Autoriaus filmus galima rasti Youtube, sekite naujienas Facebook, o daugiau straipsnių – tinklaraštyje Journey.lt.
Čia yra net 125 ugnikalniai, kurių dauguma yra aktyvūs. Kone kiekvienais metais Islandija sulaukia rimtesnio išsiveržimo. Todėl dalis Islandijos teritorijos yra padengta lavos laukais.
Čia mažai pamatysite miškų. 800 metais atvykus pirmiems naujakuriams vikingams iš Norvegijos, beveik visi negausūs miškai buvo iškirsti. Tokiu būdu Islandija tapo „plika“ ir iš esmės paskutine apgyvendinta vietove pasaulyje.
Susikalbėta lietuviškai
Kelionės pradžioje iškarto nuvykau į nuomos punktą, kuriame automobilį man išnuomojo čia dirbanti lietuvė. Ji maloniai davė patarimų kelionei ir parodė čia pat lauke, prie nuomos punkto, pasirodžiusios šiaurės pašvaistės užfiksuotus vaizdus prieš keletą dienų. Po tokio smagaus pokalbio su tautiete išvykau Reikjaviko link.
Ryte sėdęs į automobilį, pastebėjau neveikiantį žibintą ir nieko nelaukęs susiradau autoservisą. Čia dirbo vėlgi lietuvis, kuris maloniai ir greitai viską pataisė. Juokinga, tačiau anglų kalbos žinių kol kas Islandijoje dar neprireikė.
Juokinga, tačiau anglų kalbos žinių kol kas Islandijoje dar neprireikė.
Pirmą dieną pasivaikščiojau Tingveliro kanjone. Nuo jo atsiveria puikūs vaizdai į tolį. Šioje vietoje susijungia dvi tektoninės plokštės, kurios pajuda apie 2 cm atstumą kiekvienais metais. Juokinga, tačiau šio kanjono parke galima netgi nardyti tarp tektoninių plokščių. Apžiūrėjau geizerius, iš kurių vienas iššauna pakankamai aukštai. Nieko tokio, jeigu nespėji nufotografuoti iš pirmo karto, jis šaudo kas keletą minučių.
Skęstantys turistai
Vėliau aplankiau Gulfoso krioklius. Čia prabėga nežmoniškas kiekis vandens, o mane pasitinka atšiaurus klimatas. Pusė krioklių apledėję. Reginys tikrai galingas, nepaisant stipraus vėjo.
Šiandien reikės nuvažiuoti nemažą atstumą iki nakvynės vietos, tačiau kelias tęsiasi pakrante su nuostabiomis šone esančiomis uolomis, todėl kelionė neprailgs. Pravažiuoju lavos laukus, apaugusius samanomis. Aplankau Seljalandsfoso krioklį, kurį sudaro visa mažesnių krioklių grandinė.
Sustoju unikaliame juodame paplūdimyje. Čia griežtai draudžiama artintis prie vandens, nes bangos yra mirtinai pavojingos. Gali lengvai įtraukti į jūrą. Tačiau instagrameriams ir smalsuoliams tai nesutrukdo pozuoti, lakstant nuo besivejančios bangos. Žinoma, pusė jų būna išmaudyti. Oficialioje statistikoje matyti, kad čia nuolat nuskęsta turistai. Gelbėtojų nėra, nes nemanau, kad būtų daug norinčių dirbti tokį darbą.
Užklupusi pūga, įstrigdžiusi šimtus turistų
Antra diena, ir iš pat ryto dar tamsoje išvykstu link Jokulsarlon ledyno. Vykstu į rytus, todėl pamatau nuostabų saulėtekį. Čia jau laukia specialiai paruoštas perdarytas visureigis, kuris veš mane link ledo urvų. Kaip bekelės mėgėjui, tokiu visureigiu vykti man didelis malonumas. Atvykę lendame pro išgraužtus ledyne tarpus. Spindintis mėlynas ledas ir jo urvai palieka įspūdį. Šie urvai nuolatos keičiasi, nes veikiami temperatūros dieną jie tirpsta, o naktį vėl sušąla.
