Slavonijoje turistų kol kas nedaug, puiki gamta, švarus oras ir gerokai mažesnės kainos nei pajūryje vilioja čia atostogų ne tik užsieniečius, bet ir kroatus. Tad, 8 priežastys, kodėl šį kraštą turėtumėte įtraukti į savo kelionių žemėlapį.
1. Išbandykite vietinę virtuvę
Slavonijoje teks valgyti. Daug. Maisto skanumas ir porcijų dydis pranoksta vaizduotę. Nors šilta saulė dosniai apdovanoja vietinius gyventojus daržovėmis, čia žmonės pirmiausia valgo kiaulieną ir, žinoma, Dunojaus žuvis.
Net mažiausiame restoranėlyje po klausimo ką gersite, ant stalo atsiras milžiniška lėkštė su kumpiais, pipirinėmis, žinoma, aštriųjų pipirų ir paprikos dešromis bei kulenu. Kas tas kulenas, išsiaiškinau Kneževi vinogradi kaimelyje, maždaug 30 km į šiaurės rytus nuo Osijeko.
Petaras Dobrovacas – geriausias šiose apylinkėse, o gal ir visoje Kroatijoje kulenų gamintojas. 75-erių mėsininkas pasirengęs kiekvienam išsamiai papasakoti, kaip pagaminti kuleną, tačiau nieks nebenori, net jo vaikai, imtis šio verslo – per daug jau darbo.
„Visų pirma, reikia labai geros mėsos“, – ragindamas kirsti dar ir dar, aiškina jis. Gera, reiškia, kad kiaulė turi būti auginta ne mažiau kaip pusantrų metų ir priaugusi 250 kg svorio (kas dabar tiek augins!). Po to viskas paprasta – šiek tiek druskos, šiek tiek pipirų, šiek tiek paprikos miltelių, šiek tiek česnakų. Visa sukišama į žarną. Išeina lyg ir mūsiškas skilandis, tik pailgas ir liesenis.
Rūkomas kulenas 15 dienų šaltais beržinių malkų dūmais, tada sukabinamas palėpėje ir brandinamas pusę metų. Tik tada galima valgyti.
Dar vienas Slavonijos gardėsis mūsų laukia Iloke „Dunav“ viešbučio restorane. Žuvies paprikašas – 3 valandas didžiuliame puode paprikų padaže ant laužo troškintos Dunojaus žuvys – šamai, karpiai, lydekos. Ir į stalą atnešamos su puodu. Beje, užsukti į šį restoraną rekomenduoja ir „Michelin“, – jei ne dėl maisto, tai dėl vaizdo į Dunojų iš terasos.
Prie Vinkovici miestelio yra didžiulis miškas ir medžioklės namai „Lovački dom“. Kartais čia pasislėpti nuo žmonių savaitgaliui atvažiuoja Kroatijos prezidentė Kolinda Grabar–Kitarovič. Restorano šefas ruošia patiekalus tik iš miške sumedžiotos žvėrienos. Kol taršome elnienos ragu sriubą ir troškintą šernieną su spanguolėm, aplink ūkia apuokai.
Kaimiško maisto galima prisivalgyti (ragauti nepavyks) pas Zlaticą Biagojevič Erduto kaime. Zlatica savo „Stari dud“ sodyboje svečius, dažniausiai dviratininkus, sutinka tarsi gimines – neša į stalą česnakinę bulvių sriubą, apkeptus lietinius, vištienos kepsnius ir nepaliaujamai juokauja. „Jei nevalgysi, pedalų nepaminsi“, – sako ji, kai šonai jau būna užsiraitę.
2. Pagerbkite žuvusiuosius
Jei keliausite po Slavoniją, neišvengiamai išgirsite apie karą. Vukovaras – juodžiausia dėmė pasaulio istorijoje ir pūliuojanti žaizda vietinių širdyse. Miesteliuose iki šiol lyg išmušti dantys styro namų griuvėsiai, sienos suvarpytos sprogusių bombų šrapnelių, – ne visi šeimininkai įstengė juos restauruoti.
