Pirmąją pasakojimo dalį apie Abchaziją rasite čia.
Po karo taip ir neatsigavęs Galis
Pirmas vaizdas kardinaliai priešingas. Jei tas klestėjimas kažkur ir yra, tai tik ne pietinėje Abchazijoje ir tik ne atvykstant iš Gruzijos pusės. Čia vyko didžiausi karo baisumai, kurių pasekmės akivaizdžiai matomos iki šiol.
Pakelėse stovi išdidžios, kažkada gražios buvusios gruzinų vilos. Dabar jos tuščios, apleistos, apgriautos ir išdaužytais langais. Gruzinai po karo čia niekada nebegrįžo ir nepanašu, kad sugrįš.
Vietiniai vyrai renkasi centrinėje autobusų stotelėje ir skundžiasi nedarbu bei skurdu. Ir neviltimi.
Galio miestas tykus, ramus. Jo gyventojų daugumą sudaro gruzinai, grįžę po karo, nes tik čia jiems buvo leista apsigyventi.
Pats centras minimaliai suremontuotas. Vietiniai vyrai renkasi centrinėje autobusų stotelėje ir skundžiasi nedarbu bei skurdu. Ir neviltimi. Jie visi dirba taksistais ir laukia retų uždarbių.
Galyje neužsibūname – čia per daug tuščia, liūdna ir niūru. Be to, neaišku, ar saugu, nes visur pranešama, kad pietinė Abchazija vis dar iki galo neišminuota ir šioje šalies dalyje yra didesnė užpuolimų tikimybė.
Dažniausi turistai – rusai
„Mikriuku“ vykstame į Suchumį, pasiruošę atviromis širdimis sutikti mus užplūsiančią gerovę, apie kurią kalbėjo taksistas.
Pirmoji pažintis su vietiniais įvyksta būtent mikroautobuse. „Estonija, kur pageidaujate išlipti“, – subliauna vairuotojas.
Tegul bus Estonija, jei jau taip nusprendė, negi pulsi ginčytis su svetingais vietiniais. Pasakius adresą, keleiviai puola ginčytis. Niekas tiksliai nežino šio adreso, o variantų tiek daug, kad nusprendžiu netikėti nė vienu.
Vienintelė mikriuke važiavusi moteriškė pasirodė esanti sumanesnė už vyrus, pakvietė išlipti su ja Suchumio centre ir iškvietė mums taksi, kad nuvežtų į iš anksto sutartą nakvynės vietą.
Apsigyvenome dideliame abchazo Zauro šeimos name. Jis gyvena su seserimi ir jos šeima. Kelis kambarius skiria vasaroti atvykstantiems poilsiautojams.
„Kokie tie poilsiautojai?“ – klausiame. Rusai, žinoma. Rusai mėgsta Abchaziją. Jie sudaro turbūt 95 proc. iš visų Abchaziją lankančių poilsiautojų.
Tiesa, tas mėgimas nėra iš gero gyvenimo. Sako, kad Abchazijoje atostogauja kelionių į Turkiją, Kiprą ar Egiptą neišgalintys nusipirkti rusai. Jiems čia pigiau ir yra proga pasijusti didesniu ponu nei namie.
Suchumis kiek kitoks nei Galis. Didesnis miestas, didesnis judėjimas. Sostinė visgi. Sovietmečiu miestas buvo svarbus geležinkelio mazgas, uostamiestis ir, žinoma, prašmatnus kurortas.
Jame poilsiaudavo visa sovietinės nomenklatūros grietinėlė. O koks jis dabar? Sugriuvęs praeities didybės šešėlis. Oro uostas sugriautas, joks lėktuvų eismas nevyksta. Apgriauta didinga geležinkelio stotis stovi kaip gyvas priekaištas karo mėgėjams.
Retiems traukiniams iš Rusijos bilietai parduodami kioske šalia stoties. Į uostą gal kartais ir įplaukia koks paklydęs laivas, irgi iš Rusijos.
Centrinė miesto dalis ir krantinė sutvarkyta ir modernizuota. Čia stovi keli prašmatnūs viešbučiai ir restoranai. Krantinėje yra alėja, kurioje malonu pasivaikščioti.
Tik vaikštant geriau žiūrėti prieš save arba į miestą, bet tik ne į jūrą. Nes pamatysite kelis laivų ir į jūrą įsikišusių tiltų su buvusiais restoranais griuvėsius.