Girgždančiame ir klibančiame sovietinių laikų automobilyje sėdime aštuoniese. Galines sėdynes užėmusios dvi sijonuotos, į skaras susisupusios armėnų moterėlės. Priekyje – vairuotojas ir dar pora į muzikos taktą linkčiojančių jo draugų.
Per vidurį sėdime mes – turistai, atsitiktinai susitikę Tbilisio autobusų stotyje. Jaunutė vengrė vis nerimsta pasakodama savo nuotykius Gruzijoje. Vidutinio amžiaus amerikietis, apkeliavęs daugiau nei pusę pasaulio, nestokoja humoro jausmo, tad taiklūs jo komentarai vis priverčia bent šyptelti. O aš tyliai džiaugiuosi, juk žmonės ir jų istorijos – vienas įdomiausių dalykų kelionėse.
Lekiant nežabotu greičiu miesto chaosą greitai keičia Kaukazo serpantinai. Stabtelim kas antrame kaimelyje, kur vairuotojas ir jo bendrakeleiviai įnirtingai derasi su vietiniais prekeiviais ir kaskart grįžta su pora arbūzų, maišu persikų ar kepalu šviežiai keptos duonos. Skubėti čia neįprasta. Gyventi pagal grafiką taip pat.
Vakare pasiekus Armėnijos sostinę, svilinantis karštis po truputį lėgsta, miestas slepiasi šešėliuose, tačiau kaip tik šiuo metu centrines miesto gatves, aikštes ir parkus užpildo džiazuojantys ritmai, armėniškos kavos kvapas ir laisvai besiliejantys pokalbiai. Vakarinis Jerevanas iki pat vidurnakčio pulsuoja gyvybe, kurios galėtų pavydėti ne vienas Europos senamiestis.
Liepos 15 d. Ryte vakarinio miesto magijos lyg nebūta: apytuštes gatves svilina kaitra, dienos šviesoje pastatai atrodo išblukę ir monotoniškai vienodi, išsikerojusios sovietinės architektūros įspaudų paslėpti negeba nė naujosios statybos. Jerevano senamiesčio pastatai pavirtę kiaurastogėmis lūšnomis, kuriose dažnai be vandens ir elektros apsigyvena miesto vargšai.
Čia vadovaujamasi principu: kam restauruoti, jei galima nugriauti?, todėl senuosius pastatus pamažu keičia sparčiai besiplėtojantys naujojo miesto architektūriniai projektai. Tiesa, šie nauji pastatai, didingai išstatyti miesto centre, dažnai lieka tušti. Toli gražu ne kiekvienas vietinis armėnas pajėgia įsigyti naujos statybos gyvenamą plotą, o pajėgiantys tai padaryti neretai didžiąją metų dalį gyvena už tėvynės ribų. Tai suprantama – juk niekam ne paslaptis, jog armėnų diasporos mastas ir ekonominė padėtis gerokai viršija šalyje gyvenančiųjų.
Toks pirmasis įspūdis gana pilkas, įkyriai peršantis mintį, jog Armėnijos sostinė nuo šiandienio Vakarų pasaulio atsilieka geru dvidešimtmečiu. Vis dėlto jį pamažu išstumia malonių atradimų džiaugsmas. Nors Jerevanas ir neturi ištaigingo, turtingo kultūrinius sluoksnius atskleidžiančio senamiesčio, kultūra čia pulsuoja kaip neatsiejama ir savaime suprantama kasdienybės dalis.
Žymiausius rašytojus, kompozitorius, architektus mini išraiškingos skulptūros, bilietą į operą arba baletą galima įsigyti vos už 6–20 litų, o miesto aikštėse kone kas vakarą skamba džiazo koncertai. Tiesa, pagrindinio kino teatro pastatas – išskirtinai sovietinis, be to, didžiuojasi milžiniška iškaba „Maskva“, išduodančia tam tikras šiandienės Armėnijos politikos peripetijas, tačiau bent porą liepos savaičių čia karaliauja tarptautinis kino festivalis, siūlantis kokybiško europinio ir Kaukazo šalių kino premjeras bei retrospektyvas.
