Lietuvė su vyru į Japoniją keliavo savarankiškai. Aplankė Okinavą (Nahos ir Tokašikio salas), Hirošimą (su dienos išvyka į Mijadžimą), Kiotą, įlipo į Fudžio kalną ir galiausiai pasiekė Tokiją.
„Kelionę planavome taip, kad, pradėję šalies pietuose, keliautume aukštyn link Tokijo, iš kurio laukė atgalinis skrydis. Teko ir šalies viduje skristi, ir pralėkti greičiausiais pasaulio traukiniais, vadinamaisiais shinkansen“, – pradėjo pasakoti moteris.
Nustebino kainos
Pasak jos, visų pirma juos su vyru labai nustebino, kad šalis tikrai pigi, žinoma, jei viską planuojate iš anksto.
„Tikrai ne kartą buvome prieš kelionę įspėti, kad tai brangiausia pasaulio šalis, bet labai maloniai nustebome tiek planuodami kelionę, tiek jau nuvykę.
Dėl didelio turistų srauto viešbučių kainos beprotiškai išauga artėjant kelionės laikui. Turistinėse vietose lankomiausiais sezonais realu netgi nerasti nakvynės vietos, jei ieškote prieš pat kelionę.
Dviese Tokijuje 4 žvaigždučių viešbutyje 4 naktis praleidome už maždaug 220 eurų.
Bet užsisakę iš anksto dviese Tokijuje 4 žvaigždučių viešbutyje 4 naktis praleidome už maždaug 220 eurų. Brangiausiai kainavo nakvynė su tradiciniais japoniškais pusryčiais Tokašikio saloje: 5 naktys dviems žmonėms – 510 eurų. Visgi gyvenome 200 m nuo jūros kranto, tad kaina pasirodė visiškai adekvati.
Tiesa, turiu pripažinti, kad viešbučiams nebuvome išrankūs. Mums svarbu buvo dušas ir tualetas numeryje, pusryčiai ir geri kitų klientų atsiliepimai. Jei ieškote karališkų apartamentų, tai ir kaina skirsis“, – pasakojo I.Skvarčinskienė.
Pasak jos, Japonijoje restoranuose kainos labiausiai priklauso nuo to, kiek jūs pasiryžę mokėti. Pavyzdžiui, galima labai gardžių soba makaronų ar rameną gauti už 5 eurus.
„Konvejeriniame sušių restorane už 14 lėkštelių sušių (abu su vyru jautėmės daugiau nei sotūs), sumokėjome vos 25 eurus, o arbatos įpylė nemokamai.
Parduotuvėse vietinės gamybos maistas, gėrimai taip pat labai pigūs. Bet kai siaubingai užsinorėjau picos, susimokėjome nekukliai (18 eurų už picą, kurią pati viena įveikiau). Aišku, turiu pažymėti, kad buvome Tokijo centre, tad galbūt paieškoję būtume radę pigiau. Iš esmės Naha ir Hirošima yra pigesni miestai nei Tokijas ir Kiotas“, – pasakojo lietuvė.
Panaši situacija yra ir su veiklomis. Daugelis muziejų esą visiškai nesikandžioja kainų prasme, o, pavyzdžiui „Mazda“ muziejuje ekskursija su gidu yra nemokama. Tereikia ekskursiją rezervuoti iš anksto.
„Visgi teko girdėti, kad brangios yra įvairios pokemonų pramogos ir teminiai parkai. Mes ten nėjome, tai negaliu nei patvirtinti, nei paneigti“, – užsiminė lietuvė.
Grynųjų kultas
Labai neįprasta lietuvių porai buvo tai, jog mokėjimų kortelėmis nepriima daugybė parduotuvių bei maitinimo įstaigų.
„Atrodo, ne to tikėtumeisi iš šios technologiškai pažangios šalies. Pavyzdžiui, Tokašiki saloje radome tik vieną korteles priimantį restoraną, ir rezervuoti jame vietą nelabai buvo įmanoma (matyt, daug kam buvo aktuali problema).
Vienintelis salos bankomatas buvo už 4,5 kilometro einant per labai nemenkus kalnus ir nežmonišką karštį. Ten pat buvo ir vienintelė korteles priimanti salos parduotuvė. Gailėjomės neišsiaiškinę to anksčiau. Atrodė natūralu, kad visiškai į turizmą orientuotoje subtropinėje saloje bus galimybė atsiskaityti ne tik grynaisiais. Ar bent jau bankomatas...“ – gana nemalonią patirtį prisiminė moteris.
Angliškai kalbančiųjų – mažai
Anot jos, su anglų kalba „nedraugavo“ net tos įstaigos, kurios žadėjo angliškas ekskursijas.
„Be „Google Lens“ apsišoviau net bandydama įsigyti vandens. Bet su vertėjų („Google Translate“, „DeepL“) pagalba, didesnių nesusipratimų išvengėme. Galbūt mums tiesiog sekėsi, bet visada tarp turistaujančiųjų atsirasdavo kalbantis japoniškai bei angliškai, tai net nardymo instruktažą gavom iš japonės turistės, o ne instruktorės. Taigi, viskas pavyko puikiai, o ir daug įdomiau, kai nežinai, ko tikėtis!“ – tikino I.Skvarčinskienė.
