Daugiau kelionių nuotykių rasite tinklaraštyje „Po kelionės“
Penkios priežastys pasirinkti šį pažintinį taką:
- arti Vilniaus, visai netoli nuo Pilaitės;
- neilgas – tik 6 km;
- įvairus – eiti teks ir akmenimis grįstu keliu per mišką, ir miško takeliais;
- įrengti informaciniai stendai, norintiems daugiau sužinoti apie šių vietų praeitį;
- yra gražių vaizdų.
Kaimui apsaugoti – nauja automobilių stovėjimo aikštelė
Antra pavasario diena džiugino puikiu oru – saulė, apie 13 šilumos. Sėdėti namuose būtų tiesiog nusikaltimas. Kur važiuoti? Dar ir dar kartą peržvelgiame pažintinių takų po Vilnių, šalia Vilniaus sąrašus – vieni, kaip, pavyzdžiui, Karmazinų pažintinis takas, praeitas jau daugybę kartų, kiti, sakykim, Balto kalno pažintinis takas, gal kiek per toli. Bingo! Šįkart laimėtoju tapo Šilėnų pažintinis takas.
Juo jau irgi teko porą kartų pasivaikščioti, bet visus kitus kriterijus jis puikiausiai atitiko. Dar ir tai, kad neasfaltuoti keliai gali būti purvynėlis, o šiuo atveju asfaltas priveda iki pat automobilių stovėjimo aikštelės. Iš ankstesnių pasivaikščiojimų aiškiai prisiminiau, kad automobilius palikdavome akmenimis grįstoje Šilėnų kaimo aikštėje, prie bažnyčios.
Dabar, dar likus iki kaimo maždaug kilometrui, mus pasitiko erdvi automobilių stovėjimo aikštelė. Pasirodo, pažintinis takas sulaukia tiek lankytojų, kad Šilėnų gyventojams ne tik aikštėje, bet ir kaimo keliukuose, net neaptvertuose sodybų teritorijose, paliekami automobiliai pradėjo kelti, švelniai tariant, nepatogumų. Kad visi būtų patenkinti, vieta automobiliams palikti įrengta kiek atokiau nuo kaimo.
Tiesą sakant, manau, kad tai tikrai geras sprendimas. Pasivaikščiojimas pailgėja dar kilometru, ir tuo pačiu keliu tenka eiti pirmyn ir atgal, bet ėjimas per mišką, pievą tikrai malonus. Kad jau viskas būtų suprantama, aikštelėje įrengtas informacinis stendas, paaiškinantis situaciją ir informuojantis, kur reikia eiti.
Tą kilometrą netrunkame nužingsniuoti, ir štai mes jau pagrindinėje Šilėnų kaimo aikštėje. Atrodo, ne visi keliautojai paklausė patarimo palikti savo transporto priemones tam skirtoje aikštelėje, jomis buvo užgrūsta ir pagrindinė kaimo aikštė. Jei atvirai, tokie žmonės mane nuoširdžiai stebina – išvykai iš namų turėdamas tikslą pasivaikščioti, tai kurių galų bruktis automobiliu į kaimą, pasimėgauk ilgesniu ėjimu.
„Akies“ šaltinio legendos
Šilėnų kaimas, akivaizdu, tvarkosi ir gražinasi. Nežinia, ar tai senieji gyventojai, ar jų namus nupirkę nauji savininkai, užsiėmę statybomis, remontais, aplinkos tvarkymu. Kelias veda pro naujai sutvarkytą, bet visus senuosius atributus išlaikiusį namą. Pasidžiaugiame, kad naujieji šeimininkai pritaiko namus savo poreikiams nepažeisdami jų autentikos.
Iš šių apylinkių prieš 200 metų kilo ir po visą Lietuvą pasklido iš įvairių augalų sudėliotos spalvotos Vilniaus krašto verbos.
Aikštėje sustatytos rodyklės nukreipia atvykėlių srautus – kam į pažintinį taką, kam atgal į automobilių aikštelę. Mes, žinoma, patraukiame taku. Akmenimis grįstas kelias tęsiasi ir už kaimo. Kiek netikėta einant per mišką jausti po kojomis grindinio akmenis, bet žengti juo visai smagu. Kaip nebus smagu, kai šviečia saulė ir gali gėrėtis žydru dangumi.
Pradedame pažintį ir su šių vietovių istorija. Vienas iš tako informacinių stendų pasakoja, kad iš šių apylinkių prieš 200 metų kilo ir po visą Lietuvą pasklido iš įvairių augalų sudėliotos spalvotos Vilniaus krašto verbos. Aplinka tam labai palanki – pievose ir miškuose netrūko įvairiausių augalų.
