Šarm aš Šeichas, 10 dienų, viskas įskaičiuota
Kelionės pradžia nedžiugino – mažai miegota naktis, sausos akys, nuovargis, mieguistumas. Ilgai lauktos eilės oro uoste: prie bagažo registracijos, patikros, įlaipinimo. Milžiniška suma (8 eurai) už keturis buteliukus vandens. Pavargę, neišsimiegoję, vangūs pakeleiviai.
Įsitaisius lėktuvo sėdynėse pagaliau galima buvo atsipalaiduoti ir atleisti įsitempusias vidines spyruokles. Pirmasis kelionės tikslas pasiektas, niekur nebereikėjo skubėti, nieko tikrinti, rodyti, krauti ir iškrauti. Seniai neskridau užsakomuoju kelionių agentūros reisu, ir iš karto pasimatė tokios kelionės skirtumai. Lėktuvas toks pats, tačiau viskas sukurta pramogai. Prieš mūsų, laukiančiųjų, akis visa įgula kartu su šauniai pasipuošusiais dviem kapitonais ir be galo gražiomis stiuardesėmis vorele, traukdami savo lagaminus, suėjo į lėktuvą.
Tai buvo ypatingas skrydis daugeliui šio lėktuvo keleivių.
Stiuardesės, regis, bandė mus išjudinti ir apsikrėsti atostogų nuotaika. Ypač draugiškai, netgi džiugiai bendraujančios, patariančios, parodančios. Jos puikiai suprato (o gal buvo išmokytos), jog lydi žmones į atostogas, kurioms jie, greičiausiai, taupė visus metus. Tai buvo ypatingas skrydis daugeliui šio lėktuvo keleivių. Bendravimas lengvas, švelnus, draugiškas, reikalavimai keleiviams ne tokie griežti, viskas daroma dėl jų patogumo ir atsipalaidavimo. Saugumas, be abejo, išlieka, tačiau jo reikalaujama ne taip griežtai, kaip eiliniuose reisuose. Žmonės greitai atsipalaidavo, pasigirdo juokas ir linksmos kalbos. Susirinkę nebe jauni, jau matę gyvenimo, daugiausia kompanijos arba šeimos su vaikais.
Lėktuvui pakilus ir kapitonui išjungus saugos diržų ženklą, visi puolė pirkti. Kas kavą, kas maistą, o daugiausia – alkoholį. Pinigų niekas neskaičiavo, o papusryčiauti nespėjo, juk keltis daugumai teko 4 valandą ryto arba anksčiau. Dar ilgai lėktuvas dvelkė maistu ir gėrimais. Kiekvienam pasisotinus, nusipirkus suvenyrų, gėrimų, kavos, viskas nurimo. Kas įniko į knygą, kas bandė miegoti, kas klausėsi muzikos per ausinukus, kas žiūrėjo telefone filmus per lėktuvo bevielį internetą.
Visas skrydis truko keturias valandas, tačiau mums visai neprailgo. Sėkmingai nutupdęs lėktuvą Egipto žemėje, pilotas sulaukė plojimų. Jis pranešė, kad išlipus mus pasitiks 19 laipsnių šilumos. Visai neblogai, išvykus iš šešių laipsnių šalčio po keturių valandų atskristi į 19 laipsnių šilumos. Visi laimingi ir susijaudinę pašoko ant kojų, čiupo savo krepšius, kuprines, lagaminėlius ir ilgai nelaukus jau judėjo link lėktuvo durų.
Lėktuve buvo karšta, todėl didelio temperatūros kontrasto lauke nepajutome. Išlipus dėmesį patraukė ne šiluma, bet gana stiprus vėjas ir akivaizdus kontrastas tarp vietinių tamsiaodžių, juodų, garbanotų plaukų egiptiečių ir išblyškusios, pilkos odos lietuvių. Tarsi mėnulio gyventojai būtų nusileidę ant žemės.
