Pirmą pasakojimo apie kelionę Afganistane dalį, kurioje kalbama apie narkomanus gatvėse, karo artefaktus ir gidę, kuriai gresia mirtis, skaitykite čia.
Sustojimas Talibano tvirtovėje
Sausumos kelias iš Kabulo driekiasi tiesiai per Talibano teritorijas. Neprasmuksiu, tad tenka rinktis skrydį. Talibai, pagavę užsieniečius, jų jau nebepaleidžia.
-
15min portale startuoja egzotiškiausių kelionių laida „Ekspedicija: neatrastas pasaulis!“
-
Viena rečiausiai lankomų Afrikos genčių: iki dantų ginkluoti ir šlapime besimaudantys mundari vyrai
-
Ekspedicija pas egzotišką P.Sudano gentį: savitas grožio supratimas ir stebinanti vestuvių ceremonija
-
Ekspedicija į vieną gražiausių ir keisčiausių pasaulio vietų: sala, apie kurią mažai kas girdėjęs
-
Kitoks Afganistanas: narkomanai gatvėse, karo artefaktai ir gidė, kuriai gresia mirtis
Pasirinktas pats vėliausias vakarinis skrydis, nes šios dienos tikslas – saugiai pasiekti viešbutį nakvynei ir nosies į Kandaharą nebekišti, kad niekas nepastebėtų ir nepradėtų sekti. Kandaharas vadinamas Talibano tvirtove. Čia mula Mohamadas Omaras įkūrė šią organizaciją, iš čia buvo planuojami teroristiniai išpuoliai. Kandahare gyveno ir Osama bin Ladenas, „Al Qaeda“ lyderis.
Šiame mieste gyvena puštūnų tautos žmonės, stipriai palaikantys talibus. O ir pačios grupuotės branduolį sudaro būtent puštūnai. Tad kuo mažiau krisiu vietos žmonėms į akis, tuo tik geriau.
Nusileidus į Kandaharo oro uostą mačiau labai daug įvairiausios karo technikos.
Oro uostas ypač saugomas, nes ribojasi su karine baze, kurią pasistatė amerikiečiai karo metu. Bazė labai didelė, dydžiu nusileidžia tik Bagramo karinei bazei, kuri įsikūrusi šalia Kabulo.
Norint išvykti iš oro uosto arba į jį atvykti, tenka įveikti daug patikrinimo postų. Nuolat stabdo, tikrina dokumentus, automobilio saloną. Kartais patikrinimus atlieka ir su šunimis, greičiausiai jie skirti užuosti sprogmenis ar narkotines medžiagas. Daug patruliuojančių karo automobilių. Iš šios teritorijos taip paprastai neišvažiuosiu, kelias sukiojasi gyvatėlės principu. Tenka važinėti pirmyn ir atgal daug kartų, tarp aukštų betono sienų, kuriose įtaisyti stebėjimo bokšteliai.
Patikimas taksi vairuotojas, kuris jau laukė manęs atvykstant oro uosto automobilių aikštelėje, pasakė, kad prieš kelias dienas čia sprogo sunkvežimis, pilnas sprogmenų. Savižudis atvairavo jį prie oro uosto ir susisprogdino prie betono sienos. Žuvo nedaug žmonių, nes į saugomą teritoriją giliau įvažiuoti negalėjo.
Jau tamsoje mane atvežė į viešbutį miesto pakraštyje, parūpino maisto ir aš vienas likau nakvynei.
Niekada negrįžti į tą pačią vietą
Ankstų rytą pradėjome pažintį su miestu. Sutarėme, kad nuolat keisime lokacijas, niekada negrįšime į tą pačią vietą. Miesto naujieji kvartalai gana tvarkingi, daug baseinų, fontanų, prie kurių žmonės susirenka leisti laisvalaikį. Daug didelių privačių namų aukštomis tvoromis.
Šis miestas laikomas pačiu turtingiausiu visoje šalyje. Vyksta intensyvi prekyba su kaimyniniu Pakistanu. Pro miestą driekiasi ir kontrabandos bei narkotikų keliai.
