Paklausti, kaip jaučiasi tokią džiugią ir svarbią jų šeimai dieną, Aurimo tėvai, jau po to, kai pasitiko parvykusį sūnų, sakė, kad išties puikiai.
„Širdis pakylėta, geros nuotaikos ir emocijos. Gyvenime gal pirmas ir paskutinis kartas, kai tokia įspūdinga kelionė. Aišku, negali žinoti“, – šypsodamasis kalbėjo Aurimo tėtis Tomas.
„Tokių kelionių dar nebuvo ir neaišku, ar dar bus, – pridūrė Aurimo mama. – Labai graudu ir smagu sutikti, padarėme jam siurprizą – pasitikome apačioje, buvo labai smagu, jis nesitikėjo.“
„Ir Majamyje buvo įspūdingas sutikimas, ir čia, Lietuvoje, ne ką prasčiau“, – pastebėjo T.Valujavičius.
„Žmonių labai daug, visi sveikina, labai faina“, – įsiterpė mama.
Pasiteiravus, kaip jautėsi išgirdę, kad sūnus turi tokį užmojį – perplaukti Atlantą, T.Valujavičius sakė iš pradžių pamanęs, kad sūnus juokauja, tačiau Aurimo mama teigė iš karto supratusi, kad čia – ne juokai:
„Nepatikėjau, sakiau, ką čia dar prisigalvosi – su valtimi per Atlantą. Parodė nuotraukas, kaip ta valtis atrodo, sakiau, kažkoks kosmosas. Aš tuoj verkti pradėjau, močiutė irgi, susinervinome... Tai dviratis, tai baidarė, o dabar jau su valtim per Atlantą – tai sakėme, kad galą gausi. Paskui po truputį su tuo susigyvenome.“
Paklausti, ar nebuvo minčių sūnų perkalbėti, tėvai vienbalsiu teigė, kad jų Aurimas – neperkalbamas. „Jo jau neperkalbėsi“, – sakė tėtis. „Jei jis užsispiria, savo tikslą visą laiką pasiekia. Jei pasakė, viskas, šventa“, – pridūrė mama.
„Kaip mes sakome – vėžys, viską daro atbulai“, – su šypsena kalbėjo T.Valujavičius. „Seniai planavo, bet tik nuo mūsų slėpė, kad nežinotume, nesinervintume“, – pridūrė I.Valujavičienė. „O tą planą jis kūrė dvejus metus“, – kalbėjo T.Valujavičius.
Pajuokavus, kad gerai, jog apie kelionę tėvai sužinojo dar iš anksto, o ne jau Aurimui plaukiant Atlantu, juodu prisiminė vieną ankstesnių sūnaus kelionių, kai apie ją informavo tik išvakarėse.
„Buvo jo viena kelionė, man atrodo, į Tailandą, iš vakaro atėjo, mes jau gulime lovoje, sako: aš rytoj išskrendu į Tailandą“, – prisiminė tėtis. Mama pridūrė: „Sakė: tai ką, pasakysi anksčiau, paskui labai daug klausimų jums kyla, viskas jums įdomu, o pasakiau paskutinę minutę, ir ramu.“
Pasiteiravus, kaip išgyveno tą laikotarpį, kol sūnus plaukė, Aurimo mama sakė, kad pradžia buvo sunki.
„Pradžia buvo sunki, bijojome audrų, nežinai, kas laukia, nors plaukė jau tuo ramesniu laiku. Išvis sakė, kad šis sezonas buvo toks, kad bangų nebuvo net tiek, kiek turėtų būti. Vis susirašydavome, pasiskambindavome, ką nors įkeldavome. Audrų nebuvo, jis taip ramiai plaukė, o vienam jam dar ir patiko, sakė plauktų ir plauktų dar“, – juokdamasi pasakojo I.Valujavičienė.
Šiandien Lietuva Aurimą vadina savo didvyriu. Koks jausmas būti to didvyrio tėvais? „Tėvams – euforija“, – teigė T.Valujavičius. „Didelė garbė, – pridūrė I.Valujavičienė. – Nes ne bet kas tą vandenyną perplaukia.“ „Kiekvienam tėvui ir mamai būtų malonu turėti tokį sūnų“, – neabejoja Aurimo tėvai. „Nemanėme, kad pasidarys toks keliauninkas, bet toks tapo“, – baigdama pokalbį sakė I.Valujavičienė.