Pirma stotelė oro uoste – emigracijos kortelės pildymas. „Su viza ar be vizos?“, išgirdome stambaus tamsiaodžio klausimą. Jei niekur nevažiuosite iš Šarm aš Šeicho, galite vizos neturėti, sutaupysite keliasdešimt eurų. Jei žadate keliauti, vizą galite įsigyti viešbutyje iš savo agentūros atstovo. Emigracijos kortelės pildymas taip pat turi pasirinkimą: patys užpildote angliškai, tada nieko nereikia mokėti, tačiau jei už jus užpildo darbuotojas – 5 doleriai.
Sekanti stotelė – pasų ir emigracijos kortelių patikra. Trečia stotelė – dar viena pasų patikra. Ketvirta stotelė – lagaminų pasiėmimas. Penkta stotelė – dar viena lagaminų ir rankinio bagažo patikra.
Išėjus į oro uosto laukiamąjį, mus pasitiko rusiškai kabantis vietinis agentūros atstovas. Paklausė, kokiame viešbutyje mes apsistosime, ir pasakė autobuso numerį. Autobusiukas mažas, pilnas žmonių, o stambus ir mažoje jo erdvėje sunkiai judantis jo vairuotojas pro užpakalinį langelį traukė lagaminus ir krovė juos ant galinių jo sėdynių. Šiaip ne taip radę vietas prisėsti gale, ant papildomų, atsilenkiančių sėdynių, blokuojančių praėjimą, pajudėjome.
Dukra būtų užmigusi autobuse, jei nereikėtų kas kelias minutes stotis nuo sulenkiamos kėdutės autobusiukui sustojus prie viešbučio ir praleisti didžiulį vairuotoją iškelti pro jo langelį lagaminų.
Kelionės metu gidė papasakojo, kad viskas Egipte skaičiuojama doleriais, kad vieno euro moneta jiems ne pinigai, nes bankai monetų nepriima, patarė nekeisti didelių sumų, papasakojo apie jų transporto ypatybes (nėra šviesoforų, automobiliai nepraleidžia pėsčiųjų, norint apsisukti reikia važiuoti kelis kilometrus tiesiai), rekomendavo važiuoti į ekskursijas ir susitikti su agentūros atstovu viešbutyje.
Jautėmės pavargę, mieguisti, alkani, ištroškę. Svajojome tik apie kambarį ir poilsį. Vaikai svajojo apie jūrą, bet jau tirpte tirpo iš nuovargio. Dukra būtų užmigusi autobuse, jei nereikėtų kas kelias minutes stotis nuo sulenkiamos kėdutės autobusiukui sustojus prie viešbučio ir praleisti didžiulį vairuotoją iškelti pro jo langelį lagaminų. Stebėjausi, kaip jis žino, kieno kurie lagaminai, nes nieko neklausdamas juos paduodavo lauke laukiantiems turistautojams.
Sustojus prie mūsų viešbučio, lagaminai buvo iškelti iš autobusiuko ir sukrauti į viešbučio lagaminų vežimą. Dar kartą patikrino mūsų rankinį bagažą ir mus pačius, tarsi oro uosto patikroje, ir pagaliau atsidūrėmė viešbutyje. Erdviame vestibiulyje, išklotame marmuru ir išdažytame auksiniais dažais, mūsų grupelę pasitiko keli registratūros darbuotojai, davė užlipdyti trumpas registracijos korteles ir paprašė palaukti. Vietoje pinigų mes planavome duoti lietuviško šokolado ir gal jis, o gal kitos priežastys suveikė, kad gavome du puikius kambarius pirmame aukšte, idealioje didelio viešbučio teritorijoje – pusiaukelėje tarp restorano ir pajūrio.
Toks ir buvo mūsų maršrutas artimiausias dešimt dienų.
