– Vaidai, kada ir kaip tavo gyvenime atsirado kelionės? Kokia buvo pirmoji tavo aplankyta užsienio šalis?
– Dar vaikystėje, vėlyvajame sovietmetyje, kai kelionės buvo tik eilinio homosovieticus šlapiuose sapnuose, pas senelį Antaną Mikaitį Kuršėnuose radau didžiulį chruščiovinį atlasą.
Neišprusę proletarai tokį galimai būtų naudoję kaip stalviršį, bet mano seneliai buvo intelektualūs ir jį tiesiog laikė lentynoje, o aš iš neturėjimo ką veikti (Kuršėnuose beveik neturėjau draugų, televizija rodė sukčius, tad beliko tik skaityti prastas sovietines knygas) ėmiausi jį analizuoti ir suvokiau, kad nesunkiai įsimenu valstybes ir jų sostines.
Būdamas ketvirtokas pasaulio atlasą jau pažinojau geriau nei didžioji dalis šiandieninių suaugusiųjų. Man bręstant, brendo ir noras teoriją paversti praktika – jei galiu valstybes žinoti, kodėl negaliu jų lankyti (netrukus paskutinį gargaliavimą išleido Sovietų Sąjunga ir kelias į pasaulį praktiškai atsivėrė)?
Ši teorija, matyt, paaiškina, kodėl esu „šalių rinkėjas“ – visada stengiuosi keliauti į šalį, kurioje dar nesilankiau, idant užsidėčiau pliusiuką ir dar labiau užspalvinčiau savo žemėlapį.
Būdamas ketvirtokas pasaulio atlasą jau pažinojau geriau nei didžioji dalis šiandieninių suaugusiųjų.
Pirmoji užsienio šalis – ne kas kitas, o broliška Latvija, nes buvo paprasčiausia į ją nuvykti. Kelionės tikslas buvo pasienyje esantis Bauskės miestas. Tada su tėvais tik nuvykome iki jos, idant pajustumėme užsienio kvapą ir grįžome namo.
Jei kalbame apie rimtesnį užsienį, tai vienuoliktoje klasėje su mokykla vykome į Prancūzijoje esantį Tezė vienuolyną. Ten pirmą kartą susiradau paną užsienietę. Spėsite, kokios tautybės?
