Sėdame trise ant motociklo, užvažiuojame į turgų nusipirkti bananų, o tada į kelią. Kertame Karalienės Elžbietos nacionalinio parko ribas. Per šias žvėrių pilnas savanas driekiasi asfaltuotas kelias link Tanzanijos. Šimpanzių stebėjimo turas žmogui kainuoja 60 dolerių (150 litų), įvažiavimas į parką dar 20 dolerių (50 litų), tad su Asta nusprendėme pataupyti ir pasisamdę gatvėje už 20 dolerių motociklininką taksistą tiesiog išvažiavome į parką be jokių leidimų ir bilietų, kaip paprasti vietiniai gyventojai. „Ten, už 25 km nuo čia, pakelėje dažnai būriuojasi šimpanzės, numesit bananą, o jos tikrai suskubs pasiimti“, – žada vairuotojas.
Kaip ir Kenijoje kertame pusiaujo liniją – vėl pietų pusrutulis. Šį karta jau iš kitos Viktorijos ežero pusės. Kryžkelėje stovi ženklas rodantis, jog Kongo Demokratinė Respublika tik 30 kilometrų nuo mūsų. Bekraštės savanos alsuoja žaluma. Iki pilvo jose įsibridę zebrai, vandens ir savanų antilopės, galingieji buivolai. Laukiniai gyvūnai toliau, o pakele žmonės varo savo galvijus, kurie neatsilieka nuo laukinių žvėrių savo įspūdingais ragais. Tokių ir liūtas išsigąstų.
Kirtus tiltą per kanalą tarp dviejų ežeriukų, visur aplinkui prasidėjo akacijų giraitės, išlūžę medžiai aiškiai parodo dramblių gyvenamas vietas. Duobėtas kelias vis labiau mėto motociklą, kol šis, įvažiavęs eilinėn duobėn, pokšteli – sprogo galinė padanga. „Šimpanzės turėtų būti kažkur ties anuo posūkiu prie kelio, – į karščiu alsuojančio horizonto pabaigą rodo nelaimingas mūsų vairuotojas, – eikit ten, aš vienas važiuoju į miestelį pakeisti padangą.“
Bastaisi bastais per Uganda ir štai pagauni save su plastikiniu maišeliu pilnu bananų pėdinantį nacionaliniu parku, pilnu laukinių žvėrių. Leopardai visada atokiau nuo garsų ir kelio, liūtai, anot vietinių, šiame dideliame parke tik keli, raganosių nėra... Bet vis tiek nejauku. Ir po kelių minučių atsivėrusioje savanoje pamačiau dėl ko: „Ten dramblys ar krūmas?“ – klausiu savo bendrakeleivės rodydamas tolumoje į šešėlį po skėčio formos medžiu. Ilgai žiūrėjom, bet kai pastarasis sumojavo ausimis, pasijaučiau stovintis ant tos pačios žemės su didžiausiu pasaulio žinduoliu, kuris Afrikoje, priešingai nei Azijoje, gana pavojingas.
Po kelių minučių tarsi rugių lauku per savanos žoles prabrido antrasis dramblys. Priėjome keliu visai arti. Krūmuose ganėsi visa šeimyna. Draugai pasakojo, jog jautėsi kaip niekada gyvi vaikščiodami pilname pavojų Kabule, kopdami aukščiausiuose pasaulio kalnuose ar būriuodami per audrą. Aš tą patį jausmą pajaučiau eidamas pėsčiomis su bananų maišeliu šalia laukinių dramblių kaimenės.
Staiga vienas iškėlė straublį, pradėjo garsiai mus uosti. Apsidairiau, kurion pusėn reiktų bėgti. Bet Ugandoje net ir drambliai lėti bei tingūs – visi atsuko uodegas ir ramiai nutraškėjo tarp krūmų.
Tik po kelių valandų grįžus motociklui ir parvažiavus į viešbutį pagalvojau, jog šimpanzių taip ir nemačiau.
...
Prabėgo dar viena diena autobusuose. Mėnulis vis ryškėjo virš purpurinio vakaro dangaus. Kartu su dar vienu keliautoju sutiktu Mbararoje, Tedu iš Norvegijos, trise pėdinom tarp kaimo kiemų ir bananmedžių. Ką tik, be jokių antspaudų pase, palikome Ugandą ir prieš pat ateinant nakčiai pėsčiomis pasieksime Tanzanijos užkardą su mažu pasieniečių nameliu. Prietemoje vos įžiūrime Tanzanijos vėliavą. Aplinkui vien kalvos ir krūmynai.
(Laukite tęsinio...)
