Savaitė Airijoje pralėkė lyg akimirka. Pirmieji įspūdžiai: lyja, vingiuota, žmonės su šortais, neįmanoma iš miesto į miestą vaikščioti pėsčiomis, o kelių eismas vyksta atbulai.
Prie visko galima greitai įprasti. Nuolatinį lietų atsveria šilti žmonės, kurie išmoko tokiomis sąlygomis neprarasti šypsenos. Netikėtai iš dešinės pralėkęs automobilis paragina būti budresniu gatvėje.
Ryte matei pakrantėje plūduriuojančius burlaivius, o vakare jie visi guli ant dugno – krantas pabėgo už puskilometrio.
Metų laikų monotoniją bei šalikelių nebuvimą paįvairina nuostabus reljefas ir nuolat pabėgantis bei sugrįžtantis vandenyno krantas.
Ryte matei pakrantėje plūduriuojančius burlaivius, o vakare jie visi guli ant dugno – krantas pabėgo už puskilometrio.
O ir drabužių čia reikia kuo mažiau. Iš pradžių stebina žvarbiu oru vien su šortais ir trumpomis rankovėmis vaikštantys piliečiai.
Pirma – drabužiai vis tiek nešildo, o tik traukia drėgmę. Antra – reikia naudotis kiekviena galimybe susiurbti retai pasirodančios saulės nuotrupas.
„Čia nėra vasaros, o tik amžinas ruduo ir pavasaris. Taip pat nėra ir žiemos. Mes, airiai, dievinam slidinėjimą, tačiau neturime nė kruopelės sniego – net kalnuose. Todėl visi pulkais važiuojame į Alpes“, – pasakoja į svečius priėmęs trisdešimtmetis Gregas.
Bažnyčiose grasinama pragaru visiems, kurie palaiko homoseksualų vedybas.
Dvi didžiosios šių dienų Airijos aktualijos – referendumas dėl tos pačios lyties atstovų vedybų bei neramumai Šiaurės Airijoje – Jungtinei Karalystei pavaldžioje salos dalyje.
Viešoje erdvėje Dubline puikuojasi vaivorykštinės vėliavos ir dar nenuplėšyti skelbimai balsuoti „už“. Bažnyčiose buvo grasinama pragaru visiems, kurie palaiko homoseksualų vedybas.
Apie neramumus Šiaurinėje Airijoje Gregas paaiškina trumpai: „Ten nuo seno gyvas religinis konfliktas tarp vietinių katalikų ir iš Anglijos atvežtų protestantų. O šiaip ten gana ramu ir saugu.“
Verslas – tema, kurią airiai išmano, nes turi galingą ekonomiką. Trumpai tokią sėkmę Gregas apibūdintų taip: airiai ilgiau už mus turi laisvą šalį, yra tarsi tarpininkai tarp Europos ir Amerikos.
Fiziniai ištekliai – po kalnus bėgiojančios avys ir skalda, ant kurios visi gyvena. O štai intelektiniais produktais ir sumania prekyba Airija šluosto nosį daugumai ES šalių.
Darbas su žirgais ant vandenyno kranto
Gregas yra verslininkas ir moka keletą lietuviškų žodžių. Ne iš knygų. Jo gyvenimo draugė – metais jaunesnė lietuvė Aušra.
Porą jungia ne tik artimi santykiai. Gregas yra puikus prekybininkas, užsiimantis žirgininkų drabužių ir atributų pardavimu. Jo šeima turi žirgyną ant pačios jūros kranto.
Vieną sportuoti tinginčią kumelę pravardžiavome „blondine“. Po savaitės darė viską, ko prašėme. Juk visi nori būti giriami.
Aušra – žmogus kentauras, sugebanti sutramdyti sportinius žirgus.
„Su žirgais kalbu lyg su žmonėmis, nes jie viską supranta. Jie net jaučia patyčias. Vieną sportuoti tinginčią kumelę pravardžiavome „blondine“. Po savaitės darė viską, ko prašėme. Juk visi nori, kad juos girtų“, – pasakojo Aušra.
Moteris galėtų papasakoti ilgas istorijas apie kiekvieną savo prižiūrimą žirgą ir jo charakterį. Plačiau apibūdino Fabio Canavarro – kilmingas šviesus žirgas itališku vardu ir švediškomis šaknimis.
„Mes jį nupirkome visiškai išsekusį. Ankstesnis šeimininkas greičiausiai jį mušė. Žirgui nuo streso skrandyje atsivėrė opos. Jis beveik neėdė. Dabar – veterinaras neatpažino. Nesustoja ėdęs, labai prieraišus ir gražus žirgas.“
Alaus subtilybės – jei išgersi per daug, visai nebenorėsi
Guinesso vardas kažkaip susijęs ir su rekordų knyga, tačiau airiai menkai apie tai žino. O štai juodo alaus skonio skirtumus jie labai jaučia.
„Štai šiame „pube“ alus yra pats geriausias visame Skeriso miestelyje. Dar kitoj vietoj – antras pagal gerumą. Jei važiuosite į Korko miestą, būtinai paragaukite tenykščio alaus – jis geriausias Airijoje. Svarbiausia – neperlenkite lazdos, nes nebenorėsite šio alaus visą gyvenimą“, – toliau pasakoja subtilybes Gregas.
Pas mus 70 kilometrų gali nulėkti per gerą pusvalandį, o Airijoje toks atstumas gali pareikalauti ir poros valandų.
O kaip važiuoti Airijoje, jei ten visi kaip išprotėję – važiuoja priešinga kelio puse?
