1. Vadi Ramas, Jordanija
 |
| Vadi Ramas |
Per paskutinius dešimtmečius turistų srautai į Jordaniją išaugo šimtus kartų, ir kone kiekvienas atvykstantis į šią šalį žmogus jaučia pareigą aplankyti Mėnulio paviršių primenančius peizažus Vadi Ramo vietovėje. Per dykumą iki jos važiuojama džipais. Šiandien didelių automobilių ratai taip išvagojo smėlynus, jog atrasti nepaliestą vietą beveik neįmanoma.
Vadi Ramo problema – trys beduinų gentys, kurios pasidalino dykumą į tris dalis ir naudoja ją tik pinigų uždarbiui. Jie nesirūpina nei takais, nei tinkamomis turistų apgyvendinimo sąlygomis, nei naujais automobiliais. Todėl, deja, unikalus ir stebuklingo grožio gamtos kampelis gana sparčiai praranda patrauklumą ir tampa visiškai nepanašus į tuos Mėnulio paviršiaus peizažus, matytus čia kadaise. Uždirbti iš turisų pinigai nusėda miestų prekybininkų kišenėse, neatnešdami nei dykumai, nei joje gyvenantiems vietiniams nė menkiausios naudos. Nors savo unikalaus grožio dėka Vadi Ramas lengvai galėtų tapti vieninteliu ekologiško dykumų turizmo centru.
2. Ugnių įlanka, Tasmanija
 |
| Ugnių įlanka |
Šiandien vieta garsėja milžiniškais balto smėlio paplūdimiais su didžiuliais raudono atspalvio akmenimis. Raudoną spalvą jie įgavo dėl tam tikros dumblių rūšies. Po to, kai 2008-aisiais „Lonely Planet“ kelionių vadovas įtraukė šį paplūdimį į geriausių lankytinų vietų sąrašą, atvykę čia turistai giliai nustebo, nes apsistoti šioje vietoje beveik nėra kur. Visa 30 km ilgio pakrantė užpildyta palapinėmis ir kempingais ir surasti vietą nakvynei nėra lengva. Laimei, „Lonely Planet“ paminėjo tik pietinę paplūdimio dalį, todėl pavažiavus šiek tiek šiauriau tikėtina galima rasti ramesnę vietelę, tačiau apie poilsį tyliame rojuje nėra ir ko svajoti.
3. Janšo, Kinija
 |
| Janšo |
Dar visai neseniai Janšo buvo keliautojams tikru rojumi Žemėje. Čia ramybę rasdavo visi pavargę nuo miestų triukšmo ir didelių turistinių grupių. Deja, kinų turistinė rinka labai sparčiai auga, o didžiulės turizmo kompanijos įtraukė Janšo į savo programą. Čia dieną naktį traukia dešimtys didelių autobusų, o vietos namai ir gatvelės užtvindytos žmonių miniomis. Šiais laikais Janšo kasmet apsilanko per 3 milijonus turistų, kadaise kristališkai skaidri upė virto kone kanalizacija, o vietos žmonių autentiški namai virto pigiais viešbutukais. Parduodami užsieniečiams, norintiems čia daryti verslą, savo namus vietiniai bėga iš Janšo miesto ieškoti prarastos ramybės ir švaros. Laimei, apylinkėse tykių ir ramių vietų dar liko pakankamai daug. Tuo galima įsitikinti pačiam išsinuomojus dviratį ir palėkus juo kiek už miesto. Prieš jūsų akis atsivers vaizdingas kraštovaizdis, kupinas ryžių laukų, nusitęsusių kalnų papėdėse.
4. Tulumas, Meksika
 |
| Tulumas |
Dar prieš 30 metų koralinių rifų apsuptyje esantys platūs Kankūno paplūdimiai stūksojo vieniši ir tušti, o vietiniai gyventojai gyvenimui užsidirbdavo žūkle. Šiandieną visa pakrantė jau užstatyta didžiuliais viešbučiais ir atrakcionų parkais, o indėnų majų palikuonys, po truputį užmiršta savo kalbą, kurią jau net nustota dėstyti vietos mokyklose.
