Anot Ado, įprastai gyvenime jis užsiima įvairia menine veikla: „Nuo darbų pieštukais popieriuje iki tapybos ant drobių ir didelių piešinių ant sienų“.
Iš Šeduvos kilęs vaikinas yra baigęs animacijos studijas Londone. Kaip sako pats Adas, jis mėgsta kurti ir trumpametražius filmus. „Viskas, ką veikiu, yra vienaip ar kitaip susiję su menu. Bet, nepaisant meninės pusės, taip pat domiuosi ir užsiimu sportinėmis veiklomis“, – prisistatė pašnekovas.
– Kaip sugalvojote tokiu netipišku būdu – būtent riedlente – keliauti po Europą?
– Viena iš priežasčių, kodėl pasirinkau riedlentę ir yra tai, kad toks keliavimo būdas yra labai neįprastas, o nukeliauti tokį ilgą atstumą riedlente atrodo išvis neįmanoma. Visgi aš manau, kad viskas įmanoma, jei tik labai to norima.
Sugalvojau, kad noriu aplankyti kiek įmanoma daugiau Europos šalių.
Gyvenime visada mėgau daryti kažką kitokio, išbandyti ar kurti kažką naujo. Yra nemažai keliautojų dviračiais ar tų, kurie žygiuoja pėsčiomis. Tiesą sakant, iš pradžių ir pats galvojau klajoti pėsčiomis – pradėti Lietuvoje ir nukeliauti į Ispaniją, bet visada mėgau važinėti riedlente, taip pat mėgstu iššūkius. Todėl tiek norėdamas išbandyti kažką naujo, neįprasto, tiek norėdamas išbandyti save ir savo jėgas, limitus, nusprendžiau keliauti riedlente.
Ir kadangi jau pasiryžau tokiai kelionei, pamaniau, kad bandysiu pasiekti kuo daugiau. Todėl planuojant kelionę sugalvojau, kad noriu aplankyti kiek įmanoma daugiau Europos šalių ir taip pat galbūt įveikti ilgiausią kada nors riedlente nukeliautą atstumą.
– Kada išvykote ir kada planuojate grįžti? Kiek apytiksliai kilometrų įveikėte kelionės metu?
– Kelionė prasidėjo 2024 metų liepos 31 dieną. Tęsiasi jau 7 mėnesius. Kol kas numatytas grįžimo laikas yra birželio mėnesį. Šiuo metu esu nukeliavęs virš 9000 km. Pagal savo planą iš viso noriu nukeliauti 15 000 km.
– Kokias šalis jau pavyko aplankyti? Kurios vietos padarė didžiausią įspūdį ir kodėl?
– Jau pravažiavau 17 šalių. Pagal eiliškumą: Lietuva, Latvija, Estija, Suomija, Švedija, Norvegija, Danija, Vokietija, Nyderlandai, Belgija, Liuksemburgas, Lichtenšteinas, Šveicarija, Prancūzija, Ispanija, Portugalija, Gibraltaras. Iš viso planuoju aplankyti 36 šalis.
Keliaujant riedlente, kitaip nei automobiliu, turiu daug daugiau laiko patyrinėti ir pasigrožėti naujomis vietomis, ypač gamta.
Labai daug kas paliko didelį įspūdį, sunku net išskirti keletą dalykų, bet labiausiai, net ir dabar, mane žavi kalnuotos vietovės. Nors keliavimas tampa daug sunkesnis dėl įkalnių ir nuokalnių, bet atsiveriantys vaizdai atperka visus sunkumus.
Po sunkaus kopimo į aukštus kalnus, taip pat visada seka nuokalnės, kuriomis dažniausiai labai malonu leistis žemyn, todėl kartais išbandau ir riedlentės greitį. Kas irgi yra itin pavojinga, kadangi riedlentė neturi jokių stabdžių.
-
Šeduvoje kyla pasaulinio lygio muziejus: „Dingęs štetlas“ primins apie čia gyvenusius žydus
-
Gamtos stebuklas Radviliškio krašte: čia nakvoja net 20 tūkst. gervių ir sklando didingo mūšio legenda
-
Donatui neįgaliojo vežimėlis – ne kliūtis stebinti įspūdingomis gyvūnijos nuotraukomis: „Gamtoje esame tik svečiai“
Na, bet iš tiesų visa ši kelionė yra labai pavojinga, kadangi tenka važiuoti ir greitkeliais, ir tamsiu paros metu, ir įvairiomis oro sąlygomis. Bet mane pavojai kažkodėl traukia, todėl kartais, be važiavimo riedlente, jei turiu pakankamai jėgų, užkopiu į vieną ar kitą viršukalnę ar sustoju palaipioti uolomis.
Atsiveriantys vaizdai atperka visus sunkumus.
Keliaujant per šiaurinę Ispanijos dalį link Portugalijos, sekiau „Camino de Santiago“ keliu, tuomet pamaniau, kad atlieku savotišką piligriminį žygį, tik su riedlente.
