Nors dabar daug miestiečių stengiasi sportuoti – bėgioti, važinėti dviračiu ar bent kelis kartus per savaitę pasimankštinti sporto salėje, leistis į tolimą kelią pėsčiomis daugeliui atrodo sunkiai suvokiama beprotybė.
Mantui tai nebuvo kažkas naujo – jau ir prieš projektą „Vienas per žiemą“ jis daug laiko praleisdavo keliaudamas gamtoje. Vis dėlto kelių šimtų kilometrų kelionė per mažai apgyvendintas Lietuvos vietas, žiemą, dažniausiai miegant lauke, palapinėje, su minimaliu maisto ir kitų patogumų kiekiu, buvo išbandymas net ir jam.
Prieš kelionę buvome sutarę, kad po jos Mantas pasidalins mintimis su 15min skaitytojais. Kol tai nutiko, užtruko, nes anksčiau nei planavo kelionę užbaigęs Mantas pirmiausia norėjo pailsėti, o vėliau vėl visa galva pasinėrė į senas ir naujas veiklas. Vis dėlto sutartas interviu įvyko. Jį ir kviečiame skaityti.
– Kaip keitėsi tavo savijauta ir tu pats nuo kelio pradžios iki dabar? – 15min paklausė Manto.
– Cha, čia kiek sudėtinga viską detaliai prisiminti, tačiau viskas tilptų į kelis etapus: pirmasis – aklimatizacija. Ji užtruko pirmą dešimtį dienų. Tuo metu kūnas pratinosi prie svorio, tempo, šalčio ir reikėjo reaguoti į jo pokyčius, kimbančius peršalimus ir panašius dalykus. Didžiumą vidinio eterio užėmė fizinis skausmas, atsiradęs dėl raumenų apkrovos (nugara, pečiai, kojos) ir tai buvo vyraujanti būsena.
Eini, jauti ir mąstai, kad skauda ir tiesiog stengiesi „praeiti“ dieną. Būdavo momentų, kai dėl Achilo sausgyslės skausmų tiesiog fiziškai nepavykdavo atsistoti. Tai buvo geras iššūkis ir tuo pačiu gąsdino. Bijojau, kad traumos gali pasidaryti vis rimtesnės ir padariniai pasiliks visam gyvenimui. Laimei – viskas pamažu susitvarkė.
Reikėjo pratintis ir morališkai prie naujos, nepažįstamos aplinkos. Pirmiausia – prie naujų garsų (pavyzdžiui, naktį einant miškais suprasti, kas ten toliau, priekyje traška ar šlama), gyvūnų, žmonių – viskas buvo nauja, tad pirmasis etapas buvo tikrai nubloškiantis.
Kai jau visiškai viskas tapo įprasta (ėjimas, skausmai, aplinka, rutina), kūnas tiesiog ėjo pats. Beliko tik jam netrukdyti.
Antrasis etapas – aplinka. Kai praėjo dauguma skausmų ir galvoje pasidarė švariau, pradėjau atidžiau nagrinėti pačią aplinką, kuria einu. Miškai, miesteliai, pastatai, paminklai ir istorijos – jų buvo nemažai ir į juos pradėjau žvelgti atidžiau.
Tuo metu jau šiek tiek nebepaisiau tvarkaraščio ir pradėjau keliauti ne tik „kaip reikia ir buvo suplanuota“, tačiau ir taip, kaip tą dieną norėjosi viduje.
Trečiasis etapas buvo sportinis režimas. Kai jau visiškai viskas tapo įprasta (ėjimas, skausmai, aplinka, rutina), kūnas tiesiog ėjo pats. Beliko tik jam netrukdyti. Viskas supaprastėjo ir patapo „aišku“, tad viduje pasidarė ypatingai ramu ir beliko tik skaičiuoti nueitus kilometrus ir palaikyti tinkamą discipliną.
– Kurie momentai įsiminė labiausiai? Ar jie buvo ir sunkiausi?
– Labai stipriai įsiminė pasieniečių svetingumas. Tiek naktį sutikti patruliai, tiek užkardų vadai, kartais net ir savaitgaliais atvažiuodavo pasitikti, aplankyti. Vienoje iš užkardų sulaukiau svetingumo, kuris buvo (cituoju) „čia ne derybų klausimas“.
Naktį man atvykus į užkardą buvo griežtai pasakyta, kad nakvoti turiu viduje ir tinkamai pailsėti, o kitą dieną laukia vietos bendruomenės gaminti pusryčiai. Dauguma prisiminimų yra būtent tokie.
Įsiminė žmonių gerumas ir dėmesys. Nemažai to sulaukiau ir iš už žygio ribų esančių ir mane palaikančių žmonių.
Įsiminė žmonių gerumas ir dėmesys. Nemažai to sulaukiau ir iš už žygio ribų esančių ir mane palaikančių žmonių. Tiek socialiniuose tinkluose, tiek telefono skambučiais jaučiau, kad turiu visą būrį manimi tikinčių žmonių, kurie sunkiais momentais neleido sustoti.
Ypač stipriai įsiminė bendravimas su siuntas vis atveždavusiais UPS atstovais. Kad ir kur bebūčiau, nors ir už kilometro į mišką per pusnis nuo artimiausio kelio – vis tiek reikiamą dieną sulaukdavau man būtinų resursų.
