„Kas tave ton Kenijon traukia?“ – jau dešimtą kartą per pastaruosius kelis mėnesius klausia artimiausi giminaičiai. Tik senelis konkretesnis. Ilgametis „Mokslo ir gyvenimo“ žurnalo redaktorius, apkeliavęs Indiją, Kubą ir kitus kraštus, įtaria, kad turiu Kenijoje „juodukę žmoną“ ir mulatų vaikų. Šita versija daug linksmesnė, bet, deja, neužgyvenau dar tiek karvių, kad galėčiau išpirkti už jas kalenjinų genties nuotaką. (Apie Kenijos vedybų tradicijas galite pasiskaityti čia.)
„Pala, pala, tavęs nebus visus keturis mėnesiu?“ – akis staiga išpūtė geriausias mokyklos laikų draugas Vaidas. Lyg nebūčiau apie tai pasakojęs šimtus kartų... Dar kartą pritariamai linktelėjau. „Tai gal bent Kalėdoms grįši?“ – taip truputį desperatiškai paklausė. Nusišypsojau, papurčiau galvą ir paskutinį kartą šiais metais sudaužėm bokalais.
 |
| M.Vadišis/Kerio slėnis žavi savo didybe |
Kolegoms žurnalistams tiesiai žiūrint į akis paaiškinti, kodėl ir kaip išvažiuoju redaguoti kelionių rubrikos į Afriką link pusiaujo, taip pat nelengva. Ypač kai lapkritis į Lietuvą atneša juodus debesis, tamsą ir net cigaretę prisidegti biuro balkone reikia pastangų. O kur dar nesibaigiantis naujienų srautas: nusikaltimai, politinės rietenos, tarptautiniai skandalai ir šleikštulį keliantys gražuliai bei venckienės.
 |
| M.Vadišis/Redakcijos reikalai, net autobusiuke link džiunglių |
Tik draugams keliauninkams iš „Be sienų“, Bertai, Andriui ir Pauliui, sugrįžusiems į Lietuvą po septynių mėnesių klajonių Azijoje, nieko nereikėjo aiškinti. Šią žiemą knygą apie keliones planuojantis išleisti trejetukas tarsi perdavė estafetės lazdelę – dabar mano eilė apibėgti maratonininko ratą ant Žaliųjų Afrikos kalvų.
 |
| M.Vadišis/Kalenjinų genties maratonininkė Sarah ir kolega švedas Luve. |
Į Keniją vykstu trečią kartą. Pirmasis buvo 2010-aisiais – šešis mėnesius trukęs savanorystės projektas. Tą kartą ir atradau gamtos rojaus, paprastų ir geraširdžių žmonių kraštą. Antrą kartą apsilankiau Kenijoje 2012 metų pabaigoje – patikrinti, ar pirmasis kartas buvo ne sapnas. O štai dabar jau konkrečios užduotys ir darbai, namais tapęs maratonininkų miestas Eldoretas ir nauji horizontai.
 |
| M.Vadišis/Gatvė, kurioje apsigyvenau, labiau primena mylimą Nidą |
Pirmasis išbandymas: susitvarkyti darbo stalą Vilniuje, palikti patogią kėdę redakcijoje, automobilį garaže, išsiregistruoti iš sporto klubo ir ryžtis keturiems mėnesiams traukti link pusiaujo. Palikti draugus, gimines švęsti gimtadienių ir Kalėdų, nebeiti kartu stebėti krepšinio varžybų, o rytais šaldytuve neturėti sūrio arba tiksliau – neturėti šaldytuvo iš viso.
 |
| M.Vadišis/Nairobyje somalietiškame restorane – porcija kupranugario mėsos su daržovėmis ir pasifloros vaisių sultimis |
Al Shabab teroristai, „Westgate“ prekybos centro lankytojų žudynės Nairobyje, karas su Somaliu, maištai, Kenijos politikos nestabilumas – visa tai tarsi pipirai ant baugaus nuryti kąsnio.
Ir vis dėlto, kurdamas „Pasaulį kišenėje“, turėjau paprastą viziją – nešiojamasis kompiuteris, interneto modemas, neribota laisvė ir kelionių žurnalistas kelyje. Pirmieji metai buvo skirti darbui redakcijoje, rubrikos įkūrimui ir idėjos gryninimui, antrieji metai – trumpam kelionių projektui Gruzijoje ir kelionių dokumentikos stiprinimui. O štai tretieji pražydo kelionėmis ir nuotykiais – „Be sienų“ išmaišyta Azija, kuprinėtojai apkeliavo aplink pasaulį, Nepale pasitikom nuo Everesto viršūnės sugrįžusią Editą Nichols... Dabar metas Afrikai.
Susikraunu kompiuterį, fotoaparatą, dar kelis svarbius daiktus ir leidžiuosi į kelią. Per trejus metus atsidūriau savo vizijoje, laikas atrasti naujų. Kaip man seksis savo svajones vaikytis po savanas... Pasipasakosiu retkarščiai Afrikos dienoraštyje.
P.S. Jei domitės Kenija ir turite klausimų, rašykite adresu pasauliskiseneje@15min.lt. Pasistengsiu atsakyti ir išplėtoti Jums įdomias temas.
***
 |
| M.Vadišis/Air Arabia lėktuvas iš Dubajaus kyla link Nairobio |
Pigus lėktuvo bilietas per Rygą, Stambulą ir Dubajų į Nairobį. Iš Dubajaus kylu vienintelis baltasis. Aplinkui vien indai, arabai ir kelių Kenijos genčių žmonės. Daugelis grįžta su prieskonių maišais iš savo gimtinių Arabijos pusiasalyje ir Indijoje, ir visi jie nusileidę Nairobyje trauks į Mombasą, rytietišką Kenijos pakrantę, kvepiančią „masala“ prieskoniais. Aš į kitą pusę – aukštyn link Ugandos ir Pietų Sudano. Ten geriausių pasaulio bėgikų kraštas, o aukščiau kalnuose laikosi amžinas lietuviškas rugpjūtis, kartais pratrūkstantis taip pat lietuviškais rugsėjo lietumis.
Marselio Prousto citata apie keliones – mano mažo nuotykio Rytų Afrikoje kredo: „Tikroje kelionėje mes siekiame ne pamatyti naujus kraštovaizdžius, o įgauti naujas akis.“
(Laukite tęsinio... )