Osijeke stovi keistas paminklas – tankas ir jį mindantis mažas raudonas „Fiat“ automobilis, vietinių vadinamas „Yugo“. Iš tiesų buvo atvirkščiai – 1991-aisiais karštą birželio vakarą į Osijeką įsiveržė serbų tankas. 31-erių Branko Breškićius sėdo į savo boružės didumo automobilį ir užtvėrė tankui kelią. Prieš tankui sutraiškant mažą „Yugo“, Branko spėjo iššokti iš automobilio. Šis įvykis tapo oficialia Kroatijos ir Serbijos karo pradžia. Dabar raudonas „Yugo“ yra herojus, o tanką žmonės praeidami apmėto kuo turi.
Vukovare baltuoja 938 marmuriniai kryžiai – po vieną kiekvienam žuvusiam žmogui. Vyriausias buvo perkopęs per 90, jauniausias – kelių mėnesių. Čia palaidota ir nėščia moteris. Niekas nepadėjo miesto gynėjams – savadarbiais šautuvai jie kovojo prieš gerai ginkluotą kariuomenę ir net kaimynus, kurie pasišovė remti kareivius.
Bombardavimai prasidėjo kovą, nuo žemės paviršiaus nušluotas miestas žlugo lapkričio 18-ąją. Kas nežuvo, buvo paimti į nelaisvę ir uždaryti koncentracijos lageriuose Serbijoje.
Ir dabar kas dešimtas miesto gyventojas yra serbas. Tarp jų – nemažai tų, kas žudė. Jie iki šiol nenuteisti. „Jei bandytume, vėl prasidėtų karas. Bet žmonės niekada neužmirš, kas žudė“, – sako Ana Pinjuh.
Ji buvo vos trejų, kaip prasidėjo karas. Tėvas su ja išvažiavo iš miesto į Rijeką, o mama pasiliko ligoninėje slaugyti sužeistųjų. Prie šeimos ji prisijungė tik tuomet, kai atėjo laikas gimdyti Anos brolį. O močiutė žuvo. Į miestą Ana grįžo tik po 11 metų, brolis – niekuomet.
1996-aisiais netoli Vukovaro, Ovčaros ūkyje buvo rastas kapas su 200 žmonių kūnais. 1991-ųjų lapkričio 20 d. serbų kareiviai surinko Vukovaro ligoninėje gydomus sužeistuosius bei personalą ir išvežė. Tik vienam žmogui pavyko išsigelbėti – jis ir parodė kapą. Dabar netoliese yra Ovčaros namas, kuriame nepaliaujamai spirale keliauja žuvusiųjų vardai.
Kroatai mano, kad šiose apylinkėse buvo nužudyti mažiausiai 1739 žmonės.
3. Maudykitės Dunojuje
Žydrasis Dunojus visai ne žydras. Greičiau – šviesiai rudas, tačiau labai švarus, todėl daugelyje miestelių rasite paplūdimių, o kaimuose – ir laukinių. Jų ypač padaugėja, kai upė nusenka vasaros pabaigoje. Tiesa, vietiniai perspėja – būkite atidūs – vandenyje daug sūkurių, kurie gali kaipmat įtraukti.
„Dunojus spitrus – nuo aukštupio iki žemupio vanduo krinta net 9 metrus“, – sako Zrinka Šesto. Ji – vienintelė moteris Dunojumi kursuojančio laivo savininkė.
Saulės energija varomas „Magenta waterbus“ palieka Vukovaro krantą ir, plakdamas vandenį plaukia į upės vidurį – ten, kur Kroatijos ir Serbijos siena. Iš čia geriau matyti miestą ištikusi tragedija. Tarsi paminklas žuvusiems pakrantėje styro vandens bokštas, kurio serbai neįstengė susprogdinti.
Dažnas Europos ir Šiaurės Amerikos turistas, ypač vyresnio amžiaus, Slavoniją pasiekia keliaudamas Dunojumi, antrąja pagal ilgį Europos upe. Kruiziniai laivai plukdo turistus nuo Vienos iki Juodosios jūros, Kroatijoje sustodami net penkiuose uostuose.
„Šiemet laukiame 319 laivų, kurie atplukdys apie 40 tūkst. turistų“, – teigia Vukovaro turizmo informacijos centro vadovė Marina Sekulić.
Dunojumi galima plaukti ir kanojomis – daugelis kaimo turizmo sodybų jas nuomoja. Kas baiminasi upės tėkmės, gali pramogauti baseinuose. Osijeke jie įrengti pakrantėje ir juokais vadinami Kopakabana.