Kontrastas
Pirmąją dieną kurorte jautėmės tarsi ežiukai rūke. Nemiegoję, pakeitę aplinką, šalį, žemyną, nelabai gaudėmės, ką turėtume veikti, kur eiti, kas svarbu, kas reikalinga, kas ne. Išskyrus tai, kad reikėjo stengtis valgyti nedaug, kad nuo neįprasto maisto nesustreikuotų skrandis, reikėjo nueiti prie jūros, nes to juk ir atvažiavome, reikėjo susitikti su gidu, išsikeisti pinigus, nes eurais galima mokėti, tačiau geriau (jokių argumentų kodėl, tiesiog „geriau“) turėti dolerius ar egiptietiškus svarus.
Antrąją dieną po pusryčių išsiruošėme tiesiai į paplūdimį. Ten pirmiausia į akis krito kontrastas. Pats ryškiausias kontrastas tarp vietinių moterų, kurios atvažiavo į mūsų viešbutį atostogauti su savo vyrais, ir europiečių moterų, kurios lygiai taip pat atvažiavo atostogauti su savo šeimomis, nebūtinai su vyrais. Vietinės tamsiaodės, juodaplaukės egiptiečių šeimos atstovės, atvykusios to paties – atostogauti; šalia europiečių, baltų, raudonai sudegusių, rudų kaip šokoladas, priklausomai nuo to, kiek laiko jau praleido šiame kurorte.
Tačiau ryškiausias kontrastas ne dėl klimato, odos ir plaukų spalvos, bet dėl moterų drabužių. Po ta pačia saule vienos aklinai užsidengusios savo kūnus ir galvas, kitos – iš po menkų skudurėlių virstančiomis krūtimis, sėdmenimis, riebalais ir celiulitu. Ir vyrai. Panašūs vieni į kitus, tik vieni su nuogomis moterimis, kiti su visiškai užsidengusiomis. Kontrastas toks didelis, kad visą dieną aš negalėjau prisiversti nusirengti iki maudymosi kostiumėlio ir pasirodyti vietiniam vyrams beveik nuoga. Net pati užsinorėjau įsigyti musulmonišką maudymosi kostiumėlį su kelnėmis ir ilgoms rankovėmis. Ir skarą ant galvos mielai būčiau užsirišusi.
Negalėjau liautis stebėjusis, kaip jaučiasi vietiniai vyrai, ar ne per daug jiems pagundų tokiame paplūdimyje? Ir kaip tos moterys leidžia savo vyrams apskritai atvažiuoti atostogauti į tokį paplūdimį? O kaip jaučiasi europietės, kurias vietiniai kalbina pasidaryti masažą, paplaukioti laivu ar panardyti, o jos žino, kad jų moterys yra aklinai užsidengusios, bet jos stovi, guli arba sėdi priešais juos kone nuogos?
Taip, prie visko galima priprasti. Ir prie tokio kontrasto taip pat. Po kelių dienų aš jau nebesidrovėjau, drąsiai gulėjau su maudymosi kostiumėliu ir mėgavausi saule. O po savaitės nuostabą pakeitė... gailestis. Man pasidarė nuoširdžiai gaila tų užsimaskavusių moterų. Juk jų vaikai ir vyrai lakstė aplinkui laisvi, neapsirengę. O jos? Sėdėjo savo skafandruose, kurių medžiaga (paliečiau vieną tokį parduotuvėje) stora ir sunki, kad tik kuo daugiau paslėptų. Stebėjau mažas jų mergaites spalvotais maudymosi kostiumėliais ir galvojau, ar jos užaugusios taip pat muturiuosis kaip ir jų mamos? Ar nebe?
Atostogų pabaigoje aš jau nuoširdžiai džiaugiausi – ačiū Dievui, niekas mums nedraudžia ir mes galime leisti savo odą glamonėti saulei, glostyti vėjui ir švelniai apkabinti jūros vandeniui.
4 atostogų etapai: vaikystė, jaunystė, branda ir senatvė
Kaip nublanko europiečių ir vietinių moterų išvaizdos kontrastai, taip nublanko ir pirmųjų dienų kelionės ir nesusivokimo aplinkoje įspūdžiai. Turbūt kiekvieną poilsinę kelionę galima būti suskirstyti į šiuos etapus.