Gidas perspėja, kad artėja audra ir baigęs apžiūrinėti ledo urvus ilgai neužsibūčiau prie lagūnos. Žinoma, tenka pabūti ilgiau, nes šalia yra upė, plukdanti ledus į jūrą. Taip pat deimantiniu vadinamas nuostabus paplūdimys, kur jūra „apšlifavusi“ ledus išmeta juos atgal į krantą. Vietovė tikrai įspūdinga. Čia apsilankęs supranti, kodėl Islandijos pavadinimas yra kilęs nuo ledo (angl. Ice Land – ledo kraštas).
Po pietų pakilus pūgai sėdu į automobilį ir pajudu link nakvynės vietos. Pūga ir sniegas intensyvėja, ir po kurio laiko nesimato nieko priekyje. Nei kelio, nei važiuojančių automobilių. Pravažiuojam pro keletą nuo kelio nuslydusių automobilių, kuriuos jau bando traukti visureigiai. Išlipę žmonės tiesiog pargriaunami nuo tokio stipraus vėjo.
Dėl vėjo gūsių ir prasto sukibimo porą kartų ir mano vairuojamas automobilis vos nenuslysta nuo kelio. Degalinėje sustojęs prisimenu lietuvės, sutiktos automobilių nuomos punkte, patarimus – prilaikyti dureles, kai jas atsidarinėji, nes vėjas bando jas užlenkti į kitą pusę.
Išlipę žmonės tiesiog pargriaunami nuo tokio stipraus vėjo.
Važiuojant skirtingose kelio atkarpose, matau pareigūnus, kurie nebeįleidžia automobilių į šį ruožą. Man pasiseka – praleidžia, nes viešbutis netoli. Pasiekiu viešbutį ir galiu lengviau atsipūsti. Iššūkis įveiktas!
Kitą rytą atsikėlęs skaitau islandiškas naujienas, kurios praneša, kad 400 turistų buvo įkalinti būtent toje zonoje, per kurią man pavyko prasmukti, nes išvažiavau šiek tiek anksčiau. Jiems teko ieškotis miegojimo vietos daržinėse, sandėliukuose ir kitose ne visai apgyvendinimui skirtose vietose.
Vienas už kitą įdomesni objektai
Kitą rytą, šviečiant saulei, sėdu į automobilį ramia širdimi. Audros nebėra. Tačiau paskubėjau džiaugtis, nes visi keliai yra visiškai padengti ledu. Automobilis slidinėja dar labiau negu vakar per pūgą. Visi posūkiai ir kalniukai apšalę. Toks sudėtingas vairavimas trunka, kol saulė ištirpina ledą.
Iš pačio ryto aplankau Fjaðrárgljúfur kanjoną, kuriame pučia nežmoniškai stiprus vėjas. Takeliai apledėję, todėl einu šalia takelio. Aplinkosaugininkė iš karto mane aprėkia. Važiuodamas link Reykjaviko, sustoju Vik miestelyje, aplankau vaizdingoje vietovėje stovinčią bažnyčią.
Šalia esančiame juodajame paplūdimyje jodinėja žirgais. Keista, bet islandiški žirgai deda papildomus du žingsnius bėgdami, lyginant su visų kitų rūšių žirgais.
Einu pasivaikščioti ant kalno, nuo kurio atsiveria nuostabus vaizdas į šalia esantį juodąjį paplūdimį. Norisi pabūti čia ilgiau ir stebėti bangas, besitrankančias į uolas ir baltais purslais nudažančias juodąjį ugnikalnio smėlį.
Dar vienas ugnikalnis – Skogafoss, ant kurio viršaus galima užsilipti ir grožėtis juo ne tik iš apačios. Taip pat sustoju Surtshellir urvuose, šalia kurių yra pastatytas akmeninis namas su žole apaugintu stogu. Šalia jo yra liemenėlėmis nukabinėta tvora, kurių čia virš kelių šimtų. Pasidaryti asmenukę čia plūsta daugiau turistų nei prie urvų.
Paskutinis šiandien lankytinas objektas – Kerido krateris. Čia seniai sprogo ugnikalnis. O dabar yra didelė lankoma duobė.
Vykstant atgal link Reikjaviko jaučiasi supuvusių kiaušinių kvapas. Čia netoli miesto yra naudojamos geoterminės šiluminės elektrinės. Ne veltui Islandija yra viena ekologiškiausių šalių pasaulyje. Pagrindiniai energijos šaltiniai yra hidro – elektrinės ir geotermija. Pasivaikštau vakarėjančio miesto gatvelėmis. Daug turistų, visi fotografuoja grafičiais išpieštas namų sienas arba tiesiog skirtingomis spalvomis nudažytus namus. Čia galima rasti ir labai įdomią miesto bažnyčią, kurios akcentai yra nukopijuoti nuo Juodojo paplūdimio uolų faktūrų.