Pirmas patarimas – sėsti prie vairo negėrus alaus. Antras – laikytis vidurio linijos tik po dešine puse.
Pradedantiems rekomenduotina automatinė pavarų dėžė, nes pavarų svirties nuolat norisi ieškoti už dešinės pusės durelių.
Visa Airija nuo Dublino išraižyta patogiais greitkeliais. Tiesa, už kiekvieną jų reikia mokėti apie 1,9 euro. Tris eurus kainuoja galimybė pralėkti M-50 – Dublino aplinkkeliu.
Galima greitkeliais ir nesinaudoti, tačiau tik pabuvęs Airijoje, supranti, ką tai reiškia. Pas mus 70 kilometrų gali nulėkti per gerą pusvalandį, o Airijoje toks atstumas gali pareikalauti ir poros valandų su būtinybe stabtelėti.
Vingis už vingio, o kelias – siaurutis. Rodos, vos prasilenkia dvi lengvosios mašinos, tačiau tenka sutikti ir „banginių“ – dviaukščių turistinių ir maršrutinių autobusų. Jei nori nulėkti į kitą šalies galą, poros papildomų eurų už autostradą nebus gaila.
Ant pasaulio krašto
Golvėjus – spalvingas ne itin didelis uostas vakarinėje Airijoje. Reikia apsispręsti, ar kilti laukine Atlanto pakrante Šiaurinės Airijos link, ar leistis žemyn. Pietinė kryptis nugali, nes kažkur ten turi būti Airijos turizmo pažiba – Mohero skardžiai (Clifs of Moher).
Keliaujant iki jų, galima pamatyti ir daugiau gamtos stebuklų. Pavyzdžiui, požemines olas, į kurias būsite įleisti už 13 eurų. Apžiūrėti Mohero skardžius kiekvienam kainuos po šešis eurus. Kažkas patarė palikti keleivius kalno papėdėje, nes atėjusių pėsčiomis niekas neapmokestina.
Skaičiuojami tik automobilių salonuose sėdintys asmenys.
Tačiau jei pamatys, kad išleidžiate keleivius, šio turistinio objekto darbuotojai nepatingės visų suskaičiuoti ir nulupti eurus nuo vairuotojo.
Nupasakoti Moheros skardžių didybę gana sudėtinga, o nufotografavus juos, nebesimato tikrosios didybės.
Pakraščiu einantys žmogelyčiai nuotraukoje beveik neįžiūrimi. Aukštį išduoda nebent apačioje su bangomis besikaunantis kateris.
Tai 200 metrų virš vandenyno iškilusi statmena uola. Ant jos yra paminklas čia žuvusiems banglentininkams. Dauguma jų nepaskendo – bangos juos užmušė į aštrias uolas.
Jei eitum oficialiu takeliu, būtų nebaisu, tačiau neįdomu. Tenka eiti už aptvaro, kur ne juokais tirta kojos ir atsiveria didinga vandenyno ir uolų sankirta.
Verta išklysti iš kelio
„Kerio žiedas“ – tai vaizdingas takas palei Atlanto vandenyną, dalis kurio sutampa su „Laukiniu Atlanto keliu“. Pastarasis vingiuoja palei visą Atlantą, o „Kerio žiedą“ patartina pradėti Kilarnėjaus mieste. Galima šį žiedą čia ir užbaigti arba tęsti kelionę palei Atlantą.
Patarimas iš patirties – net jei koks kalnų takelis nėra pažymėtas lankytinų vietų dešimtuke, juo pravažiuoti verta. Gal net labiau, nei sekti turistinį žemėlapį. Taip nutiko, kai kilo mintis sutrumpinti kelią iki Korko miesto.
Kerintis krantas su sluoksniuotomis uolomis ir ant akmenų žydinčiais rožiniais dobiliukais niekada nepabosta.
Apsukus visą Kerio žiedą, norėjosi kuo skubiau sukti ir kitą piečiau esančiame pusiasalyje.
Tas kerintis krantas su sluoksniuotomis uolomis ir ant akmenų žydinčiais rožiniais dobiliukais niekada nepabosta.
Šiuo keliu galima trenktis į patį vakariausią Airijos tašką, o galima ir šiek tiek atvėsti nuo ekstremalumų. Pavyzdžiui, važiuoti šiek tiek trumpesniu keliu ir išsimaudyti Vatervilio paplūdimyje.
Retai kur rasite tam tinkamą vietą. Visur juk uolos. Sakote, šalta? Pabandykite. Prieš savaitę čia vanduo buvo kone šiltesnis už orą.
Saulė jau vakarop, todėl teko trumpinti kelią. Skeliu kiaurai kalnus esančiu siauru takeliu. Vėliau paaiškėjo, jog tai sveikatingumo takas. Čia, kaip ir priklauso gydančioms vietoms, galima rasti ir Mergelės Marijos grotą, ir šaltiniuotą upelį, ir tarp kalnų milžinų tviskantį ežerą.
Nakvoti Airijos hosteliuose brangoka, tačiau jei nėra kito varianto, kloji ant stalo 60 eurų už privatų kambarį arba sutaupai pusę šios sumos ir miegi su aštuoniais nepažįstamais pasaulio klajūnais.
Gražiame Enio miestelyje esantis hostelis didžiuojasi pripažintas geriausiu Europoje. Beje, ir Skerio miestelis prie Dublino pelnė geriausios vietos gyvenimui titulą. Va taip „pavaro“ šalis, kurioje tik šimtą dienų per metus nelyja.