Kitos miesto dalys gana apleistos, pastatai su kulkų padarytomis skylėmis, jos matyti ir beveik ant visų miesto betoninių elektros stulpų, kurie stovi suvarpyti.
Gatvėse daug karių, kas kelis šimtus metrų ir čia patikrinimo postai.
Tiek karo technikos ir ginklų nemačiau nė viename šalies mieste, net sostinėje Kabule. Darosi sunku aplankyti norimus objektus, nes šalia jų, kaip tyčia, įsikūrusios karo bazės ar kariniai postai.
Šūviai ir sprogimai dienos metu
Mūsų nenori praleisti be leidimų. Keli skambučiai reikalingiems žmonėms, dvi valandos laukimo automobilyje ir leidimas rankose.
Man iškart atsivėrė daugiau galimybių. Kariai sustabdo, parodai dokumentą ir keliauji toliau, be jokių didesnių trikdžių. Tokios didelės pajėgos mieste reikalingos apsisaugoti nuo talibų, kurie šiuo metu išstumti į miesto pakraščius.
Oficialiai deklaruojama, kad miestą valdo nacionalinė Afganistano armija. Bet talibų išpuolių čia netrūksta. Štai, prieš kelias dienas jie nužudė vietos policininką ir jo besilaukiančią žmoną. Įsiveržė į miestą, sekė juos ir nušovė.
Pavienius šūvius ne kartą aš ir pats girdėjau. Bet kiek nustebau išgirdęs vidury dienos ir kelis sprogimus. Mano palydovas pasakė, kad buvo paleistos kelios raketos 2-3 km atstumu nuo mūsų – vyksta kovos su talibais. Čia išties labai karštas ir pavojingas šalies taškas.
Net šalies centrinio turgaus tinkamai neapžiūrėjome. Visiškai šalia pasigirdo šūviai, mano palydovas sunerimęs panoro tuoj pat palikti šią vietą.
Taip ir padarėme.
Mieste lankytinų vietų nėra daug. Kelios kalvos, nuo kurių atsiveria miesto panoraminiai vaizdai, labai daug mečečių. Aplankiau ir Raudonąją, kurioje nuolat susitikdavo maldai ir pokalbiams Osama bin Ladenas su mula Omaru. Į vidų patekti nepavyko, nes šiuo metu vykdomi renovacijos darbai. Apžiūrėjau mečetę tik iš išorės.
Miesto pakraštyje stovi labai sena citadelė, pastatyta prieš 2 300 metų, Aleksandro Didžiojo laikais. Statinio struktūra labai didelė, bet gana stipriai sunykusi. Daug čia karų įvyko, prie tokios būklės privedė ir prastos oro sąlygos, lietus ir sniegas.
Talibai gali būti bet kur
Išvažiavus iš miesto, nebeliko jokių armijos karinių postų, nebesimatė ir nė vienos šalies vėliavos. Mano palydovas man pranešė, kad mes jau nebekontroliuojamose teritorijose ir talibai gali būti bet kur. Net ir už 100 metrų nuo mūsų. Juos atpažinti sunku, nes atrodo lygiai taip pat, kaip ir vietos gyventojai puštūnai. O ir tie, ir tie dažnai ginklą pasikabinę per petį vaikšto. Bet nei talibų patikrinimo posto, nei jų iškeltos vėliavos nemačiau. Jei būčiau žinojęs, kad ant kelio stovi kovotojai, nebūčiau net išvažiavęs iš miesto.
Užmiestyje, važiuojant plentu, pamačiau palapinių miestelį. Tai klajokliai, kurie neturi pastovios vietos gyvenimui. Jie nuolat juda po šalies teritoriją, atsižvelgdami į oro sąlygas. Gyvena labai skurdžiai, augina naminius gyvūnus.
Pasirodžius jų teritorijoje, link manęs atbėgo daug žmonių. Visi tokie purvini, gali įtarti, kad gyvenime nėra prausęsi. Bet labai draugiškai nusiteikę. Jie manė, kad aš iš kažkokios tarptautinės organizacijos atvykau jiems padėti. Iškart puolė savo bėdas pasakoti, mano palydovas viską išversdavo.
