Abchazijai abejingų gruzinų nėra. Vieni ilgisi, kiti nekenčia, treti puoselėja keršto planus, ketvirti ja gąsdina keliautojus, bet kiekvienas savo nuomonę apie ją turi. Vykstame ten tam, kad susidarytume savo nuomonę.
„Ar jūs žinot, kad vykstate į okupuotą teritoriją?“ – pasienyje klausia gruzinų policininkas. Uoliai palinksime galvomis.
„Ar žinote, kad jums perėjus šį tiltą mes negalėsime užtikrinti jūsų saugumo?“ – tęsia. Neramiai pažiūrime į tiltą ir palinksime, tačiau nebe taip uoliai.
Palinkėjęs saugiai grįžti gruzinas mus praleidžia. Lėtu žingsniu žengiame per Inguro upę nutiestu tiltu, jungiančiu Gruziją ir nuo jos atskilusią teritoriją, žinomą Abchazijos vardu. Einame į teritoriją, kurioje už savo saugumą esi atsakingas tik pats.
Tragiška kova už nepriklausomybę
Netrukus po Sovietų Sąjungos subyrėjimo Gruzijoje įsiplieskė žiaurus karas. Abchazija pasiskelbė nepriklausomybę, gruzinai su tuo nesutiko ir reikalus pabandė išspręsti jėga.
Karą pradėjo sėkmingai, tačiau kaip ir buvo galima nuspėti, įsikišo rusai, įvedė savo armiją, parėmė separatistus, sumušė ir išvijo gruzinus iš Abchazijos.
Jų prezidentas Eduardas Ševardnadzė vos spėjo sraigtasparniu išnešti kudašių iš Suchumio viešbučio, kuriame buvo apsistojęs ir koordinavo gruzinų armijos veiksmus.
Karo pasekmės buvo baisios. Abchazai su rusais gruzinų negailėjo. Spė jama, kad žuvo arba dingo be žinios apie 8–10 tūks tan čių gruzinų. Dar įspū din ges nis buvo pa bė gė lių skai čius.
Iki ka ro Ab cha zi jos te ri to ri jo je gy ve no maž daug pu sė mi li jo no gy ven to jų. Pu sę jų su da rė gru zi nai, ab cha zai – tik penk ta da lį. Po Su chu mio žu dy nių ket vir tis mi li jo no gru zi nų tu rė jo pa lik ti sa vo na mus ir bėg ti į Gru zi ją.
Abchazijos gyventojų skaičius neatsistatė iki šiol. Dabar jų yra apie ketvirtis milijono.
Ab cha zi jo je už sie nie čių nesau go nei gru zi nų po li ci ja, nei jo kios Lie tu vos, ES ar ki tos tarp tau ti nės or ga ni za ci jos. Ne lai mės at ve ju rei kė tų ti kė tis tik vie ti nių ins ti tu ci jų ge ra no riš ku mo ar ma lo nės.
O geopolitinė situacija išliko nepakitus.
Abchazijos nepripažino jokia normali pasaulio valstybė, išskyrus Rusiją, Venesuelą ir kelias nereikšmingas nykštukes. Likęs pasaulis Abchaziją laiko Gruzijos dalimi.
Deja, Gruzija tos dalies visiškai nekontroliuoja ir nepanašu, kad kada nors apskritai galės tą daryti.
Tai reiš kia, kad Ab cha zi jo je už sie nie čių ne sau go nei gru zi nų po li ci ja, nei jo kios Lie tu vos, ES ar ki tos tarp tau ti nės or ga ni za ci jos. Ne lai mės at ve ju rei kė tų ti kė tis tik vie ti nių ins ti tu ci jų ge ra no riš ku mo ar ma lo nės.
Beje, į Abchaziją reikia vizų. Dėl jų internetu teko kreiptis į Abchazijos užsienio reikalų ministeriją. Jei nesate jiems ar rusams kaip nors prasižengę, po kelių dienų ateis patvirtinimo laiškas. Jį paduosite pasienyje.
Atvykus į Suchumį būtina per daug nedelsiant išsiimti tikrą vizą iš vietinio saugumo skyriaus. Priešingu atveju rizikuojate ilgai ir nelabai maloniai užsilikti šalyje.
Prisiminkite, čia jūsų niekas negina, o šalies kalėjimai kurorto prie Juodosios jūros neprimena. Asmeniškai juose nesilankiau, bet intuicija sako, kad yra būtent taip. O ji mane retai apgauna.
Tad neverta stebėtis, kad gruzino policininko perspėjimai nepraėjo be pėdsakų. Nejaukiai jausdamiesi perpėdinome tiltą ir prisistatėme nuobodžiaujantiems rusų pasieniečiams. Buvo džiugu pamatyti, kaip mūsų pasirodymas išvaikė nuobodulį jų akyse.
Kiekvienas pasienietis jautė pareigą asmeniškai mus paklausinėti, išsiaiškinti, kas mes tokie, kur vykstame, ką turime, ką veiksime ir kas mus čia kvietė.
Turbūt kasdien kertantys sieną vietiniai kaimiečiai su karučiais jau taip įgrisę, kad užsieniečiai keliautojai atrodo kaip šviežias kraujas. Vyrukai suaktyvėjo, pasitempė.
Nuo to, deja, mums smagiau netapo. Kiekvienas pasienietis jautė pareigą asmeniškai mus paklausinėti, išsiaiškinti, kas mes tokie, kur vykstame, ką turime, ką veiksime ir kas mus čia kvietė.
Turėjome kiekvienam parodyti savo kuprinę ir fotoaparatą, kad įsitikintų ar nefotografavome pasienyje, ko negalima. Fotografuoti griežtai nerekomenduoju. Apžiūra nebuvo maloni patirtis, bet galiausiai mus praleido ir įžengėme į šią pseudovalstybę, pasiruošę visiems nuotykiams.
Kitame pasakojime – lietuvių nuotykiai Abchazijoje su kreminiais pyragaičiais, agresyviais apsauginiais, puota su vietiniais ir tostais, slyvų degtine vienuolyne ir (negi gali būti kitaip?) – kitais lietuviais.
