Žmogus, kuris leidžiasi į kelią vienas, nebūtinai yra draugijos neradęs vargšelis. Drąsuolis ir maištautojas – galbūt, bet iš tiesų keliauti vienas gali bet kas. Tai – visapusiškai naudinga ir visai nebaisi patirtis. Esu tuo įsitikinusi, todėl visus savo draugus, dejuojančius, kad būtų taip gera nuvažiuoti ten ar ten, bet niekas nenori kartu, nukertu: „Liaukis zirzti, imk ir važiuok vienas/viena!“ Štai keletas mano asmeninių priežasčių rinktis būtent tokį keliavimo būdą:
1. Visiška nepriklausomybė. Akivaizdus ir neginčytinas privalumas – galimybė pačiam spręsti viską: nuo kelionės krypties, maršruto iki lankytinų objektų pasirinkimo, laisvalaikio pramogų ar iki savo kuprinės turinio. Nereikia su niekuo tartis, ginčytis, leistis į kompromisus, nereikia niekam padėti panešti lagaminų, raminti lėktuvui patekus į turbulenciją ar palaikyti pokalbio, kai norisi tiesiog sėdėti savo kėdėje ir skaityti knygą.
2. Nauji iššūkiai ir savarankiškumo pamokos. Iškilus nesklandumams ar patekus į bėdą, teks kliautis nepažįstamųjų gerumu arba kapstytis pačiam. Planuojant kelionę su draugu ar draugais galima pasidalyti užduotimis – kas ieškos viešbučių, kas vertėjaus bendraujant su angliškai nekalbančiais vietiniais, kas bus kelionės fotografas... Keliaudamas vienas būsite visų galų meistras.
Keliaudamas vienas būsite visų galų meistras.
Man asmeniškai sunkiausia nepažįstamoje vietoje nepasiklysti, vienam mano superdroviam draugui – paprašyti vietinių žmonių bet kokios pagalbos, kitam, nepataisomam išsiblaškėliui – ko nors nepamiršti – nuo skrydžio datos iki prie durų laukiančios kuprinės. Tokiems žmonėms kelionės draugai-pagalbininkai praverčia, bet keliauti vienam ir pačiam įveikti nesklandumus – irgi geras iššūkis.
3. Lengviau planuoti biudžetą. Tikrai taip – taupieji gali kruopščiai susiplanuoti išlaidas ir, jei pavyks atsispirti pagundoms, neviršyti biudžeto. Joks kelionės draugas neišves iš kelio, įtikinęs užsukti į brangesnę kavinę, išleisti daugiau, nei planuota, naktiniams pasilinksminimams ar „tik trumpam“ žvilgtelėti į dar vieną viliojančią parduotuvę. Galėsite keliauti pigiausiu transportu ir nakvoti kad ir labiausiai aptriušusiame viešbutyje, kam labiau išlepę ar prie aukštesnių standartų pratę bendrakeleiviai galbūt nepasiryžtų.
4. Galimybė daugiau pamatyti. Galėsite aplankyti visus muziejus, monumentus, bažnyčias ar galerijas, skulptūras ar vietinius turgelius – viską, kas jūsų kelionės draugams galbūt nebūtų įdomu. Kai nėra su kuo aptarti įspūdžių, norom nenorom susikoncentruoji į patirtis ir kiekvienoje lankytinoje vietoje gali pastebėti daugiau detalių, kurias gal pražiopsotum beplepėdamas ar besifotografuodamas su draugais. Vienam kiūtoti viešbučio kambaryje nėra įdomu – dar viena priežastis kuo daugiau laiko praleisti „turistaujant“ ir lankant viską, ką įmanoma aplankyti.
5. Galimybė nepamatyti per daug. Galimas variantas – po įspūdžių kupinos dienos norisi tik ištiesti kojas ir drybsoti ant lovos, o bendrakeleiviams dar negana – reikia dar vienos ekskursijos, o gal traukti į naktinį žygį po barus. Ir tenka arba atsikalbinėti, arba sukandus dantis pėdinti iš paskos. Jei keliauji vienas, gali kad ir visai dienai užsirakinti viešbučio kambaryje su gera knyga, neaplankyti nė vienos miesto X įdomybės ir vis tiek tvirtinti, kad ten puikiai praleidai laiką. Nes tai bus tiesa.
6. Paslaugesni žmonės. Ne mano vienos pastebėjimas – nežinia, kokiam dėsniui veikiant su vienišais keliautojais juos aptarnaujantys žmonės elgiasi paslaugiau. Tai viešbučio darbuotojai nevengia pašnekinti ir nė neprašyti panešti kuprinę ar pavaišinti kava, tai kokiam nors pasienyje pasus tikrinantis darbuotojas pamoja ateiti arčiau ir nelaukti eilėje, tai kokio nors senamiesčio gatvelių labirinte su žemėlapiu tave išvydę praeiviai pasiteirauja, ar nepasiklydai...
Keliaujant vienam lengviau susistabdyti pakeleivingas mašinas. Didesnė tikimybė, kad kokiam nors Dievo pamirštam pasaulio kampelyje svetingi vietiniai pasiūlys nakvynę. Turbūt vienišas keliautojas atkreipia dėmesį, kaip neįprastas reiškinys, ir galbūt paskatina žmonių globėjiškus instinktus?
7. Naujos pažintys. Šis punktas tiesiogiai siejasi su ankstesniuoju. Keliaujantis vienas žmogus žadina aplinkinių smalsumą – kai kuriose šalyse, jei esi moteris ir keliauji be palydovo, vien to pakanka, kad žmonės imtų nustebę klausinėti: „Kodėl viena?“ „Ar nebijai?“ „Kur tavo vyras/tėvas/brolis?“ ir pan.
Keliauti vienam – nebaisu ir neliūdna. Tai – visų pirmą su niekuo nepalyginamas laisvės pojūtis. Labai, labai geras jausmas.
Lengviau susipažinti su kitais vienišais keliauninkais – keliaujant su draugija dažniausiai ir apsiribojama bendravimu su ta draugija, vienas esi atviresnis naujoms pažintims. Kartais tokios pažintys tik padeda prastumti laiką ilgo skrydžio ar kelionės traukiniu metu, kartais virsta ilgametėmis draugystėmis – su savo geriausia drauge iš Graikijos susipažinau, kai sausakimšoje Berlyno oro uosto kavinėje dalijomės viena kėde ir, susiglaudusios šonais, valgėm ten nusipirktus sumuštinius (nei man, nei jai nepatinka valgyti stovint), o įsiplepėjus paaiškėjo, kad abi skrendam tuo pačiu lėktuvu į Atėnus.
Jei vienas keliauji ilgesnį laiką, ir pats tampi atviresnis pažintims – nori nenori išlendi iš savo kiauto ir imi ieškoti progų pabendrauti su žmonėmis, lengviau leidiesi į kalbas su nepažįstamais. Kartais už vizitą į žymų muziejų ar senovinę šventyklą įdomesne patirtimi tampa popietė, praleista kokioje nors jaukioje arbatinėje plepant su jos savininku.
Keliauti vienam – nebaisu ir neliūdna. Tai – visų pirmą su niekuo nepalyginamas laisvės pojūtis. Labai, labai geras jausmas.
