Dūkštų ąžuolyne, gamtiniame rezervate, netoli Airėnų kaimo, guli akmuo apie dviejų metrų ilgio. Akmuo unikalus tuo, kad ant jo iškalti žeklai apie 1 cm pločio juostelėmis. Tie ženklai vadinami runomis. Deja, dar niekas neperskaitė užšifruoto teksto. Šis akmuo, kaip ir daugelis kitų akmenų, ledynmečiu atridentas iš Skandinavijos.
Anksčiau, pagonybės laikais, lietuviai šioje vietose melsdavosi ir aukodavo, o dabar mėto centus ant akmens šiaurės rytinės dalies, kurioje išraižyti ženklai yra panašūs į raides - bando nusipirkti laimę.
Vieta, kurioje yra akmuo, dabar yra pasikeitusi. Anksčiau ji buvo panaši į senovėje pasirenkamas aukurų vietas. Aplink augo seni ąžuolai, greta buvo šaltiniuota pelkutė.
Pats akmuo - pilko stambiagrūdžio granito riedulys. Akmens viršutinėje pusėje, nulygintame plotelyje, iškalti ženklai, primenantys raides ar graikiškus rašmenis. Vakariniame šone iškaltas lygiakraštis kryžius.
Manoma, kad šis akmuo galėjo būti žemių riboženklis. Lietuvoje ant ribas ženklinančių akmenų dažnai buvo iškalami lygiakraščiai kryžiai. Ką galėtų reikšti ant akmens iškalti rašmenys, iki šiol nėra patikimos hipotezės. Kai kas juos laiko runomis, kiti- dviejų žmonių vardų ir pavardžių pirmosiomis raidėmis.
Aplinkiniai žmonės mano, kad akmens nesuprantamai užrašyta, jog čia paslėptas lobis. Nuo seno po akmeniu daug kas bandė pasikasti, ieškodami pinigų. Dabartiniais laikais jį buvo bandoma ir traktorium nustumti, todėl dabar šis akmuo guli šiek tiek kitoje vietoje.
Žodis runa reiškia „paslaptį“, kilęs iš senovės žodžio „slėpti“. Šio žodžio pėdsakai veda į šiuolaikines kalbas: vokiškai raunen - „pašnibždėti“, lotyniškai runat - „kalbėti“, suomių kalba runo - „eilėraštis, užkeikimas“.
Runos - tai magiški ir abėcėliniai ženklai, kuriuos iškaldavo akmenyse, išraižydavo medžiuose. Runomis išgražindavo įvairius būsto daiktus, drabužius, indus, ginklus, rašydavo užkeikimus virš įėjimo į namą ir ant laivo priekio. Daugelis yra senovinės - kilę iš keltų žynių-druidų magiškų simbolių, kuriuos vėliau perėmė germanai, o paskui ir skandinavų gentys.
Nors runų raštus turėdavo genčių vadeivos, bet jų tesėjai ir naudotojai būdavo magai ir žiniuoniai, kurie iš visų kitų išsiskirdavo savo rūbais, būdavo garbinami, mokydavo jaunimą. Magiją išmanydavo ne tik vyrai, bet ir moterys. Egzistuodavo apeigos, kurias atlikti galėdavo tik silpnosios lyties atstovės - moterys. Visokie nelabieji - negyvėliai ir troliai, dvasios ir naminukai - taip pat burdavo, naudodamiesi runomis.
Pirmuoju būdu runas atvaizduodavo, pvz., išdėliodavo iš medinių pagaliukų, išraižydavo akmenyje, ant beržinės žievės, ieties koto arba ant molinių indų paviršiaus. Antruoju būdu - jos pavadinimas būdavo ištariamas arba išdainuojamas ypatinga giesme (kad sustiprėtų runos poveikis). Toks įvairiapusis jutimas bendraujantį su stebuklingais ženklais nepaprastai sujaudindavo, neįtikėtinai įjaudrindavo jo supratimą. Kiekvienas su runomis elgdavosi pagal savo poreikius: žiniuonis išvarydavo ligas, karys prašydavo kovoje pergalės, medžiotojas - laimikio.
Runų magija - įvairiapusė. Pagal legendą, kiekviena runa turi šventą kilmę ir yra šventas ženklas, turintis ribotas magiškų jėgų atsargas ir galimybę susisiekti? mums su aukštosiomis jėgomis. Runos, kartu su jose slypinčiomis jėgomis ir ryšiais, sudaro magišką sistemą. Šią sistemą galima panaudoti būrimui: ją sudarančių ženklų visuma gali aprašyti bet kokią situaciją.
