, mezgė kepures ir mankštinosi – tai praktiškai galima pavadinti atostogomis.
Po žeme jai sukako keturiasdešimt devyneri, o paskui penkiasdešimt. Tačiau, anot moters, jai nebuvo liūdna, kadangi niekada nešventė gimtadienių.
Jos patirtis sulaukė ne tik nuostabos ir džiugesio, bet ir kritikos. Kai kurie speleologai teigė, jog toks eksperimentas negali būti lengvas, ieškojo spragų jos pasakojimuose.
Tačiau pati herojė tvirtino, kad niekas jos pasakojime nėra išgalvota.
Socialiniame tinkle „Instagram“ ji paskelbė mėgstamiausių dainų, kurias grojo urve, sąrašą, tarp jų – Joe Bonamassos ir Jono Bon Jovi kūriniai.
„Apskritai jos istorija atrodo kaip sustiprinta daugelio žmonių gyvenimo pandemijos metu versija <...> Atrodo, kad jos nuotykis urve rodo, jog žmonės iš prigimties yra atsparūs ir sukurti išgyventi“, – rašo „The New Yorker“.
Ištyrus jos fizinę ir emocinę sveikatos būklę, paaiškėjo, kad visi rodikliai normalūs: „Visi galvojo, kad išeisiu kaip zombis, bet taip nenutiko!“