4. Leiskitės pauostomi žirgo
Keliamės anksti ir važiuojame į Džakovą. Vos spėjame iki 9 valandos. Uždusę nuo lėkimo sustojame prie tvoros, atsidaro vartai, ir sudreba žemė – pro šalį kaip vėjas lekia žirgai. Gruntą trypia kanopos, vėjyje plaikstosi karčiai, ima rodytis, kad nulėksiu su jais. Tačiau pakyla dulkių debesis, ir nieko nebematau.
Kai atsipeikėju, žirgai laigo po pievą. Einame arčiau prie jų. Ir jie artėja. Staiga suprantu, kad mane apsupę 80 pilkų kūnų. Šnopuoja į veidą, baksnoja nasrais. Aukšti – per du metrus. Jaučiuosi tarp jų maža, pažeidžiama. Ir baugu, ir gera – viskas vienu metu. Galiausiai suprantu, kad jie nori, jog glostyčiau šiltas nosis, netgi ima konkuruoti tarpusavy, o vienas jaunas kumeliukas net įsižeidžia, kad vyresnėliai varo jį šalin.
1506 m. įsteigtame, dabar valstybei priklausančiame Džakovo žirgyne veisiami grynakraujai lipizano aristokratų veislės žirgai. Jų dabar yra daugiau kaip pusantro šimto.
Ivandvore, kuris nuo Džakovo nutolęs per 6 km, gyvena kumelės su kumeliukais. Kai jie sulaukia tinkamo amžiaus ir tampa eržilais, keliauja į miestelyje esančią mokyklą mokytis visokių gudrybių. Jie dalyvauja konkūruose, važių lenktynėse ir, žinoma, paraduose.
Lipizano žirgai draugiški ir malonūs. Turistams leidžiama ne tik juos apžiūrėti, bet ir pajodinėti. Keletą kartų per metus rengiamos šventės, tada žirgai parodo, ką moka.
5. Stebėkite paukščius
Dėl jų teks pavažiuoti į kaimyninę Baranją. Kopački rit rezervatas yra netoli Kopačevo. Į čionykštes pelkes vanduo atplūsta iš Dunojaus ir Dravos upių. Rudenį jis nusekęs, tad tarp salų sukinėjamės valtimi, o pavasarį, kai vanduo pakyla – yra vienas milžiniškas ežeras.
Kopački rit lizdus suka net 260 rūšių migruojančių paukščių – laukinių žąsys ir ančių, baltųjų gandrų, baltauodegių erelių, varnų, gervių, nutūpę medžius klega kormoranai ir netenku žado pirmąkart gyvenime pamačius ibį. Iki šiol maniau, kad jie gyvena tik prie Nilo. Kol sėdžiu išsižiojusi, iš vandens iššoka žuvis. Tokia didelė, kad žandikaulis dar labiau atvimpa – lyg banginis, lyg Nesė.
„Karpis. Čia jų niekas negaudo, tad užauga tokie dideli, – sako mūsų palydovas rezervato darbuotojas. – Iš viso čia gyvena 40 rūšių žuvų – lynų, karosų, karpių, šamų, lydekų, ešerių... Turime ir elnių, stirnų, šernų, ūdrų net sabalų.“
Dienos leidimus į Kopački rit galima įsigyti lankytojų centre. Geriau – iš anksto, nes lankytojų kiekis ribojamas. Kad nebaidytų gyvūnų, darbuotojai turi du saulės baterijomis varomus laivus. Į kiekvieną telpa po 50 svečių.
6. Gėrėkitės amatininkų meistriškumu
Gradište miestelyje 64-erių Marica Jovanovac laukia svečių gimtuose 150 metų senumo namuose „Snašini kučari“. Net jei apsistojote kitur, pas Maricą verta užsukti vien dėl to, kad ji išsaugojo savo močiutės ir mamos ne tik visus namų rakandus, bet ir drabužius, lovos baltinius.
Tikrų tikriausias muziejus, kuriame pribloškia rastos riešinės – visai kaip lietuviškos. Kol matuojuosi, akis užkliūva už tokių pat, tik gerokai per plačių riešams. „Jos – čiurnoms“, – skubiai paaiškina ponia Marica.