Žinoma, reikia pripažinti, jog didelė dalis vyresniosios kartos gyvena sovietinių laikų nostalgijos nuotaikomis ir yra įklimpę į gilų provincialumą. Kita vertus, netrūksta Europoje studijavusių jaunų žmonių, kurie, išlaikydami meilę ir pagarbą savo šaliai bei tautai, aiškiai reflektuoja įsisenėjusias problemas bei ryžtasi apie jas prabilti garsiai. Ramiai ilsintis greta didingos Jerevano Kaskados ar prisėdus prie Respublikos aikštės fontano ima kirbėti mintis, jog ir Jerevanas, ir visa Armėnija – didelių kontrastų kraštas.
Liepos 16–17 d. „Šis kelias uždarytas. Jei vis tik sugalvotumėte juo keliauti, geriau su savimi turėkit baltą vėliavėlę“, – pusiau juokais, pusiau rimtai sako kelioninio autobuso vairuotojas, mosteldamas į duobėtą keliuką, vingiuojantį Armėnijos–Turkijos sienos link.
Prasidėjus Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktui dėl Kalnų Karabacho ir pastarajam pasiskelbus nepriklausoma respublika, Turkija, palaikydama Azerbaidžaną bei nepripažindama nei Karabacho Respublikos, nei Armėnijos teisės į Karabacho teritoriją, sieną uždarė.
Kaimynių nesutarimus kursto ir kita vis dar kraujuojanti armėnų tautos žaizda – Pirmojo pasaulinio karo metais turkų vykdytas armėnų genocidas. Nors pripažintas daugelio pasaulio istorikų, jis iki šiol yra neigiamas pačių turkų ir neišvengiamai kiša koją mėginimams užmegzti glaudesnius kaimyninius santykius.
Savaime suprantama, kad uždaryta ir siena su Azerbaidžanu. Skirtumas tik tas, jog sugalvojus pasivaikščioti prie pastarosios veikiausiai nuo kulkos gali neišgelbėti nė penkios baltos vėliavėlės. Nors oficialiai konfliktas suspenduotas ir paskelbtos paliaubos, ties fronto linija, besidriekiančia Azerbaidžano–Kalnų Karabacho sienos riba, retkarčiais pasigirsta šūviai ir atkeliauja žinios apie sužeistus arba žuvusius vienos ir kitos valstybės karius. Pasak armėnų, tai savita tiksinti bomba, galinti sprogti bet kuriuo metu.
Pažvelgus į žemėlapį aišku, jog Armėnija gyvena itin įtemptomis sąlygomis. Didžioji dalis sienų uždaryta, atviros tik palyginti nedidelės atkarpos – siena su Kaukazo kaimyne Gruzija ir visiškai kitos kultūros Iranu. Iš Armėnijos pusės galima patekti ir į Kalnų Karabachą, tačiau šis, nors de jure laikomas Azerbaidžano teritorija, o de facto pasiskelbęs nepriklausoma valstybe, realiai funkcionuoja kone kaip tos pačios Armėnijos dalis.
Armėnai neslepia, kad jų šalyje problemų apstu: vyrauja didžiulė ekonominė nelygybė ir skurdas, valdžia tiesiog skęsta korupcijoje, o valstybė yra itin priklausoma nuo Rusijos. Kažin, ar šių „ligų“ ženklus įmanoma paslėpti – keliaujant po šalį jie badyte bado akis. Miesteliai ir kaimai suvargę, žiguliai čia vis dar visiškai įprasta transporto priemonė, paslaugų infrastruktūra efektyviausiai veikia „draugas–draugui“ principu.
Čia normalu nerasti autobuso į vieną ar kitą mažesnį miestelį, tačiau tai nieku gyvu ne priežastis pasimesti – užtenka užsiminti kuriam nors vairuotojui, kur nori atsidurti, ir jis tokią kelionę būtinai suorganizuos: galbūt jo draugas, galbūt dėdė, o gal draugo tėvo pusbrolis kaip tik šiandien ten važiuoja ir gali pavėžėti.