Vaikystė. Vaikystės etapas reiškia nesusigaudymą aplinkoje, jos tyrinėjimą, nesuvokimą, kas gerai, kas ne, kas brangu, kas ne, kur eiti, kur ne, ką veikti, ko ne. Todėl taip svarbu buvo pirmą dieną susitikti gidą, kad „viską pasakytų“. O jis galėjo pasakyti bet ką, mes, tarsi vaikai, tikėjome juo besąlygiškai. Juk patys nieko nežinojome. Jei būtume čia ne pirmą, o antrą, trečią, dešimtą kartą, vaikystės etapą galima būtų prašokti. Vaikystė mums tęsėsi dvi-tris dienas, kol perėjome į jaunystės etapą.
Jaunystė. Jaunystės etape viskas tampa nuostabu. Viskas nepakartojama, įdomu, trokštama. Kaip čia pigu! Kaip čia gražu! Kaip įdomu! Kiek pramogų, o koks maistas! O prekių, prekių gausybė, ir to norisi, ir to... O kokia saulė! Kokia jūra! Vanduo skaidrus, tarsi krištolas, po kojomis plaukioja žuvytės, o tie gultai tokie patogūs, kad nesinori net keltis atsinešti kavos. O dar kava, arbata, gėrimai nemokamai! Maitinimas tris kartus per dieną, valgyk ko nori, kiek nori! Viskas buvo NUOSTABU, kol nejučia įžengėme į brandos etapą.
Atsibundame nuo garsaus triukšmo – po visą viešbučio teritoriją 6 valandą ryte su be galo triukšmingu aparatu eina žmogus ir leidžia dūmus nuo moskitų.
Branda. Brandos etape viskas naujoje aplinkoje maždaug tampa aišku. Aišku, ko tikėtis, ką daryti, ką galima patirti. Atsiranda rutina, kiekvieną dieną tas pats. Atsibundame nuo garsaus triukšmo – po visą viešbučio teritoriją 6 valandą ryte su be galo triukšmingu aparatu eina žmogus ir leidžia dūmus nuo moskitų. Saulė jau ryški ir šildo, tik grindys dar šaltos. Keliamės, prausiamės, rengiamės, einame pusryčiauti. Papusryčiavus (dažnai jau imame tą patį) susidedame tuos pačius daiktus ir keliaujame prie jūros. Pasiimame pajūrio rankšluosčius ir įsitaisome toje pačioje vietoje, kur ir kas dieną, prie medinio stogelio. Tepamės kremu, gulime, einame maudytis, kalbame su vietiniais siūlytojais (masažas, ekskursija, pramogos ar parduotuvė) skaitome knygas, vaikai žaidžia smėliu.
Apie 12 valandą darosi karšta, pakuojamės ir einame namo. Namuose išsiskalbiame, nusiprausiame nuo smėlio ir jūros vandens, ir lygiai 13 val. keliaujame pietauti. Vėl valgome daug ir skaniai, po ilgų ir tingių pietų grįžtame į kambarį ir migdome vaikus. Vaikai užmiega, mes dažnai kartu su jais. Jei ne, skaitome knygas, ilsimės. Egiptietiška siesta.
Apie 4 valandą saulė nusileidžia, atvėsta. Vaikai prabunda, geriame kavą ir pieną su pyragėliais. Rengiamės šilčiau ir einame pasivaikščioti. Perkame, bendraujame su pardavėjais.
Grįžus iš pasivaikščiojimo keliaujame į vakarienę, valgome ne dėl to, kad alkani, bet dėl to, kad reikia. Valgome nenorėdami ir vis tiek daug.
Po vakarienės virškindami per daug suvartoto maisto pasižiūrime feisbuką, pašnekame su artimaisiais, atsakome į emailus, ir prasideda vakarinė programa. Kiekvieną vakarą pusę devynių vaikų diskoteka, po jos programa suaugusiems. Garsi muzika visoje viešbučio teritorijoje girdisi iki 12 nakties, visi linksminasi, šoka, dainuoja, stebi kiekvieną vakarą kitokias programas.