Nuvykęs pusę kelio (7500 km), Portugalijoje pasiekiau tolimiausią pietvakarių tašką Europoje – Sagres miestą ir jame esantį kyšulį, kuris seniau būdavo vadinamas „pasaulio kraštu“. Na, tai dabar galiu sakyti, kad nuvykau iki pat pasaulio krašto ir nuo ten riedu atgal link namų.
Taip pat apžiūrinėjant mane supančius skardžius ir vandenyną, nesusilaikiau neišbandęs vandens temperatūros žiemos metu ir daug laiko praleidau keliaujant palei pat skardžių kraštus.
Dabar galiu sakyti, kad nuvykau iki pat pasaulio krašto ir nuo ten riedu atgal link namų.
Be viso to, teko apkeliauti daugybę gražių miestų, daug žymių turistinių vietų, nors didesnį susižavėjimą man vis tik kelia vis besikeičianti gamta ir jos grožybės, kalnai, pakrantės ir įvairūs miškai.
Kadangi mėgstu piešti, tai keliaudamas pro visas šias įvairias vietas kartais sustoju užfiksuoti vaizdus ne tik kamera, bet ir pieštuku piešimo sąsiuvinyje.
– Kaip į jus reaguoja užsienio keliuose sutikti vietiniai?
– Užsienio keliuose sutikti vietiniai reaguoja labai įvairiai, žinoma, dauguma jų būna nustebę. Bet kuo toliau keliavau į priekį, tuo labiau atrodė, kad žmonės tapo vis draugiškesni (ypač keliaujant pro Skandinavijos šalis).
Pats stebėjausi, jei tekdavo nušokti nuo kelio, kad netrukdyčiau eismo, nes už savęs išgirsdavau artėjančią ir jau dėl manęs stabdančią transporto priemonę, tikėdavausi pamatyti rūstų veidą ar jau besiburnojantį vairuotoją. Tačiau, vietoj to, pamatydavau išsišiepusius ir man mojuojančius žmones!
Buvo daug žmonių, kurie siūlė mane pavėžėti.
Tokie momentai tikrai nustebindavo. Tuomet itin pajaučiau kultūrų skirtumus ir vairuotojų toleranciją keliuose. Žinoma, toliau keliaujant situacija vėl keitėsi ir vis keičiasi. Kol kas keliauju Ispanijoje. Jau teko sutikti ir nemalonesnių vairuotojų. Na, bet kiek įmanoma ir pats stengiuosi nesimaišyti kelyje – ir dėl saugumo, ir dėl nuotaikų.
Vis dėlto, nepaisant reakcijų, buvo daug žmonių, kurie siūlė mane pavėžėti, norėjo man padėti, bet visų šių pasiūlymų visada mandagiai atsisakau. Nes noriu visą kelionę nesinaudoti jokiomis kitomis transporto priemonėmis ir visą atstumą nukeliauti pasikliaujant tik savo kojomis ir riedlente. Ir vis dar esu pakankamai užsispyręs taip ir toliau tęsti kelionę iki pat pabaigos.
Žinoma, keletą kartu teko persikelti iš vienos šalies į kitą keltais, bet tai ir buvo vienintelė išimtis.
– Su kokiais iššūkiais teko susidurti kelionės metu? Ar įvyko kokių nors netikėtumų?
– Kelionės metu su iššūkiais tenka susidurti kiekvieną dieną. Ypač tada, jei tą dieną keliauju ilgesnį atstumą (per dieną bandau nukeliauti nuo 50 iki 100 km). Iššūkiai būna įvairūs.
Oro sąlygos – kartais tenka keliauti, kai labai kepina saulė ar smarkiai lyja lietus, kelią dengia labai tirštas rūkas. Vis besikeičiantys keliai ir įvairūs maršrutai – ne visada mėgaujuosi dviračių takais, tenka keliauti ir greitkeliais, ir žvyro ar miškų takeliais. Sunkumų sudaro ir kalnai, nuo jų dažnai priklauso judėjimo greitis.
Kad ir kokių iššūkių nutinka, visus juos ir įvairias problemas visada pavyksta išsispręsti pačiam.
Kiekvieną dieną turiu rūpintis maistu ir vieta, kurioje apsistosiu, iš vakaro turiu susiplanuoti maršrutus, kadangi viskas nėra detaliai iš anksto suplanuota. Dažnai maršrutą lemią kita apsistojimo vieta.
Taip pat keliaudamas išmokau įsivertinti ir kelių būklę bei kalnuotumą / aukštį, tai yra dalykai, nuo kurių priklauso maršruto planavimas.
Be visų šių, labai daug dalykų kelionėje nutinka netikėtai. Plyšta rūbai, kuprinė, batai, susidėvi riedlentės detalės, kelyje atsiranda nenumatytų kliūčių, kaip kelių remontai, kuriuos reikia kažkaip apeiti. Tačiau, kad ir kokių iššūkių nutinka, visus juos ir įvairias problemas visada pavyksta išsispręsti pačiam.
– Kaip ruošėtės būtent šiai kelionei? Kaip reagavo jūsų artimieji, draugai?
