Nuotykiai prasidėjo labai simbolišku laiku – tą pačią vasarą, kai Baltijos keliui sukanka 30 metų. Dalinuosi trumpa apžvalga apie įspūdingiausias pakrantes, kurias spėjome aplankyti per 17-ka dienų: gal ką įkvėps geriau pažinti savus vandenis.
Kaip Estijos skardžiai nuvilioja latvius
Kadangi Estija ne taip ir toli, gandai apie kiek egzotiškesnį jos krantą iki Lietuvos jau atsirita.
Turbūt daugelis yra girdėję apie krioklius ar skardžius: beveik 23 kilometrus besitęsianti grandinė kartais pasiekia iki 30 metrų aukštį! Tai yra viena iš priežasčių, kodėl dauguma latvių pirmą kartą pamato ne Lietuvos, o Estijos pajūrį. „Didesnė egzotika...“ – rausdamas aiškinosi pažįstamas broliukas.
Mums irgi pasirodė gana egzotiška, o ypač supratus, kad skardžio viršus – prieš milijonus metų šiose vietose buvusios jūros dugnas. Jeigu nusileisite į apačią, galite pamatyti ne tik grafičio meno kirilica apraiškų, bet ir kaip šis skardis formavosi: viršutinis, kiek kitos spalvos sluoksnis sudarytas iš kadaise jūros dugne siūbavusių koralų.
Kodėl Švedija – sugrįžimas į vaikystę
Jeigu žvelgdami į kitą pusę įsivaizdavote krantą tokį patį lygų blyną kaip mūsiškis, deja, teks nusivilti. Švedijos pajūris toks karpytas, kad daugelis pakrantės miestelių mėgaujasi ne bangomis ir vėju, o tiesiog mielais užutėkiais, kuriuose tik šaltas sūrus vanduo primena, kad esame kažkur prie pat jūros.
Horizontą dažnai užstoja ir šimtai salelių (garsieji Švedijos archipelagai), kurie yra tiesiog visiška nuotykių ieškotojo svajonė: į daugelį jų galima nuplaukti ir apsigyventi: palapinėje ant akmens, dailiame raudoname namuke ar net švyturyje, iš kurio galėsite pamirksėti merginoms Lietuvoje.
Kiekviena tokia salelė kažkuo primena A.Lindgren „Varnų salą“, taigi ir pačią vaikystę. Iš tiesų, Švedijoje Lindgren jūsų taip lengvai nepaleis: kiekviena veranda ims atrodyti kaip Pepės, kiekviena mergaitė – Madikė, o kiekvienas miestelis – Emilio Lionenberga.
Elando sala – kur ilsisi ir Švedijos karaliai
Nors daug kas svajoja apie Gotlandą, paguodos prizu gali tapti Elandas, kuris daug arčiau kranto ir su žemynu sujungtas tiltu (tiesa, tik XX a. viduryje).
Apie 140 km ilgio, bet vos 16 km pločio sala, regis, tuoj įgrius nuo lankytinų objektų. Senoviniai vėjo malūnai, etnografiniai kaimai, pagoniškos šventvietės ir kapinynai verčia kaisti variklį ir senos „alhambros“ vairuotojo žandus, nes sustoti norisi kas kilometrą. Būtent Elande ir radome patį pirmąjį auksinio (t.y. „lietuviško“) smėlio ruoželį: tiesa, jis čia taip garbinamas, kad už galimybę šalia jo pastatyti automobilį teks sumokėti 6 Eur.
Palangos tilto mažasis brolis
Neslėpsiu: bene labiausiai laukiau, kol aplankysime vietas, kurios pagal platumas sutampa su lietuvišku pajūriu. Savotiškai bijojau ir nusivilti: o kas, jeigu ten negyvenamos vietovės ir niekas niekada iš to kranto man nemojavo atgal?
Tačiau vos privažiavus paplūdimį, iš karto įsitikinau: tikrai mojavo. Tik ne švedai jūreiviškomis kepurėlėmis, o būriai indų savo skaromis, į kurias pajūrio vėjyje sunku įsisukti net profesionalams. Pamojavome indams atgal ir pajudėjome prie pagrindinės staigmenos: tiesiai į Palangos pusę savo lentutes tiesia labai panašus, tik gerokai trumpesnis tiltas! Esminį skirtumą radome net nepradėję ieškoti: nuo šito tilto nesimato saulėlydžio!
Švediškas stounhendžas
Nuraminę smalsumą ir atsakę į klausimus, ką „matome“ iš Palangos, nusprendėme patikrinti, ką „matome“ iš Kuršių nerijos. Rezultatai irgi neapvylė: krantas pasitiko puikiu smėliu ir kopomis, kuriose euforijos apimti voliojosi turistai iš visos Europos.
