Į Lietuvą ji sugrįžo ne tik pasisėmusi patirties ir besiilginti Ganos žmonių, bet ir susižavėjusi tos šalies kultūra, tad vėliau dar kartą vyko savanoriauti į Afriką, tik šį kartą – į Keniją.
Tiesiai į nežinią
Kai pradėjo ieškoti projektų, organizuojančių savanorystės programas Ganoje, Madara prisipažįsta daug nesidomėjusi nei šalimi, jos kultūra, nei ten esančia situacija.
Organizacija, su kuria ji bendradarbiavo, taip pat nedaug galėjo kuo padėti, tad Madara jautėsi tarsi vyktų į nežinią. Savanorė pasakoja: „Organizacija mane tikrai rėmė, atsakinėjo į mano klausimus, bet apie tai, ką veiksiu savanorystės metu, jie nedaug galėjo pasakyti, nes patys buvo tarpininkai, su Afrikos šalimis neturėjo tiesioginių ryšių.“ Vis dėlto ji neišsigando ir iškeliavo.
Vos atvykusi į Ganą mergina dalyvavo rengiamuose kelių dienų savanorių mokymuose. Jų metu buvo supažindinta su šalies kultūra ir tradicijomis, savanorystės programa, mokoma vietinės kalbos pagrindų. Tačiau Madaros nuomone, mokymai buvo per trumpi, jie turėtų vykti bent kelias savaites, kad savanoris turėtų galimybę geriau susipažinti su kitokia kultūra, galėtų lengviau prisitaikyti naujoje aplinkoje.
Šokiravo neteisybė
Pradėjusi savanoriauti vaikų globos namuose, Madara negalėjo suprasti šioje įstaigoje nustatytos tvarkos. Vaikams trūko ne tik maisto, bet ir puodelių, lėkščių, daug kas buvo sulūžę. Kai kurie savanoriai sumokėdavo po kelis tūkstančius eurų, kad galėtų čia atvažiuoti. Kilo klausimas, kur tie pinigai investuojami, jei vaikams trūksta elementarių daiktų.
„Mokyklos ofise buvo flomasterių, pieštukų, sąsiuvinių – pilna! Vaikai nuolat barbendavo į duris: „Gal galite man pieštuką paskolinti?“. Tačiau darbuotojai jiems neduodavo argumentuodami, kad vaikai vis tiek juo pames“, – pasakoja Madara.
Savanorei buvo sunku priprasti prie atsainaus požiūrio į vaikų namų auklėtinius.
„Jau pirmomis dienomis mačiau, kad viskas vyksta kitaip, nei įsivaizdavau. Savanorystės pradžioje buvo vienos mergaitės gimtadienis, aš galvojau, kad darbuotojai surengė mergaitei vakarėlį – kaip smagu! Tada man pasakė, jog ji – direktoriaus dukra, kitų vaikų nesveikina, net nežino, kada yra jų gimtadieniai. Mergaitei užsakė tortą, tačiau pastebėjau, kad kiti vaikai torto negauna, jį valgo tik suaugę. Tai buvo dar vienas lūžis. Su mano vertybėmis, pasaulėžiūra tai visiškai nesutampa,“ – pasakoja ji.
Užklasinė veikla priklauso nuo savanorių pasiryžimo dirbti. „Iš pradžių piktinausi, kodėl darbuotojai tiek mažai dėmesio skiria vaikams, bet vėliau nusiraminau, supratusi, kad jie ir taip nedaug laiko turi savo asmeniniam gyvenimui. Tas nuovargis labai jaučiamas ir matomas, supratau, kad darbuotojai tiesiog negali kiekvieną dieną atiduoti 100 procentų savęs vaikui ir visą laiką būti su juo“, – pripažįsta pašnekovė.
Kiekvieną dieną savanoriai padėdavo mokytojams pamokų metu, tvarkydavo aplinką, mokydavo vaikus. Madara kelis kartus per savaitę su grupele mokinių eidavo į šalia esančią bažnyčią ir ten skambindavo pianinu.
Norėdamas suprasti turi priimti ir gerbti skirtumus
Nemažai savanorių atvažiuodavo tik savaitei ar mėnesiui, tačiau, anot Madaros, per tokį trumpą laiką jie negalėdavo prisidėti prie vaikų auklėjimo ir mokymo, sukurti jiems geresnės aplinkos. Kiti savanoriai atvykdavo galvodami, kad jiems pavyks pakeisti pasaulį. Tik vėliau suvokdavo, kad iš tiesų jie neturi tokios galios.
Madara teigia, kad daugeliui europiečių sunku priimti ir suprasti vietinę pasaulėžiūrą, jie atvyksta įsitikinę, kad vaikai turėtų būti auklėjami vakarietišku būdu.