Turėjau prisipažinti, kad tik pro šalį važiavau.
Balandis – svarbus simbolis
Kandahare ilgai neužsibūnu ir skrendu į Mazari Šarifo miestą. Tai vienas didžiausių šalies miestų, kuris yra priešingoje šalies pusėje. Šiaurėje, netoli Tadžikistano ir Uzbekistano pasienio.
Kur tik pažiūrėsi, mieste vyksta gatvės prekyba įvairiausiais produktais. Bet čia sutikti žmonės pasirodė be galo draugiški. Pamatę mane su fotoaparatu rankose patys prieidavo ir prašydavo, kad juos nufotografuočiau. Visų veiduose plačios šypsenos. Kviesdavo kartu išgerti arbatos, kiti vaisius į rankas brukdavo.
Mėlynoji mečetė – miesto širdis. Vietos gyventojai čia atvyksta ne tik maldai, bet ir laisvalaikio praleidimui didelėmis šeimomis. Mečetės kieme rengia piknikus, fotografuojasi, vaikai žaidžia žaidimus.
Visi basi, nes su avalyne į šventovę eiti draudžiama.
Šalia tvoromis aptverta teritorija paukščiams – tūkstančiai balandžių čia randa jiems palikto maisto. Žmonės perka grūdus iš prekeivių, maitina juos. Prižiūrėtojai stebi, kad nieko sparnuočiams netrūktų, būtų užtektinai vandens.
Specialiai balandžiams rūsyje įrengta net patalpa, kurioje jie susirenka nakčiai. Šioje vietoje žmonės balandžius maitina jau nuo XII amžiaus. Prasidėjus COVID-19 pandemijai šalis buvo užsidariusi karantinui, žmonės nelankė viešų vietų ir nebesirūpino šiais sparnuočiais. Didžioji dalis, daugiau nei 1000 jų, mirė iš bado, nesugebėdami susirasti maisto.
Konfliktų kankinamoje šalyje vietos žmonės stengiasi išsaugoti baltuosius balandžius kaip taikos simbolį.
Pramogos – tik vyrams
Už miesto yra vieta, į kurią žmonės keliauja leisti laisvalaikį. Ten liejasi muzika, šokiai, rūkomas kaljanas. Vaikai ir suaugusieji leidžia į dangų aitvarus, žaidžia kriketą. Šis sportas – pats populiariausias visoje šalyje. Antroje vietoje – futbolas.
Norintiems pajodinėti siūlomos ir tokios pramogos. Už nedidelį mokestį vietiniai sėdasi ant arklio ar asiliuko. Savaitgaliais į šią vietą suvažiuoja labai daug žmonių, keliuose net spūstys susidaro. Kas taksi automobiliu, kas krovininio transporto kėbule. Žmonės gaminasi valgį ir piknikauja.
Visos šios pramogos skirtos vyrams, moterų čia beveik nepamatysi. Tokia jų kultūra. Moterys turi sėdėti namuose ir prižiūrėti šeimos ūkį, o ne po restoranus ar kitas pasilinksminimo vietas vaikščioti.
Žmonės kvietė prie jų prisijungti, prie vienos kompanijos ir prisėdau. Rūkėme kaljaną, gėrėme arbatą, šalia esantys valgė ir kiaušinius su balta duona. Ir daug šoko. Vienas po kito vyrai stodavosi šokiui, kitų žmonių palaikomi plojimais ir švilpimais.
Deja, visi šie dalykai šalyje jau uždrausti. Talibai perėmė šalies kontrolę šių metų vasaros pabaigoje, iškart įvedė daug apribojimų šalies gyventojams. Žaidimai, linksmybės, įmantresnės šukuosenos ir net kaljano rūkymas – uždrausta. Pasak jų, tai nesuderinama su pamaldaus musulmono įvaizdžiu.