Kitą dieną viskas tas pats.
Senatvė. Atostogų senatvė ateina tada, kai nebe varginančia rutina, o įpročiu tampa keltis tuo pačiu metu nuo to paties garso, tada, kai skrandis ima reikalauti maisto artėjant maitinimo valandai, nors prieš tai valgėme daugiau, nei norėjosi, tada, kai viskas ima ne atsibosti, bet prie visko priprantama. Kaip į darbą keliaujame prie jūros, nebeieškome naujovių, pramogų, įspūdžių, kas dieną darome tą patį, bet nieko daugiau ir nenorime.
Mums senatvė atėjo maždaug aštuntą atostogų dieną. Po kelių dienų senatvės atėjo laikas išvažiuoti, ir neišvengiamas tos dienos atėjimas sukėlė dvejopus jausmus: nenorą išvykti, palikti viską, prie ko jau spėjome priprasti, savo gultų vietą prie jūros, išmoktus judesius vaikų diskotekoje, pagamintą ir šviežią maistą, daug saulės ir vitamino D, netgi tą nuodų aparato garsą, žadinantį kiekvieną rytą. Tačiau iš kitos pusės atėjo palengvėjimas, kad atostogos baigėsi, galima grįžti į savo įprastą gyvenimą su nauju įspūdžių užtaisu.
Kaip į darbą keliaujame prie jūros, nebeieškome naujovių, pramogų, įspūdžių, kas dieną darome tą patį, bet nieko daugiau ir nenorime.
Vartok, kiek gali
Vartojimas yra pagrindinis poilsinių atostogų užsiėmimas. Vartojama viskas – jūra, saulė, maistas, kultūra, pramogos. Pramogų galima vartoti, kokių tik širdis geidžia – pasivažinėjimas keturračiais, pajodinėjimas kupranugariu, piramidžių lankymas, Kairas, paviršinis ar giluminis nardymas, plaukiojimas laiveliu, tablete, pasiskraidymas parasparniu, beduinų lankymas...ir prekės prekės prekės. Net jei nieko neplanuojate pirkti, greičiausiai vis tiek prisipirksite.
Viskas atrodys pigu, be to, jų pardavėjai yra tobuli. Jie taip moka sudominti, užburti, pristatyti, kad geriau nepasikabinti ant jų kabliuko, bet išeiti nieko nepirkus, o grįžus namo viską dar kartą apgalvoti ir pirkti kitą kartą. Taip man buvo su paspirtuku, su neperšlampamu dėklu telefonui, su pripučiama kelionine pagalve ir dar daug su kuo. Visko norisi, viskas reikalinga, kol esi parduotuvėje, bet išėjus dažnai galvojau: o kam aš tai pirkau?
Geriausia į parduotuves eiti visai be pinigų, nes jei turite bent kažkiek, greičiausiai viską išleisite ir atsipeikėsite tik grįžę. Nors ir tai ne variantas, nes mums pardavė prekę ir be pinigų, o paskui buvo sąžinės reikalas, atnešti skolą arba ne. Greičiausiai visi atneša, nes vis tiek juk žinoma, iš kokio viešbučio jie yra. Todėl rizika be pinigų parduoti yra maža, o triukas neturėti pinigų vis tiek nesuveikia. Bet kokiu atveju jie neišvengiamai yra gudresni ir vis tiek jums ką nors parduos. Būtiniausiai.