Dar šeimininkė leidžia prisimatuoti senovinius galvos apdangalus. Vienas – siuvinėtas auksu, kitas pintas iš kažkokių keistų tamsių žvilgančių siūlų. Pasirodo, merginos nusikirpdavo kasas ir iš jų nupindavo papuošalą. O siuvinėtus auksu nešiojo tik ištekėjusios moterys. Ir ant kaklo lyg karolius kabindavo auksinius pinigėlius – kuo pinigėlių daugiau, tuo moteris laimingesnė.
Ašara – Suza – vadinamame miestelyje, sename malūne pas pusiau vengrą pusiau vokietį Danielį Asztalošą studijuojame puodžiaus amatą. Įkvėptas kroatų senųjų meistrų, iš molio jis gamina puodynes, dubenis, puodelius ir papuošalus. Jei važiuosite pro šalį, būtinai sustokite. Ne tik dėl keramikos, bet ir Danielio anekdotų.
7. Keliaukite dviračiais
Priešingai nei kalnuotas pajūris, plokščia kaip keptuvė Slavonija draugiška dviratininkams – išraizgyta dviračių takų, bet saugu minti pedalus ir krašto keliais – automobilių vairuotojai pagarbiai jus aplenks. Kroatai be galo mėgsta važinėti dviračiais, įrengia vis daugiau dviračių takų pagal „Eurovelo“ tinklo reikalavimus, tad nesunku rasti, kur pripūsti padangas ar pataisyti lūžusią ašį, ir kur saugiai palikti plieninį žirgą kol apžiūrinėsite miestelius.
Išsinuomoti dviračius galima Vukovaro turizmo informacijos centre, kai kurie viešbučiai jų nuomą net įskaičiuoja į nakvynės kainą.
8. Tyrinėkite baltojo vyno istoriją
„Nežiūrėkite į laikrodį. Mes čia laiką matuojame pagal išgertas vyno taures“, – sako pagyvenęs vyras.
Slavonija – vyno kraštas. Čia auga penktadalis visų šalies vynuogynų – daugiau kaip 5 tūkst. hektarų. Net iš 80 proc. auginamų vynuogių veislių gaminamas baltasis vynas, o apie 90 proc. jo pagaminama iš vietinės graševina veislės. Iš šių vynuogių išeina į rislingą panašus vynas.
Priešistoriniai žmonės atrado, kad vynuogėms patinka unikalus čionykštis dirvožemis ir klimatas, tačiau aukso amžius vynininkystei atėjo viduramžiais. XV a. Iloko apylinkes valdęs Nikola Ilockis pastatė pilį, kurios likučius galima apžiūrėti ir dabar, bei įrengė vyno rūsį – pirmąjį Europoje, pastatytą specialiai vynui.
XVIII a. čia gyvenusi hercogų Odescalchi šeima ne tik išplėtė vynininkystę, bet ir ėmė juos pilstyti į butelius, bet to padidino rūsį. Beje, Odescalchiai pirmieji į šias apylinkes atvežė traminac vynuoges. Dabar jos net labiau už graševiną garsina Iloką.
Senieji rūsiai išliko ir priklauso verslininkui Jurajui Mihaljevičiui. Į juos galima patekti per prie Iloko pilies šono prisiglaudusį viešbutį „Stari podrum“.
100 metrų ilgio rūsiuose saugomi išskirtiniai, labiausiai vertinami Kroatijos vynai. Vienoje nišoje sukrauti buteliai, kurių vienas kainuoja 7 500 eurų.
„Stari podrum“ dirbanti Ivana Vrabel sako, kad šis vynas buvo pagamintas 1947-aisiais. 11 tūkst. butelių buvo nusiųsti Jungtinės Karalystės karalienės Elžbietos karūnavimo šventei. Dabar šis vynas yra karališkosios šeimos vynų sąraše ir tiekiamas jiems per ypatingas šventes.
Kitoje rūsio pusėje yra niša, kur saugomas tramina vynuogių 2007-ųjų derliaus „ice harvest“ vynas. Juo buvo vaišinami svečiai per princo Williamo ir Kate Middleton vestuves, o 2015 m. derliaus vynas buvo tiekiamas princo Harry ir Meghan Markle vestuvėms.