Taikios kovos
Kitą dieną išvykome automobiliu į Samanganą, šalia šios gyvenvietės stovi sena Takht-e Rostam stupa. Ją prieš daug metų pastatė budistai. Buvo įrengtas ir budistų vienuolyno kompleksas. Viskas iškalta iš vienos uolos.
Ir į šią vietą mėgsta atvykti aplinkinių gyvenviečių žmonės laisvalaikio praleidimui. Yra įrengtas kuklus atrakcionų parkas, kuriame viskas veikia tik žmogaus rankų pagalba. Nes elektros nėra.
Čia vyrai buriasi į grupes ir organizuoja man dar niekur nematytas kovas. Jos labai taikios. Du narvai statomi vienas prieš kitą ir ten esantys paukšteliai strikinėja ir gieda. Laimi tas, kuris ilgiau čiulbėjo. Tokių kovų metu vyksta piniginiai statymai.
Afganistane labai populiarios ir gaidžių bei šunų kovos. Jos kruvinos, dažnai gyvas lieka tik vienas iš dviejų kovojusiųjų.
Regione daug molingų vietovių, prie jų dygsta primityvūs plytų fabrikai. Iš tolo pamatęs kaminus paprašiau mane iki jų nuvežti. Molio plytas degina anglių pagalba. Darbas sezoninis, žiemą fabrikai uždaromi. Iškeptas plytas krauna į vežimą ir arkliais išvežioja po pardavimo taškus.
140 km/val. greičiu
Paskutinis mano kelionės po Afganistaną taškas – Bamijano gyvenvietė centrinėje šalies dalyje ir šalia esantis Bande Amiro nacionalinis parkas su šešiais turkio spalvos ežerais beveik 3 kilometrų aukštyje.
Iškart susidūriau su problema: atšaukiami visi skrydžiai į šią vietą. Ją galiu pasiekti tik sausumos keliu. Pats trumpiausias jau kurį laiką kontroliuojamas talibų. Jie ten įsirengę net patikrinimo postus, stabdo visus pravažiuojančius automobilius ir renka duoklę.
Pasirinkome kitą, tolimesnį ir kiek saugesnį kelią. Kiek mums žinoma, tai oficialiai niekieno nekontroliuojamos teritorijos.
Vairuotojas pranešė, kad dėl saugumo lėksime labai greitai ir 4 valandas niekur nestosime, net užsimanius į tualetą. Veidą užsidengiu skara, jokių filmavimų ar fotografavimų. Jei kas nors sustabdys automobilį ir manęs ko klaus, neištarsiu nė žodžio. Negaliu išsiduoti, kad aš – užsienietis. Pokalbį perims mano palydovai afganai.
Lėkėm senu automobiliu duobėtu keliu ne lėčiau nei 140 km/val. greičiu. Jau galvojau, kad jei talibams į rankas ir nepakliūsime, tai išlieka nemenka tikimybė užsimušti senu kledaru.
Nebebuvo jokių valstybinės armijos karinių postų, Afganistano valdžia šių žemių jau nebekontroliavo. Mačiau kelis žmones šalia kelio su raketsvaidžiais ant pečių. Lėkėm pro juos ir pralėkėm. Nežinau, kas jie. Tik žinau, kad šios žemės priklauso puštūnams. Tiems patiems, iš kurių kilo Talibanas.
Saugiausia šalies vieta, bet sprogo bombos
Sėkmingai pasiekėme Bamijano gyvenvietę. Esu čia buvęs prieš 15 metų, karo laikotarpiu. Pats Bamijanas ir jo apylinkės – pati saugiausia šalies vieta. Čia įkurta karinė bazė, daug karių.
Pirmą ir vienintelį kartą Afganistane leidžiu sau persirengti vakarietiškais rūbais. Bet kartais blogi dalykai visgi įvyksta ir čia. Pagrindinėje gatvėje prieš metus sprogo 2 bombos. Užmušė 17 žmonių ir virš 50 sužeidė.
Tokie įvykiai čia gan retai pasitaiko.