Karštis – kaip pirtyje
Lietuvė prisiminė, kad jiedu su vyru nepaisė skaitytų rekomendacijų, kad vasara yra prastas laikas keliauti į Japoniją. Tad atvykus teko savo kaliu pajausti, kodėl vasarą šioje šalyje turistams nėra paprasta prisitaikyti.
„Jeigu mėgstate, kai net nakties metu jutiminė temperatūra yra apie 37, gal ir neblogai. Pirmą naktį jautėmės kaip pusiau įšilusioje garinėje pirtyje. Vėliau kiek apsipratome, bet pasiekus Tokiją vėl ėmė atrodyti, kad čia buvo klaida. Saulė labai agresyvi, tokių nudegimų nesu dar turėjusi, nors reguliariai ir tepiau odą net SPF 50+ kremu nuo saulės. Karštis šlapias ir nemalonus“, – patirtimi dalijosi lietuvė.
Kopimas į kalną atėmė visas jėgas
Dar viena ne itin maloni patirtis lietuviams buvo kopimas į aukščiausią kalną Japonijoje – Fudžį.
„Į Fudžį lipti, nesant profesionalais, galima tik liepos–rugpjūčio mėnesiais. Kadangi pataikėme į tą laiką, nuodėmė būtų nelipti. Internete informacija skirtinga, tad susidariau vaizdą, kad pasivaikščiosime kalno takiukais ir tiek.
Tačiau buvo labai sunku, trūko oro, kelis kartus priguliau ant žemės ir sakiau vyrui eiti be manęs. Mačiau, kaip žmonės atsidūsta, apsisuka ir eina atgal. Mačiau, kaip susipyko pora, nes ji norėjo ilsėtis, o jis – skubėti lipti. Mes užlipome. Vyras juokėsi: „Jei užtempiau tave į Fudžį, pratempsiu ir per gyvenimą“.
Susidariau vaizdą, kad pasivaikščiosime kalno takiukais ir tiek.
Na, jeigu gyvenimo kelionės gale jis man atneš tokių skanių užplikomų makaronų, kuriuos valgiau Fudžio viršūnėje, tai gal ir neblogas pasiūlymas“, – juokaudama pasakojo I.Skvarčinskienė.
Pasak jos, norintiesiems savo jėgomis išbandyti, ką reiškia lipti į Fudžį, reikia turėti mintyje, kad aukščiau penktosios „Subaru Line“ stoties nepriima banko kortelių, tad su savimi reikia turėti nemažai grynųjų.
„Lipant reikia gerti daug vandens, o jį parduoda tik 0,5 l buteliukais. Dar „parduoda“ antspaudus ant medinių lazdų, tai jiems neplanuotai ir išleidome savo grynuosius. Bet kai gauni pirmą, pagauna kažkoks azartas... “ – prisiminė lietuvė.
Pora nakvojo kalnų namelyje pačioje kalno viršūnėje.
„Aš asmeniškai to nekartočiau. Kambaryje miegojo apie šimtas žmonių, trūko oro. 4 val. ryto mus visus išvarė lauk žiūrėti saulėtekio. Sėdėjau viršūnėje, drebėdama nuo šalčio, galvą vis dar maudė nuo per stipriai įkaitintos patalpos ir reto oro, ir galvojau sau: niekada daugiau. Šie žodžiai atgulė ir ant mano medalio“, – patirtimi kelionėje dalijosi I.Skvarčinskienė.
Pasigedo šiukšliadėžių
Keliautojus nustebino ir dar viena įdomi patirtis – Japonijoje viešose vietose beveik niekur nėra šiukšliadėžių. Patys japonai esą nešasi šiukšles namo ir išmeta ten.
„Kaip ir nieko baisaus, bet kai iš Fudžio viršūnės teko vežtis šiukšles į Tokiją, kad išmestume, atrodė kiek per daug. Visgi tai labai švari šalis ir mes labai tuo džiaugėmės“, – prisiminė pašnekovė.
Iš Fudžio viršūnės teko vežtis šiukšles į Tokiją.
Yra blogų žinių rūkantiesiems – rūkyti galima tik rūkyklose, kurios dažniausiai nepažymėtos ir jų labai nedaug.
„Aišku, teko vietomis sutikti žmonių, kurie neapsikentę rūkė pakampėse, bet už tai gresia baudos“, – pasakojo lietuvė.
Keliautoja rekomendavo visiems galvojantiems aplankyti Japoniją, bet abejojantiems, išdrįsti.
„Net mus, nepatyrusius keliautojus, šalis pasitiko labai šiltai. Viskas buvo paprasčiau, nei tikėjausi: naudotis vietiniu transportu, susigaudyti miestuose, nuvykti iš vieno miesto į kitą. Žmonės, kad ir nemokėdami kalbos, visada nusiteikę padėti. Net dar nespėjus pasiklysti, atsirasdavo, kas siūlo pagalbą. Taigi, pasiklydimų buvo minimaliai, į visas veiklas suspėjome ir džiaugėmės patirtimi. Atvykę su rankiniu bagažu, grįžome su trimis lagaminais lauktuvių artimiesiems. Kartotume viską (išskyrus Fudžį, kad jį kur)“, – pasakojimą baigė I.Skvarčinskienė.