Dabar jau šiuolaikinė civilizacija pasiekė ir paskutiniąją senovės majų civilizacijos vietovę – Tulumo miestą. Tūkstančiai turistų kasmet traukia prie piramidžių ir indėnų civilizacijos šventovių, pripildydami miestą triukšmu, stumdymusi ir netvarka. O vietos valdžia neseniai paskelbė planus apie tarptautinio oro uosto ir stambaus poilsio centro statybas dar nepaliestoje pakrantės vietoje. Tokie planai, teigiama, labai greitai pavers regioną paprastu ir niekuo neįpatingu „turistiniu rojumi“ iš banalių reklamos plakatų.
5. Stounhendžas, Didžioji Britanija
 |
| Stounhendžas |
Dar visai neseniai nei viename kelionių vadove nebuvo jokios informacijos apie tai, kad visą XX-ąjį amžių senovės kultūros paminklas Stounhendžas buvo nuolat restauruojamas. Be to, betonuodami ir judindami akmenis statybininkai visiškai nesivadovavo istoriniais duomenimis, juos labiau domino, kad šie akmenys gražiai atrodytų turistų nuotraukose.
Būtent dėl to, originalus akmenų išdėstymas visiškai sutrikdytas, o daugelis turistų čia atvyksta tik tam, jog pasivaikščiotų nuo automobilių stovėjimo aikštelės iki pirmojo akmens, čia nusifotografuotų ir keliautų toliau. Šalia paminklo einantys du greitkeliai taip pat nesuteikia grožio peizažui. Pastaruoju metu aktyvistai paskelbė visuomeninę kampaniją, raginančią paslėpti greitkelius į tunelius ir taip išlaisvinti išlaisvinti kraštovaizdį nuo zujančių mašinų, tačiau jų bandymai kol kas lieka neišgirsti.
6. Maču Pikču, Peru
 |
| Maču Pikču |
Didžiosios inkų imperijos paminklas, praeityje išgyvenęs daugelį karų ir žemės drebėjimų, pasirodė nepasiruošęs lankytojų minioms. Pustrečio tūkstančio žmonių, kasdien atvažiuojančių į miestą, paskatino tai, jog paminklas buvo įtrauktas į nykstančių architektūros objektų sąrašą. 2007-aisiais Santa Terezos rajone pastatytas tiltas dar labiau pablogino padėtį, mat atvėrė papildomą kelią turistams, kuriuo atvykti iki senovės istorinių paminklų galima praktiškai be jokių didesnių pastangų.
7. Džaisalmeris, Indija
 |
| Džaisalmeris |
2008-aisiais pasigrožėti į geltonas smėlio dykumoje pasislėpusio ir pasimetusio miesto sienas atvyko per 300 000 turistų. Vos per 10 metų turistų srautas į Džaisalmerą, esantį prekybinių kelių sankryžoje, išaugo tris kartus, ir vietos infrastruktūra visiškai nesusitvarko su žmonių antplūdžiu. Didžiausias problemas kelia pasenusi kanalizacijos sistema: per suskeldėjusius vamzdžius vanduo sunkiasi įsmėlį, taip plaudamas ir vietomis užliedamas dirvą, kas skatina dykumų miesto ir smėlio sienų skeldėjimą bei trūkinėjimą. Vieninteliu išsigelbėjimu gali tapti visiškas kanalizacijos vamzdžių pakeitimas, tačiau vietos valdžia neturi tam pinigų. Padėtis dar graudesnė dėl to, jog kas trečia Džaisalmerio šeima gyvena iš turizmo, todėl bet kokie bandymai riboti turistų skaičių iš karto atsiliepia vietos gyventojų ekonominei gerovei.
8. Timbuktu, Malis
Nepaisant to, jog Tuaregų festivalis dykumoje netoliese nuo Timbuktu skaičiuoja jau dvyliktus metus, tarptautinės organizacijos vis dėlto nerekomenduoja važiuoti į Malį. Regione siaučia teroristų grupuotės ir užsieniečiams keliauti po apylinkes itin pavojinga. Jei anksčiau į Timbuktu kasmet atvykdavo ne mažiau nei 10 000 užsienio turistų, tai dabar jų skaičius ryškiai sumažėjo ir nesiekia ir tūkstančio.