Už 40 km nuo Iloko aukštyn palei Dunojų yra mažas Erduto kaimelis. Ten upės vingyje, ant aukšto kranto, nuo kurio matosi net Ilokas, nedidelį vyno ūkelį turi Borna Brzica. Priešingai nei kaimynai jis drįsta auginti net 60 proc. raudonųjų vynuogių. Nors Borna ūkis dar jaunas, – vos 20 metų, jis vyną siunčia geriausiems Osijeko, Zagrebo, net pajūrio restoranams bei viešbučiams.
Dunojaus vingyje tylu, geras maistas ir skaisti saulė. Pas Borna vasaromis apsistoja žmonės, kurie nori išmokti suprasti vyną.
„Kroatijoje sunku rasti labai blogo vyno“, – šypsosi paklaustas, kaip jam pavyksta. Tačiau, anot vyndario, geriausi buvo 2012-ieji. Sumaišęs cabernet sauvignon, merlot ir vietinės vranac veislių vynuoges Borna pagamino ypatingą vyną, kurio nesulyginsi su niekuo. Geri metai buvo ir 2015-ieji bei 2017-ieji, tačiau ragauti šio derliaus vyno dar negalime, nes Borna jį vis dar puoselėja.
Jei keliausite po Slavoniją, nepraleiskite progos užsukti į Zmajevac kaimelį. Kone kiekvienas jo gyventojas turi vyno rūsį. Ir ne bet kokį – rūsiai įrausti į kalvą, o prieš juos stovi namas, galine siena pasuktas į gatvę. Namai tokie siauri, kad kartais sunku įsivaizduoti, kaip ten išsitekti. O priežastis tam paprasta – kadaise mokesčiai buvo skaičiuojami pagal tai, kiek gatvės pločio užima fasadas. Todėl dabar namai siauri ir labai ilgi.
Zmajevace yra dvi ypatingos gatvės, vadinamos, „surduk“ – siena. Šis žodis – 162 metus regioną okupavusių turkų palikimas. Dar jos vadinamos – katalikų ir kalvinistų gatvėmis, – pagal tai, kokios konfesijos bažnyčia stovi jų pradžioje. Kasmet rugsėjo pabaigoje surduke būna vyno šventė. Svečias perka bilietą ir gauna taurę bei lapelį, kuriame turi įvertinti ragautus vynus. Kiekvienas šeimininkas įpila po 100 ml, kol svečiai aplanko 30 namų, švelniai tariant, prisiragauja.
Kaip pasiekti Slavoniją
Galima skristi ir lėktuvu, deja, tiesioginių reisų iš Lietuvos į Kroatijos sostinę nėra, tad, ko gero, patogiausia persėsti Varšuvoje. Nuo Zagrebo oro uosto iki svarbiausio regiono miesto Osijeko – vos 2,5 val. kelio patogiu greitkeliu. Automobilį galima išsinuomoti už 35–40 eurų.
Kelioms dienoms sustoti Slavonijoje vertėtų ir lietuviams, prie šiltos Adrijos lekiantiems automobiliais, tik Budapešte reikėtų pasukti ne pro Balatoną, o palei Dunojų.
Jei keliaujate automobiliu, patogiausia apsistoti Slavonijos sostinėje ir ketvirtajame pagal dydį Kroatijos mieste Osijeke. Kasdien bus galima rengti dienos išvykas į aplinkinius miestelius, kurie vienas nuo kito nutolę per 30–40 kilometrų. Be to, Osijeke bus ką veikti vakarais.
Nakvynę šiame krašte nebus sunku susirasti – nuo hostelių iki 5* viešbučių, nuo kaimo turizmo sodybų iki kempingų. Išsimiegoti, priklausomai nuo viešbučio kategorijos, vienas žmogus gali už 20–80 eurų. Butikinių viešbučių mėgėjams siūlyčiau apsigyventi puikiame Osijeko „Tvirda“ viešbutyje miesto širdyje – tarp tvirtovės sienų.
Tiesa, kol kas yra tik vienas nameliams ant ratų pritaikytas kempingas – Suza Barajna miestelyje, bet turizmo vadovai žada, kad greitai jų bus gerokai daugiau.
