Keliauja, kad įamžintų olimpinius Lietuvos pasiekimus
Kaip sako V.Dranginis, jis yra kilęs iš mylimo ir žalio Alytaus, šiek tiek gyvenęs Jungtinėje Karalystėje, o dabar – Vilniuje.
Anot jo, fotografija jį lydėjo nuo pat vaikystės – tuomet, kai žaisdavo su tėčio juostiniu fotoaparatu, paauglystėje – atsiradus skaitmeninėms kameroms. „Paskui pradėjau praktikuotis daugiau ir galiausiai nusprendžiau – būsiu fotografas, – sakė V.Dranginis.
– Paklaidžiojęs gyvenimo keliais, ir gyvendamas Londone, atidariau fotostudiją ir išbandžiau tikriausiai visas įmanamos fotografijos sritis, kol galiausiai supratau, kad sporto ir kelionių fotografija man patinka labiausiai.“
Pasak fotografo, sporte ir kelionėse viskas labiausiai tikra, mažiausiai manipuliacijos – „viskas čia ir dabar“.
„Pergalės, pralaimėjimai, sportininkų kovos su savimi ir priešininkais arba nauji neatrasti kraštai, kurie atneša vis kažką naujo, supažindina su naujomis kultūromis. Tai leidžia man jaustis gyvu, augančiu ir tobulėjančiu žmogumi, – apie tai, ką labiausiai mėgsta fotografuoti, pasakojo V.Dranginis.
– Pradėjęs dirbti Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete (LTOK), gavau pasiūlymą įamžinti Lietuvos atletų startus, gyvenimą ir kovas olimpinėse žaidynėse. Nedvejodamas sutikau, tai buvo ne tik naujas iššūkis, tuo pat supratau, kad ir aš savitu keliu galiu atstovauti Lietuvai.“
Pašnekovo teigimu, netrukus po jo pirmųjų įamžintų olimpinių žaidynių sekė dar vienos svajonės išsipildymas – Dakaro ralis.
„Jau septynerius metus ten keliauju su Vaidoto Žalos ekipažu ir neketinu keisti savo pirmosios ir geriausios komandos, – sakė V.Dranginis. – Taip, kartu su sporto fotografija, kelionės tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi.“
Nuvykti į Majamį planavo dar prieš A.Valujavičiaus kelionės startą
Paklaustas apie tai, kaip sugalvojo vykti į Majamį ir įamžinti A.Valujavičiaus kelionės finišą, V.Dranginis atsakė, kad Aurimo kelionėmis domėjosi ir anksčiau.
„Realybėje susipažinome likus vos mėnesiui iki jo kelionės per Atlantą starto, kai jį fotografavau vieniems iš jo rėmėjų. Nesu tikras, ar dėl to, kad abu mėgstame iššūkius ir keliones, ar kad esame paprasti žmonės, bet bendrą kalbą suradome labai greitai, – pasakojo fotografas.
– Jau važiuodamas namo iš Kauno į Vilnių, po fotosesijos, supratau, kad Aurimo kelionė yra ypatingai svarbi visai Lietuvai, todėl paskambinau pasitarti su savo šeima ir praktiškai dar kelyje priėmėme sprendimą, jog būtų labai gražu Aurimą išlydėti į jo gyvenimo kelionę bei dokumentuoti paskutiniuosius pasiruošimus Europoje. Taip po kelių dienų nusipirkau lėktuvo bilietus į Ispaniją.“
Anot V.Dranginio, jis jau tada rezgė planą vykti ir į Majamį bei įamžinti A.Valujavičiaus kelionės finišą, tačiau tuomet fotografas dar nebuvo tikras, ar galės sau leisti šią kelionę.
Atrodė, kad laimėjome ne milijoną, o tikrą laimę.
„Laimei, viskas susidėliojo tiesiog puikiai ir štai aš Majamyje su Aurimu, jo šeima, begale lietuvių čia ir dar daugiau Lietuvoje. Fantastiškas jausmas, – sakė V.Dranginis.
– Aurimui artėjant prie Šiaures Amerikos krantų, jaudinausi taip, kaip ir prieš kiekvieną Lietuvos startą ir finišą olimpinėse žaidynėse ar Dakare. Kartu kasdien lydėjo jausmas, kad elgiuosi teisingai ir prasmingai, o supratimas, kad tai – ir istorinis įvykis, dar labiau suaštrino jausmus.
Ta akimirka, kai horizonte pamatėme Aurimą, tikrai buvo viena geriausių mano gyvenime. Šūkavome laive kaip vaikai, džiaugsmas begalinis. Pasakyti „džiaugsmas liejosi per kraštus“ būtų per mažai, atrodė, kad Atlanto vandenynas vos per vieną akimirką sumažėjo perpus. Atrodė, kad laimėjome ne milijoną, o tikrą laimę.“
Lietuvių vienybė – unikali
Fotografo teigimu, Majamyje ant kranto, laukiant A.Valujavičiaus, nuotaika buvo pakili ir jautėsi vienybė, kuri, anot V.Dranginio, kaip tokiai mažai tautai, atrodo tikrai unikali.
„Tiesa, buvo ir šiek tiek pozityvaus chaoso, jei galima taip išsireikšti. Aurimui tiek artėjant link kranto, tiek jau pasiekus žemę, visi lietuviai labai norėjo padėti, kas kuo galėjo. Atrodė, kad paskutinį kąsnį atiduotų ir užleistų namus. Iš tiesų – taip ir buvo. Tiek lietuvių bendruomenė, tiek keletas lietuvių atskirai labai daug padėjo Aurimui ir jo šeimai, padėjo ir man, – akcentavo V.Dranginis.
– Taip ir vėl grįžtu prie fantastiško jausmo, kurį jaučiu čia. Aš tik fotografas, bet jaučiuosi taip, lyg bučiau didelės šeimos narys. Visi – už vieną, vienas – už visus. Panašiai jaučiuosi visada, kai keliauju fotografuodamas įvykius, kur vienaip ar kitaip skamba Lietuvos vardas.“
Pasak pašnekovo, jis yra labai laimingas dėl to, kad artimieji ir draugai jį palaiko, išleidžia ramia širdimi bei visada laukia sugrįžtančio.
„Jaučiu didelę privilegiją ir atsakomybę galėdamas savo keliu atstovauti mūsų mylimam kraštui. Taip kartu su Lietuva bręstu bei augu ir aš pats.
Pamatines žmogiškąsias vertybes dar vaikystėje įskiepijo tėvai. Jų vedamas supratau, kad mano požiūris, elgsena, principai ir vertybės taip pat kažkam gali būti pavyzdys. Kažkam, kas dar tik ieško savo kelio, todėl norisi kurti prasmingai. Juk kiekvienas iš mūsų, kartu ir atskirai, ir yra Lietuva“, – įkvepiančiai kalbėjo šiuo metu Majamyje, JAV, esantis fotografas V.Dranginis.