Savo vaidmenį turėjo ir gamta, laukiniai gyvūnai, kurių nestigo. Kartais būdavo galima tiesiog sustingti keliasdešimčiai minučių ir stebėti visai netoliese besiganančias stirnas ar po laukus lakiojančią lapę. Tuomet jausdavausi tikra ir neatskiriama gamtos dalimi.
Planavau palaipsniui per penkias savaites kelti vienos dienos distanciją nuo 25 iki 40-ies kilometrų, tačiau jau pirmą savaitę myniau po 40-50 km ir beliko tik stebėtis, kaip kūnas tai atlaiko.
Viena iš situacijų, kuri įsirėžė kaip gyvenimo šūkis į mano pasaulį – tai, kad nereikia sustoti sutikus kliūtį.
Vieną naktį, ieškodamas tilto, kuris buvo vienintelis kelias per mažą upelį, galiausiai radau jį sugriuvusį.
Po 12 valandų ėjimo tai buvo ne pati smagiausia akimirka ir mintyse jau dėliojosi kelių kilometrų lanksto planas bei lūkestis, kad dar atsiras jėgų jį įveikti (iki finišo buvo likę keli kilometrai).
Galiausiai, nusprendžiau judėti link tilto ir ieškoti kitos išeities ir radau – ne tik tiltas, tačiau ir upelis buvo pradingę.
– Ar viskas vyko „pagal planą“, t.y. ar kelionė vyko taip, kaip planavai? Jei ne, kas buvo kitaip nei įsivaizdavai?
– Per kelias ėjimo savaites viskas susidėliojo į naujo plano rėmus. Vienaip svarsčiau, kai dar buvau Vilniuje, o praėjęs pirmuosius šimtus kilometrų supratau, kad ne viskas yra taip, kaip atrodo į lauką žvelgiant pro langą.
Esminiai skirtumai – tai atstumas, kurį tekdavo įveikti kiekvieną dieną. Planavau palaipsniui per penkias savaites kelti vienos dienos distanciją nuo 25 iki 40-ies kilometrų, tačiau jau pirmą savaitę myniau po 40-50 km ir beliko tik stebėtis, kaip kūnas tai atlaiko.
Visada buvo minčių, kad laukiniai gyvūnai ar sulaukėję šunys gali atnešti kartesnių prieskonių kelionei. Tai ypač sustiprėjo, kuomet pradėjau eiti per lūšių gyvenamas vietas.
Keldavausi pagal tai, kaip jautėsi kūnas. Ši kelionė buvo didelė pamoka išmokti jo klausytis. Būdavo, kad dar saulei nepakilus jau valgydavau pusryčius, o neretai dienos startas būdavo tik vidurdienį. Galiausiai viskas susidėliojo į stabilų 11 val. starto ir 22 val. finišo ritmą. Šiame tarpe būdavo pakankamai laiko valgiui ir miegui. Pastarajam skyriau ypatingai daug dėmesio.
– Užsiminei, kad stipriausia emocija, apie kurią žadi kalbėti ir grįžęs, yra baimė, kuri mus valdo. Kodėl kilo tokia įžvalga? Kas tau pačiam šiame kelyje buvo baisiausias momentas?
– Taip, apie baimę nemažai galvojau. Tiek, kaip pats reaguoju į tai, ką matau, tiek apie tai, kaip aplinkinių įtaka keičia mintis, kurios reguliariai atsiranda mano galvoje. Nemažai laiko teko eiti koja kojon vilko pėdomis.
Būdavo: eini visą dieną ir mąstai, kad jis kažkur šalia. Ir neturi kur dingti. Visada buvo minčių, kad laukiniai gyvūnai ar sulaukėję šunys gali atnešti kartesnių prieskonių kelionei. Tai ypač sustiprėjo, kuomet pradėjau eiti per lūšių gyvenamas vietas.
Baimę labai gerai sugebėdavo sukelti ir telefonu pasiekiantys žmonės. Užtekdavo vienos minties, kurią jau būdavau išgyvenęs, susitaikęs ir išmąstęs bei paleidęs, kad šioji sugrįžtų. „Ar nebijai, kad užpuls?“ – būdavo antras klausimas, kurį bene visada išgirsdavau telefonu.
Ir... tuomet žvilgsnis porai dienų į visą aplinką pasidarydavo šiek tiek įtaresnis. Baisiausia, kad mes visi taip gyvename – projektuodami savo baimes vieni kitiems. Manau, kad tai sustabdo nemažą dalį žmonių nuo drąsių tikslų siekimo pradžios.
Galiausiai, kelionė baigėsi neplanuotai. Pasiekęs 900 km ribą išsekau ir turėjau nutraukti žygį. Didelį vaidmenį turėjo nestabilios oro sąlygos: žiemą keitė ruduo, tada atėjo pavasaris, o galiausiai viskas virto lietinga žiema.
Įranga nebuvo tam parengta, tad nemažai energijos teko atiduoti papildomiems sunkumams.
Baisiausia, kad mes visi taip gyvename – projektuodami savo baimes vieni kitiems.
Žinoma, tai buvo gera pamoka. Paleisti šį tikslą nebuvo lengva, tačiau suplanuotas maršrutas niekur nedings ir prie jo bus visada galima sugrįžti – sustoti ir sakyti „jau laikas namo“ buvo vienas didžiausių iššūkių.
Manau, kad praplėčiau asmenines savo galimybių suvokimo ribas ir pagal tai bus galima planuoti naujus siekius.
