– Kaip keliaudavai, gyvendamas Egipte?
– Kai gyvenau Egipte, galėjau rinktis patogias keliones automobiliais, tačiau kur kas mieliau buvo išbandyti vietinį transportą: nuo triračių tuktukų iki mikroautobusų, kuriuose kvapas riesdavo nosį, keliauti tekdavo ilgai, komfortas tapo retenybe.
Mindaugo Sliesoraičio nuotr./Egipte dažnas dieną pradeda traukinyje. TIesa, jie neprimena vakarietiškų traukinių. Taip pat priemiestiniai traukiniai – be langų, seni kaip iš senų prerijų filmų bei keliavimas pėstute – ne tik gatvėmis, bet ir nepramintais dykumų takais.
Būdavo, kad nuo vieno miestelio iki kito nubėgi – išeidavo apie 10 kilometrų. Taip ir pasportuoji, ir, klausydamas muzikos, užsimiršti. Man tai būdavo tikra atgaiva.
Kartą išsiruošiau į dykumą pabėgioti ir pailsėti nuo dienos rutinos. Bėgu tokiu tempu, kaip įprasta, ausinėse skamba mėgstamos dainos ritmas. Bėgu taip ritmiškai su nuojauta, kad mane kažkas stebi. Ką jūs galvojate? Aš sustoju ir atsigręžęs pamatau, kaip mane atsiveja gauja laukinių šunų.
Jausmas nebuvo iš maloniųjų, nes jaučiau baimę, o jeigu įkąstų ar dar kas – ėmiau bėgti, o jie įkandin manęs. Vijosi, kol abi pusės pavargo.
Aš supratau, kad jie nėra pavojingi, jiems tas lengvas pasibėgiojimas buvo labiau pramoga.
– Spėju, buvo ir kitų įsimintinų įvykių?
– Kai pirmą kartą lankaisi Egipte, žavi viskas – nuo klimato iki kultūrinių skirtumų. Tačiau man vienas įsimintinų įvykių buvo kelionės tarpmiestiniais traukiniais, kurie turėjo jau būti nebenaudojami – langai išdaužyti, durys neužsidaro, pilna dulkių ir smėlio.
Gana stipri ekonomine klasė, bet palieka neišdildomą įspūdį, kai atsisėdęs ant galinio traukinio vagono durų atbrailos keliauji, stebėdamas skurdų Egipto priemiesčio kraštovaizdį. Tuomet pamiršti apie laiko egzistavimą, o tiesiog mėgaujiesi vaizdais, užplūsta emocijos ir laisvės pojūtis.
Beje, pridursiu, kad Egipte tranzavimas nėra saugus keliavimo būdas, ypač moterims.
Vieną mėnesį pakaitomis su draugais budėdavome ant stogo, kai kiti miegodavo. Bijojome, kad niekas neįsilaužtų.
Egipte galėjau grožėtis nuostabiais saulėlydžiais, tuomet net laikas sustodavo – įspūdingas reginys, kai saulė panyra į jūrą, tokia ramybės oazė.
Tuo metu, kai savanoriavau, Egipte buvo kilę neramumai.
Būdavo, sėdi ant suoliuko prie jūros, valgai ledus, grožiesi besileidžiančia saule ir girdi revoliucionierių šauksmus, ar net matai dūmus, kylančius iš deginamų pastatų ar automobilių.
Tuo metu mes, užsieniečiai, dar nesupratome visos situacijos rimtumo, tik po kelių savaičių į galvą toptelėjo – tai tikrai labai rimta, kilo pavojus gyvybei.
Tačiau mes pasilikome šioje šalyje visą laiką, kurį planavome savanoriauti. Kai visa tai prisimenu, apima tikrai keistas jausmas, kad viskas buvo prieš kokius kelis mėnesiu, o ne metus.
– Papasakok apie tą laikotarpį. Ar buvai kada pajutęs realų pavojų?
– Šalyje gyvenau tuo metu, kai prasidėjo Egipto revoliucija, vadinamasis „Arabų pavasaris“ (2010 m. gruodžio 10 d. prasidėjusi demonstracijų, protestų ir karų banga). Situaciją pačioje šalyje apibūdinčiau vienu žodžiu – chaosas.
Konfliktai didėjo, riaušių daugėjo, gatvėse buvo žudomi žmonės. Visa tai yra neigiama mano kelionės patirtis, kurią taip pat iki šiol prisimenu.
Buvo įvesta komendanto valanda: nuo 15 val. iki nakties negalėdavai išeiti iš namų. Būdavo, kad užsibarikaduodavome savo namuose duris su buitiniais prietaisais: skalbimo mašina, šaldytuvu ar spintelėmis. Lauke girdėdavosi šūviai, riksmai.
Tokiu metu, tikiesi, kad bus geriau, gyveni viltimi, jog turi ateiti taika. Tiesiog atsikeli ir tiki, jog ši diena bus saugesnė negu prieš tai buvusi.
Vieną mėnesį pakaitomis su draugais budėdavome ant stogo, kai kiti miegodavo. Bijojome, kad niekas neįsilaužtų. Pamenu, sėdime su drauge ant stogo, valgome kondensuotą pieną, o priešais matome riaušes, blyksinčias ugnis ir girdime šūvius.
Tokioje situacijoje nieko negali pakeisti, nes telieka laukti. Tada supranti, kokia trapi yra žmogaus gyvybė, koks įvairus pasaulis, kokios skirtingos kultūros ir kaip reikia kovoti už geresnį rytojų ir neprarasti vilties.
– Kokie tau pasirodė egiptiečiai?
– Egipte gyvena šilti ir draugiški žmonės, mėgstantys nuoširdžiai bendrauti. Nekalbu apie įkyrius prekeivius. Prie arabų gyvenimo būdo bei ritmo reikia laiko priprasti. Pavyzdžiui, kas kelias valandas (taip pat ir naktį) girdimi šauksmai iš mečečių kartais išgąsdina.
Egiptiečiai yra karšto būdo žmonės (kaip ir daugelis pietiečių). Tačiau jie mėgsta ramiai gurkšnoti arbatą ir valandų valandas šnekučiuotis kur nors patogiai ir jaukiai įsitaisę. Tokie vaizdai įprasti miestų ir miestelių lauko kavinukėse.
– Kiekviena šalis geriausiai atsiskleidžia per savo patiekalus. Ką rekomenduotum paragauti iš tradicinės Egipto virtuvės? Kokių lauktuvių parsivežti?
– Būtina paragauti vietinių gatvės prekeivių siūlomų valgių. Mane nustebino toks neįprastas patiekalas kaip trintos pupos, pačirškintos karštame aliejuje. Iš pradžių galvojau, jog tai mėsa, nes skonis labai priminė ją.
Taip pat, salotos, kebabai ir įvairiausi gaminiai iš tešlos – jie turi savitą skonį, mums europiečiams, sakyčiau, neįprastą.
Kaip jau minėjau, egiptiečiai labai mėgsta gerti arbatą, ilgai ją gurkšnoti ir mėgautis skoniu bei aromatu. Paragaukite ir jos.
Kalbant apie suvenyrų krautuvėles, tai jų devynios galybės, net akys raibsta nuo spalvų ir nuo įvairiausių dalykėlių. Tačiau, manau, kad lauktuves kiekvienas renkasi pagal save ir savo poreikius.
Žinoma, lankantis Egipte vertėtų įsigyti smilkalų, faraonų skulptūrėlių ar tradicinę arabišką skarą.
Jei mėgstate, čia rasite ir galėsite nusipirkti daugybę juvelyrinių dirbinių iš aukso ir sidabro.
