Abchazai ir patys tą žino. „Mūsų žemė gražiausia pasaulyje“, – giriasi jie ir per daug neklysta. Maža šalis turi jūrą, kalnus, uolas, ežerus, krioklius, miškus.
Sakoma, kad kai dievas dalino tautoms žemes, abchazas pas jį atėjo paskutinis.
„Kodėl pavėlavai, aš jau viską išdalinau“, – tarė jam dievas. „Turėjau svečių“, – pasiteisino abchazas. „Aaa, svečias į namus – dievas į namus“, – sutiko dievas ir atsiėmė iš gruzinų gražiausią jų žemės lopinėlį bei atidavė jį abchazams.
Šią istoriją ne aš sugalvojau, čia buvo vienas iš Zauro, pas kurį apsistojome viešėdami Abchazijoje, tostų, skirtas svečiams t.y. mums, aplankiusiems jų namus.
Gaila, bet tuo grožiu mėgautis sudėtinga ir nelabai yra kam. Situacija šalyje menkai gerėja, nes kol kas valdžia nėra nei pakankamai savarankiška, nei turtinga, tačiau labai korumpuota.
Tarptautinis šios šalies nepripažinimas stabdo bet kokius turistų srautus į šią šalį. Rusai, žinoma, atvyksta, bet jų negana.
„Kad pas mus nieko negamina“, – atsako parduotuvės pardavėja, paklausta ką „Pagaminta Abchazijoje“ gali pasiūlyti parsivežti iš jų šalies. – „Na, nebent alaus. Rusai sako, kad jis geras“.
Paragavome – alus kaip alus, tačiau negi nepagirsi tokios malonios pardavėjos.
„Paragaukite dar mūsų firminių kreminių pyragaičių, tokių niekur nerasite“, – kalbina ji mus toliau. Ir čia įvyko vienas iš geriausių Abchazijos momentų. Tokių skanių pyragaičių dar nebuvome valgę.
Prisišveitėme iki pykinimo, tačiau kitą dieną ėjome vėl ir vėl. Pardavėja tik išvydusi mus griebdavo savo žnyples ir kraudavo pyragaičius. Abchazijoje iš tiesų nieko negaminama ir neiškasama eksportui. Didžiausias jų pajamų šaltinis turėtų būti turizmas. Ir dotaciJos iš Rusijos, be abejo.
Žmonės šalyje gal ne tokie draugiški, kaip gruzinai, tačiau nesijauti nelaukiamas. Neslėpėme, kad esame lietuviai, tačiau priešiškumo nepajutome.
Ne vienas abchazas rasdavo sąsajų su mūsų šalimi. Vienas armijoje tarnavo su lietuviais, kitas šiaip buvo Vilniuje ar Kaune, trečias giminių turėjo.
Rusus abchazai myli, bet teko girdėti burbėjimų, kad atvyksta ir elgiasi čia kaip šeimininkai. Sykį nusifotografus prie nebenaudojamo geležinkelio tunelio, iš kažkur išdygo neblaivus vyras ir pareikalavo susimokėti 30 eurų baudą už fotografavimą neleistinoje vietoje.
Atsisakėme, pasiūlėme kviesti miliciją, tačiau vyrukas atlyžo burbuliuodamas, kad už tokius išsišokimus kitoje šalyje mūsų taip lengvai nepaleistų.