Reikjaviko įdomybės
Naujas rytas. Apeinu didelę dalį miesto, bažnyčių, gyvenamųjų rajonų. Visur gatvės ir šaligatviai apledėję. Tačiau vietiniai važinėja dviračiais ar elektriniais paspirtukais, kurių padangose sustatyti dygliai. Kiti ramiai vedžioja mažus šunelius. Beje, šalyje yra uždrausta laikyti gyvates, driežus ir vėžlius kaip naminius gyvūnus.
Miestas ramus ir jaukus. Vaikai be kepurių ar pirštinių laksto lauke, kūdikiai ramiai snaudžia vežimėliuose, nors ir pučia žvarbus vėjas. Uoste snaudžia daug žvejybinių laivų, bet turbūt dar daugiau yra išplaukę. Islandija – daugiausia darbo valandų per savaitę dirbanti šalis Europoje, net 43,5 val. Pagrindinis Islandijos pajamų šaltinis ir yra žvejyba.
Šalyje alus buvo nelegalus iki pat 1989 m., o 2010 m. uždraudė striptizo klubus. Galbūt dėl to tiek daug dirbama, nes pramogos uždraustos. Įdomu, kaip pasikeistų ispanų produktyvumas, jeigu uždraustų vyną?
Šalyje alus buvo nelegalus iki pat 1989 m.
Šalis liberali. Čia buvo išrinkta pirma lesbietė premjerė. Neturi nei armijos, nei karinio jūrų laivyno ar oro kariuomenės. Policininkai netgi nesinešioja ginklų. Nusikalstamumo lygis žemiausias pasaulyje.
Dauguma gyventojų sėdi namuose ir žiūri čia populiariausią sporto šaką – rankinį. Taip pat statistiškai islandai pasaulyje žiūri daugiausia filmų per televiziją. Šalis tokia rami, kad garsėja pasaulyje savo žurnalų ir knygų leidyba. 10 proc. šalies gyventojų parašo bent vieną knygą per savo gyvenimą.
Sostinėje galima pamatyti daug greito maisto restoranų, tačiau, kas keisčiausia – „McDonald’s“ nerasite. Nes 2008 m. prasidėjus krizei jis iš čia pabėgo, kadangi buvo boikotuojamas vietinių islandų. Jie turėjo seniai prigijusį vietinių mėsainių tinklą „Hambórgarabúllan“.
Islandai suvartoja daugiausia „Coca colos“ pasaulyje. Nepaisant jų priklausomybės greitajam maistui, jie turi ir įdomių patiekalų. Labai populiaru valgyti avieną, patiekalus iš avių galvų, raugintų žarnų ar sėklidžių, fermentuotus ryklius.
Iš skanesnių patiekalų – tai sūdyta ar džiovinta žuvis ir žalia arba kepta banginių mėsa. Nors jos valstybė vartoti neskatina. Iš delikatesų galima paragauti šaltų liežuvių ar skrandžių. O paukštelio pufino žalia širdis laikoma delikatesu.
Per pietus išplaukiu laivu stebėti banginių. Kadaise banginių žvejyba buvo populiari, tačiau dabar šalis gauna daugiau pajamų rodydama banginius turistams nei juos valgydama. Laivas geras, jūra rami, tačiau pasiseka pamatyti tik delfinus ir ruonius. Tikslas pamatyti banginius neįvykdytas. Teks grįžti dar kartą.
Dabar šalis gauna daugiau pajamų rodydama banginius turistams nei juos valgydama.
Islandijos vaizdai matyti filmuose ar nuotraukose neatspindi jos tikrojo grožio. Šią šalį reikia išjausti visais pojūčiais. Susigrumti su vėju, pūga, paslidinėti neplanuotose vietose. Visa tai yra Islandija – ledo šalis. Pilna ugnikalnių, geizerių, krioklių, ledo darinių ir kito nuostabaus gamtos grožio.
Autoriaus filmus galima rasti Youtube, sekite naujienas Facebook, o daugiau straipsnių – tinklaraštyje Journey.lt.