Pirmas lankytinas objektas – šaltinis. Aplink jį esanti pelkėta pieva dar slepiasi po sniegu. Kiek keista buvo aptikti jį tokią šiltą ir saulėtą dieną. Vėlgi iš informacinio stendo sužinome, kad ši vieta apipinta įvairiomis legendomis.
Anksčiau tėvai drausdavę vaikams čia eiti, esą šaltinyje, tiksliau jį supusiame liūne, galima nuskęsti. Pasakota, čia yra nuskendęs ir jautis, o jo akis vis išplaukianti į paviršių, dėl to šaltinis ir pavadintas „Akimi“. Nepaisant tokių kraupokų pasakojimų, šaltinio vanduo laikytas stebuklingu, vietiniai gyventojai juo gydėsi akis ir skaudančius sąnarius.
Gražiausi pažintinio tako vaizdai – nuo Naujosios Rėvos piliakalnio
Įveikę maždaug pusę tako, prieiname dar vieną automobilių stovėjimo aikštelę, skirtą tiems, kurie nenori pasivaikščioti, o tik pasigėrėti gražiausiais vaizdais, nes čia takas jau pasuka prie Neries. Visai šalia – Naujosios Rėvos piliakalnis, nuo kurio atsiveria nuostabūs vaizdai į Neries slėnį.
Norintiems tik grožėtis vaizdais – patogūs suoleliai prisėsti. Norintiems nusileisti iki vandens – patogūs laiptai tai padaryti. Manoma, kad maždaug prieš tūkstantį metų šis piliakalnis galėjo būti naudojamas gynybiniais tikslais, bet yra versijų, kad jis galėjęs tarnauti ir kaip... saulės laikrodis.
Laiptais nusileidžiame iki upės. Neris patvinusi, tad šiame akmeningame ruože šniokščia labiau nei įprastai. Dėl vandens gausos nesimato dar vieno lankytino tako objekto – trijų akmenų, vadinamų „Trimis broliais miegančiais“. Informaciniame stende aprašytas padavimas apie tris brolius, paskendusius Neryje apvirtus jų valčiai. Kiek vėliau šioje vietoje žmonės išvydo iš vandens iškilusius tris akmenis. Tokių mitologinių akmenų Neryje – ne vienas.
Pasivaikščioję prie upės, pasižiūrėję stende, kaip galėjo atrodyti geležies amžiaus gyvenvietės sodyba, laiptais vėl užsiropštėme į piliakalnį. Šiek tiek paėjėję pasiekėme Naujosios Rėvos kaimą. Jame taip pat verda statybos darbai, namai tvarkomi, atnaujinami, kiti nuo smalsių žvilgsnių slepiasi už aukštų tvorų. Viena iš tokių tvorų virto parodų erdve – praeiviai kviečiami atspėti, kokį lietuvišką posakį iliustruoja dirbtinio intelekto nupieštas paveikslėlis. Pavyzdžiui, „rodyti ožius“ ar „stogas nuvažiavo“.
Toliau takas veda pro orchidėjų pelkę. Joms, žinoma, dar gerokai per anksti žydėti, tad tenka pasigėrėti paveikslėliais ir nuotraukomis informaciniame stende.
Oras puikus, nuovargio dar nejaučiame, tai nusprendžiame paėjėti iki Sviliškių kaimo. Pirmyn ir atgal – dar beveik pora kilometrų į bendrą kilometražą. Tad 6 km takas, pridėjus šiuos papildomus kilometrus ir dar du pirmyn / atgal iki automobilių stovėjimo aikštelės, virsta 10 km pasivaikščiojimu. Grįžtant jau visai netoli nuo Šilėnų kaimo dar pasimatuojame, kokie iš stende pateiktų sparnų labiausiai tiktų.
Einant per kaimą, pagrindinėje aikštėje matėme užeigą, deja, pasivaišinti joje nepasisekė. Uždaryta. Nors „Google Maps“ mus ir bandė įtikinti, kad tai, ką matome, nėra tiesa, kad užeiga atidaryta. Tad siūlyčiau labai juo nepasitikėti ir įsimesti ką nors užkąsti. Na, o mes už tai sparčiai grįžome iki automobilio, nes pietų metas jau buvo praėjęs.
Kaip atvažiuoti
Kaip jau supratote, pradėti eiti pažintiniu taku galima iš kelių vietų. Navigacija Pilaitės plentu, toliau Čekoniškių, A.Mickevičiaus gatvėmis veda į pagrindinę Šilėnų kaimo aikštę, kur ir yra oficiali tako pradžia. O pakeliui tikrai pamatysite naują automobilių stovėjimo aikštelę. Joje – rodyklės, kaip pasiekti tako pradžią Šilėnų kaime. Toliau takas taip pat sužymėtas rodyklėmis, net keliose vietose yra jo schemos, tad paklysti neturėtumėte.
Daugiau kelionių nuotykių rasite tinklaraštyje „Po kelionės“