Anot Madaros, Ganoje vaikas išreiškia didelę pagarbą suaugusiems žmonėms. Jei esi nors kiek vyresnis, gali vadovauti jaunesniems ir pavesti atlikti buities darbus, pavyzdžiui, lyginti drabužius ar atnešti maisto. Auklėjimas šioje šalyje yra daug griežtesnis nei Europoje – Ganoje naudojamos ir fizinės drausminimo priemonės.
Todėl merginai prireikė nemažai laiko, kol priprato prie šio kultūrinių skirtumų.
„Vis bandai aiškintis, kažką keisti ir supranti, kad neturi absoliučiai jokios galios. Tada arba tu pasiduodi ir grįžti namo, arba bandai perprasti vietos kultūrą ir gerbti jų gyvenimo būdą“, – sakė savanorė.
Netrukus ji suprato, kad jos misija – ne keisti nusistovėjusias taisykles, o kuo prasmingiau išnaudoti visą savanorystės laiką – anksčiau atsikelti, daugiau laiko praleisti su vaikų namų auklėtiniais. Po kelių mėnesių ji suprato, kad turi žvelgti į viską paprasčiau, prieš kai kuriuos dalykus užmerkti akis ir daryti viską, kad galėtų prisidėti prie Ganos gyventojų gerovės.
Savanoriai gyveno mokyklos pastate, tad jie visą laiką buvo auklėtinių apsuptyje. „Su vaikais jautėme stiprų ryšį. Kartais būdavome pavargę, dvasiškai išsekę. Baigiasi pamokos, karšta, o vaikai ateina, kviečia žaisti. Kartais reikėdavo ieškoti savyje jėgų, nes nenori jiems pasakyti ne“, – įspūdžiais dalijasi Madara.
Vaikų namuose buvo 40 auklėtinių, tačiau tik keli iš jų buvo tikri našlaičiai. Kiti turėjo tėvus ar giminaičius. Kai kurie vaikai čia gyveno, nes tėvų namai buvo labai toli nuo mokyklos, kitų artimieji sunkiai sirgo. Tačiau nemažai tėvų gyveno netoli ir buvo gana pasiturintys, o vaikus lankydavo vos kartą per mėnesį ar du.
„Po kurio laiko suvokiau, kad vaikų namai buvo įkurti tik tam, kad pritrauktų tarptautinius savanorius ir didintų pelną, o vaikai buvo naudojami kaip masalas, buvo labai sunku susitaikyti su šia mintimi“, – piktinasi Madara.
Abipusiai stereotipai
Ne tik Europoje, bet ir Afrikoje vyrauja mitai apie kitas kultūras. „Kartais Ganoje žmonės mano, kad, jeigu atvykai iš taip toli, esi turtingas. Tačiau juk ir mes Europoje turime stereotipų apie Afrikos šalių gyventojus. Žiniasklaidoje dažniausiai matome, kad Afrikoje žmonės badauja, kad ten vyrauja skurdas. Taip ir ten gyvenantys žmonės televizijoje mato europiečius, važinėjančius prabangiomis mašinomis ir gyvenančius ištaigingose vilose“, – apie abipusius mitus pasakoja Madara.
„Turime suvokti, kad Afrika yra milžiniškas žemynas, daug didesnis už Europą. Gana – tai tik viena iš daugelio Afrikos šalių. Kiekviena iš jų yra labai savita ir unikali. Vėliau turėjau galimybę nuvykti į Keniją, žmonės ten ir Ganoje skiriasi kaip diena ir naktis“, – aiškina pašnekovė.
Pasak Madaros, Ganoje yra vargstančių, bet yra labai daug ir pasiturinčių žmonių, sostinė Akra – modernus miestas, jame gausu dangoraižių, daug tarptautinių įmonių, restoranų, parduotuvių, aukščiausios klasės automobilių. Madara teigia, kad Gana yra viena labiausiai išsivysčiusių Afrikos šalių, kurioje ji jautėsi saugiai. Vis dėlto šalyje jaučiasi didelė atskirtis tarp turtingųjų ir vargšų.
Pasak savanorės, žmonės Ganoje labai atviri, jei kas nors nepatinka – iškart pasako. Gyventojai labai laisvai bendrauja, po kelių minučių pokalbio žmonės atsiveria, pradeda pasakoti asmeninius dalykus.
„Ten visi šnekasi su visais apie viską. Važiuoji taksi, jis pilnas žmonių, visi kalba nesustodami. Galvoji, kad jie pažįstami, giminaičiai, geriausi draugai. O jie praneša, kad ką tik susipažino“, – įspūdžiais dalijasi mergina.
Straipsnis parengtas pagal projektą „Žiniasklaida vystymuisi“. Projektą, remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina viešoji įstaiga „Europos namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.