– Kadangi kelionę planavau beveik metus, tai visą tą laiką galvojau ir apie savo fizinę būklę ir pasiruošimą. Ruošiausi kelionei sportuojant sporto salėje, taip pat lavinau ištvermę važinėjant dviračiu, bėgiojant. Viskam ruošiausi pats vienas, kažkokio profesionalaus parengimo neturėjau. Tik porą mėnesių prieš kelionę pradėjau važinėti ilgesnius atstumus riedlente. Po 5 ar 15 km.
Trūko tik ištvermės ilgiems atstumams.
Vieną dieną ilgiausias nuvažiuotas atstumas buvo 50 km, tai užtruko visą dieną. Visgi toji diena buvo lemtinga, kadangi tada visiškai įsitikinau, kad sugebėsiu taip keliauti. Bet iki viso šio pasiruošimo aš ir šiaip mėgau važinėtis riedlentėmis, longboard’ais, todėl patirties jau turėjau. Trūko tik ištvermės ilgiems atstumams. Bet net neabejojau, kad dauguma dalykų įgysiu ir sutvirtėsiu tada, kai prasidės pati kelionė. Taip ir nutiko.
Artimieji iš pradžių į tai reagavo kaip į dar vieną mano pokštą, bet kai pradėjau vis dažniau apie tai kalbėti, planuoti ir ruoštis, tada jie suprato, kad šios idėjos aš jau neatsikratysiu. Bet viskas gerai, turėjau ir turiu artimųjų palaikymą.
Mano sesuo prieš kelionę juokaudama sakė, kad jei nebūčiau sumanęs šios kelionės, būčiau sugalvojęs kokią kitą „nesąmonę“.
– Kiek metų važinėjate riedlente? Ar jau yra tekę kažkur panašiai keliauti?
– Su riedlentėmis susipažinau būdamas 10-ties metų. Tai visada mėgau važinėtis, bet mokytis triukams nebuvo pastovumo. Metams bėgant vis prisimindavau, pradėdavau mokytis triukus, bet ir vėl padėdavau riedlentę atgal.
Į universitetą ar į kitokias vietas dažniau keliaudavau ne autobusais ar metro, o su savo riedlente.
Rimtai užsiimti riedlenčių sportu pradėjau prieš kelerius metus. Iki tol ją naudojau labiau kaip tarpmiestinę transporto priemonę, tiesiog smagiau nusigauti nuo vienos vietos į kitą. Net ir studijuojant Londone, į universitetą ar į kitokias vietas dažniau keliaudavau ne autobusais ar metro, o su savo riedlente. Taip būdavo įdomiau.
– Kokie tokio keliavimo privalumai ir trūkumai?
– Tokio keliavimo privalumus kitiems galbūt būtų sunku įžvelgti, tai gali pasirodyti, kaip keistas keliavimo būdas ar net nelabai patogus. Bet kadangi mėgstu riedlentes ir moku jomis važiuoti, tai man pačiam šis būdas yra labai įdomus, aš darau tai, kas man patinka, ką mėgstu.
Ir, kaip jau minėjau, keliaudamas riedlente turiu daugiau laiko pajausti ir susipažinti su aplinka. Keliaujant pastebiu daug įdomių ir smulkmeniškų dalykų, kuriuos keliaujant automobiliu tiesiog praskriečiau.
Aš darau tai, kas man patinka, ką mėgstu.
Žinoma, toks keliavimo būdas tikrai labai grūdina – ne tik kojas, kūną, bet ir protą, mintis. Nes sunkumai yra neišvengiami, tačiau nukeliavus itin sunkią, ilgą atkarpą, užplūsta labai geras jausmas, kad sugebėjau tokią atkarpą įveikti riedlente!
O trūkumai tai gal tik tai, kad norėtųsi daugiau dviračių takų. Tada būtų mažiau stresinių situacijų.
– Ar vėl ryžtumėtės taip keliauti? Kodėl?
– Visa ši kelionė yra vienas iš geriausių mano sprendimų gyvenime, dėl kurio visiškai nesigailiu. Visas jau praėjęs 7 mėnesių laikotarpis neatrodo ir nesijaučia, kad būtų iššvaistytas veltui, ką neretai pajausdavau su anksčiau gyvenime įvykusiais dalykais ar pasirinkimais.
Galbūt todėl, kad esu šiek tiek „prie meno“, niekada nemėgau būti „įspraustas į rėmus“, suvaržytas. Todėl šitos klajonės po Europą, buvimas su savimi man ne tik kad nėra sunku, bet atvirkščiai, aš tuo mėgaujuosi.
Esu šiek tiek „prie meno“.
Galbūt net tai įvardyčiau taip, kaip aš įsivaizduoju, koks yra tikras laisvės jausmas. Todėl panašiai kelionei tikrai ryžčiausi dar kartą.
– Linkėjimas „15min“ Kelionių rubrikos skaitytojams.
– Tiems, kurie dar nėra atradę, linkiu rasti tai, ką galėtų vadinti savąja laisve, na, o visiems kitiems linkiu gražios dienos!