Vietovė daug metų garsėjo savo Budos statulomis, kurios buvo iškaltos prieš 1 600 metų šalia stūksančiame kalne. Didžiosios Budos aukštis – 55 metrai, mažosios – 36 metrai. Jų jau nebeliko, tik tuščios ertmės. 2001 metais jas sunaikino Talibanas, kad žmonės negarbintų kitų dievų.
Naikinimas vyko kelias savaites, Mulos Muhamado Omaro, Talibano įkūrėjo ir lyderio įsakymu. Iš pradžių apšaudė priešlėktuviniais ginklais, nepavyko. Sprogdino prieštankinėmis minomis, į susidariusias ertmes kišo sprogmenis. Galiausiai vėl panaudojo priešlėktuvines raketas ir statulų nebeliko.
Regionas kalnuotas, daugelyje vietų žmonės įsirengė savo būstus urvuose. Juose gyvena patys neturtingiausi žmonės. Jie vos suduria galą su galu.
Šioje vietoje nėra jokios mokyklos, valstybė jiems niekuo nepadeda.
Nuvažiavę ten susipažinome su jauna mokytoja, kuri nusprendė pati suburti mokinių klasę viename iš urvų ir juos mokyti. Ši mokytoja pati nėra lankiusi mokyklos, bet sugebėjo savarankiškai kiek pramokti anglų kalbos, matematikos ir rašybos pradmenų. O dabar, savanoriškais pagrindais, moko aplinkinius vaikus.
Moksleivių artimieji stengiasi pagal išgales ir mokytojai padėti, maistu ir kitais daiktais. Apžiūrėjome mokymo patalpą, bet joje jau nebuvo moksleivių, nes artėjo vakaras. Paskui užėjome ir į jos šeimos gyvenamąjį urvą. Labai kukliai žmonės gyvena. Nedidelėje erdvėje išsitenka net 9 asmenys.
Sugrįžimas į Kabulą
Kitą dieną išvykstame į Bande Amiro nacionalinį parką. Tokį statusą Afganistane turi tik ši vienintelė vietovė. Čia yra keli ežerai, atskirti vienas nuo kito natūraliomis užtvankomis ir apsupti kalnais. Dėl didelės gausos įvairiausių mineralų, vandens spalva gan ryški. Ypač tai atsiskleidžia vasaros metu.
Praleidome visą dieną vaikščiodami po šią vietovę.
Dar vieną dieną skyrėme kelionei į Chil-burj vietovę. Pakeliui aplankydami daugybę senų ir atokių kaimų, sugriuvusių senovinių fortų, stebėjimo bokštų, kuriuos žmonės naudodavo prieš daug metų, norėdami kuo anksčiau pamatyti besiartinančius priešus.
2 savaičių trukmės kelionės pabaigoje pavyko saugiai grįžti į Kabulą ir palikti šalį lėktuvu iš Kabulo tarptautinio oro uosto. Iš tos pačios vietos, kuri labai greit prikaustys viso pasaulio dėmesį.
Kur toliau?
Laikas grįžti į Afriką. Keliausiu į atokų Etiopijos regioną, kuriame gyvena Surma gentis. Ten stebėsiu nuogų vyrų kovas lazdomis, berniukų gyvenimą su gyvuliais. Jie tepasi savo kūnus karvių mėšlu bei geria jų kraują su pienu.
Pamatysite, kaip merginos gražina save piešiniais ant kūno, pjaustydamos odą peiliukais, o į ausis bei lūpas įsistatydamos dideles molio lėkštes. Ten susirgsiu ir pavojingiausia maliarijos rūšimi.
Pabūgęs siaubingų gydymo įstaigų, nuspręsiu gydytis savarankiškai. Po ranka pasitaikiusiais kiniškais preparatais. O atgavęs šiek tiek jėgų, sugebėsiu pasiekti ir aukso ieškotojus.
Sekite „Danas Around The World“ socialiniuose tinkluose:
FACEBOOK: fb.com/DanasAroundTheWorld
INSTAGRAM: instagram.com/pankevicius