Netgi jei nesinori niekur eiti, visas vartojimo rojus yra sukurtas tiesiog viešbučiuose. Čia galite ir pasikeisti pinigus, ir apsipirkti (dažnai pigiau nei mieste), pasidaryti masažą, kaukę, pasiplaukioti, paskraidyti, panardyti, be abejo, pasimėgauti saule ir jūra. Įspūdžių džiaugsmas taip pat vartojama prekė, už kurią reikia mokėti. Jis liejasi per kraštu jaunystės periodu, tačiau atėjus atostogų senatvei visas vartojimo džiaugsmas jau būna nublankęs. Nesinori nei eiti prie jūros, nei skristi, nei plaukti, nei važiuoti, nebesinori ir saulės. Viskas tik dėl to, kad reikia. Juk atostogos, juk atvažiavome, juk sumokėjome, reikia pramogauti. Tačiau kai ateina atostogų senatvė (vieniems ji galbūt ateina po kelių dienų, kitiems po kelių savaičių), tai ženklas, kad laikas važiuoti namo.
Vietinės kultūros dalis – derybos
Derybos jau yra virtusios legenda, tačiau iš esmės viskas yra labai paprasta. Jei kaina būtų tiesiog parašyta ant prekės ir pirkėjas atėjęs paduotų pinigus ir pasiimtų prekę, neliktų bendravimo, kuris teikia energiją, gyvybę jų gyvenimo būdui – prekybai. Be derėjimosi pardavimas būtų tiesiog negyvas. O tam, kad jis taptų gyvas, kainų ant prekių nėra. Yra labai daug triukų, kaip iš pirkėjo išvilioti daugiau pinigų, jei jis gudrus, tegu priešinasi, tegu derasi. Jei negudrus – tegu moka. Tačiau svarbiau nei pati kaina yra pirkimo veiksmas, todėl nupirkti prekę beveik visada galite už kainą, kuri priimtina jums, nebijokite, ją nuleis, tik reikės šiek tiek pavargti.
Ko jie nemėgsta labiausiai – tai žioplinėjimo ir nežinojimo, ką ir ar pirksite.
Derėtis su kiekvienu pirkėju jiems yra ne vargas, o tokia pati darbo dalis, kaip kirpėjui išplauti klientui galvą. Galima kirpti ir neplautą, bet nuo to paprasčiausi nukentės rezultatas. Taigi, kas nemėgsta ar nemoka derėtis, teks paprašyti už jį tai daryti draugo arba panaudoti labai paprastą ir patikimą būdą: nuspręsti, ką pirks, ir kainą, už kurią pirks. Ir tą pasakyti prieš matuojantis, liečiant, domintis preke. Jei pardavėjas nesutiks, eiti toliau. 99 procentai, kad jis pasivys ir sutiks parduoti už jūsų siūlytą kainą.
Ko jie nemėgsta labiausiai – tai žioplinėjimo ir nežinojimo, ką ir ar pirksite. Tada galite gauti ir pylos. Kalbės su jumis rusiškai, angliškai, itališkai, ispaniškai, prancūziškai, kaip tik norite. Visiems suprantama gestų kalba. Visada labai padeda pasakymas, kad kitur pirkote pigiau, už tą ir tą kainą. Kainų spektras už tą patį daiktą yra nuo/iki, todėl daugumą prekių tikrai galima nusipirkti perpus pigiau. Reikia tik būti konkrečiu ir derėtis. Be abejo, galima mokėti ir eurais, netiesa, kad būtina juos keisti. Santykis yra 1 euras/20 svarų. Už vieną eurą galima nusipirkti kilogramą braškių, 100 gramų egiptietiškos arbatos ar didelę šokoladinių ledų porciją.
Pabaigai
Pavargusiems nuo darbo, kasdienybės, blogo oro, saulės ir šviesos trūkumo, prasto maisto žmonėms – tokios atostogos tikra atgaiva ir gyvenimo saldainis. Tačiau norintiems daugiau nei tik vartoti saulę, jūrą, įspūdžius ir kultūrą, galbūt norisi kažko kito. Kiekvienam savo kiekvienu gyvenimo etapu. Mes puikiai pailsėjome ir grįžome kupini ne tik vitamino D, atsipalaidavę, bet ir su nauju jausmu – kaip gera, kad mes turime žiemą. Juk žiema tokia graži.