Vos už kelių kilometrų iš euforijos voliojomės jau mes: ant įspūdingo jūros skardžio stūkso beveik 1400 m. astronominis laikrodis, kuris, galimai, atliko ir daugiau funkcijų.
Ta proga ir šiek tiek paliūdėjome suprasdami, kad tokių vietų būta ir Lietuvoje, tik medis neatlaikė to, ką Švedijoje atlaikė akmuo.
Magiška Riugeno sala Vokietijoje
Net iki 118 m baltos kreidos skardžiai – smalsiausiems Baltijos jūra gali parodyti ir visiškai netikėtą charakterį.
Manoma, kad ypatinga vieta buvo vertinama jau nuo seniausių laikų, todėl čia veikė ne viena ypatinga slavų (pagal kai kuriuos šaltinius – ir baltų) šventykla.
Mistinėje Riugeno saloje mus pagaliau pasitiko ne tik balti skardžiai, bet ir baltas smėlis: vokiečiai akivaizdžiai tai įvertino, ir vietoje pagoniškų šventyklų šiandien čia stūkso ne ką mažiau įspūdingos vilos. Baltais skardžiais horizonte galima grožėtis ir nuo įmantraus XX a. pr. statyto tilto, kuriame veikia povandeninis kino teatras.
Su metalo detektoriais Kaliningrade
Praskrieję perkimštus lenkiškus kurortus, kuriuos galite lengvai įsivaizduoti, jeigu Šventąją pakelsite kubu ir padauginsite iš visos Lenkijos populiacijos, pasiekėme Kaliningrado sritį. Apie pačią sritį reikėtų atskiro pasakojimo, todėl trumpai papasakosiu tik apie kelionės tikslą – pakrantę, o tiksliau – vienintelę jos atkarpą, kuri šiek tiek skyrėsi nuo lietuviškos.
Tai Svetlogorsko (liet. Raušių) promenada. Nors iš toli ji atrodo prabangiai, iš arčiau – toli gražu nebe. Pasirodo, paskubomis tiesiant abejotinos kokybės taką nebuvo pagalvota apie molą, todėl dalį promenados radome jau nuplautą jūros. „Tai juk rusiška tvarka“, – gūžčiodamas pečiais mums nusišypsojo vietinis rusas Pavelas ir pakvietė papramogauti subtiliau: su metalo detektoriais.
Su Pavelu susipažinome prieš kelis mėnesius Sopote: pasimetęs nuo turistinės grupės, jis klausė, kaip grįžti atgal į Gdanską. Išsišnekėjome, parodėme kelią, net interneto „paskolinome“. Vėliau juokavome: vaikinas iš Kaliningrado, tėtis kariškis – gal dabar „pasijungė“ ir šnipinėja, kaip gyvatėlę telefone žaidžiame. Negana to, dar ir el. paštų adresais apsikeitėme: kad ir juos galėtų pašnipinėti! Ir gerai padarėm: visai netyčia Kaliningrade taip įsigijome draugą.
Na ir štai: draugas Pavelas mums rodo kelią į dar vieną kurorčiuką Jantarnyj (liet. Palmininkai). Čia kartais jis apsilanko su metalo detektoriumi – ieško rublių, juvelyrikos ar net kažko rimčiau. Kai surenka 60 rublių, kelionė namo į Kaliningradą išeina jau nemokama. Tačiau ne rubliai Pavelui įdomiausi.
Pasirodo, metalo detektorius Kaliningrado vaikams yra labai patrauklus žaisliukas: miškuose vis dar galima rasti ginklų, bombų ir kitų karo gėrybių. Dar mokykloj būdamas Pavelas su klasiokais yra vieną ir susprogdinęs. Šiandien Pavelas nieko nebesprogdina – pats krūpčioja nuo kasdien virš galvos lekiančių naikintuvų, ginčijasi su Putiną palaikančiu tėvu kariškiu ir svajoja... kada nors pasikeisti pilietybę.
Tačiau artimiausia svajonė – įsidarbinti kruiziniame laive, kad galėtų bent trumpam pabėgti nuo rusiškos realybės. Kol laukia savo pirmojo išplaukimo, Pavelas dar bando šią realybę taisyti pats: kas kartą paplūdimyje ieškodamas lobių, surenka ir visas šiukšles. Rinkome ir mes: visgi prie to paties kranto esame!
Pasakojimas baigtas – šį tekstą siunčiame jau iš savojo kranto – Nidos. Eisim pažiūrėti, kaipgi mūsų krantas dabar atrodo.