Tokiu būdu oficialios infrastruktūros trūkumus užkaišo armėnų verslumas ir draugiškumas. Šios savybės, lygiai kaip svetingumas, noras bendrauti, dalintis ir padėti – vyraujantys armėnų bruožai, leidžiantys tikėti, kad jokie ekonominiai ar politiniai sunkumai negali palaužti iš prigimties džiugaus tautos būdo.
Apžiūrinėdama įspūdingą XIII a. Noravanko vienuolyno kompleksą už beveik pusantro šimto kilometrų nuo sostinės kaip niekad aiškiai suprantu, jog nepaisant visko armėnai neabejotinai turi kuo didžiuotis. Raudonuojančių uolų pašonėje besiglaudžiančios koplyčios itin grakščios, išraižytos krikščioniška ikonografija ir puoštos rytietiškais motyvais. Pastarieji, pasak gidės, – armėnų gudrumo ženklas.
Pasirodo, integruojant rytietiškus puošybos elementus stengtasi, kad koplyčias pripažintų ir negriautų kadaise šalį puldinėdavę turkai seldžiukai. Dėl panašios priežasties ir vienuolyno durys itin žemos: įprastai seldžiukai, atjoję ant žirgų, nesivargindavo nuo jų nulipti verždamiesi į gyvenamuosius namus ar šventyklas. Žemos durys turėjo priversti juos ne tik nusėsti nuo žirgų, tačiau ir nusilenkti prieš įžengiant į armėnams šventą vietą. Grubių uolynų fone Noravanko bažnytėlės atrodo it trapios smėlio pilys – išties keista, kad jos atlaikė ne tik metų tėkmę, bet ir priešų puldinėjimus.
Veikiausiai nereikia stebėtis, kad tokių nedidelių architektūrinių stebuklų Armėnijoje apstu. Būdama pirmoji tauta, paskelbusi krikščionybę valstybine religija, ji turi ne tik gilias religines tradicijas, tačiau ir gyvą religingumą, užimantį itin svarbią vietą tradicinio armėno gyvenime. Tikėjimas čia – neatsiejama gyvenimo dalis, tad ir bažnyčios bei vienuolynai suvokiami labiau kaip šventos ir gerbtinos maldos vietos, o ne kaip turistams skirti lankytini objektai. Žinoma, šių vietų ramybę gerbiančių keliautojų niekas nevaiko, net atvirkščiai – lieka pamaloninti susidomėjimo ir dėmesio, tačiau turizmo ir komercijos triumfo čia dar nematyti.
Nors vienuolynų šioje šalyje daug, kiekvienas jų kažkuo išsiskiriantis. Štai nuo Khor Virapo vienuolyno giedrą dieną galima stebėti iš debesų išnyrančią Ararato kalno viršūnę. Jis įsikūręs visai šalia Turkijos ir Armėnijos sienos ir, gerai įsižiūrėjus, ties horizontu jau matyti turkų mečečių minaretai.
Šalies pietuose vienas įspūdingiausių, ko gero, Tatevo vienuolynas, įkurtas dar IX a., o Viduramžiais buvęs vienu armėnų religijos ir mokslo centrų. Senų pastatų labirintai, grakštūs architektūriniai sprendimai ir it nėriniais apnerti akmeniniai armėnų kryžiai (Khachkar) dar ir šiandien priverčia stabtelti iš nuostabos. Grubūs Kaukazo uolynai ir trapios krikščioniškos kultūros salos – sakyčiau, štai dar vienas pamatinis šalies kontrastas, tačiau šis, priešingai nei ankstesni, kad ir kaip būtų keista, juo toliau, juo labiau primena savitą dermę, o ne disonansą.
Liepos 18 d. Vykti ar nevykti į Kalnų Karabachą didelio klausimo nebuvo. Taip, ten sustiprinta karinė padėtis. Taip, ten gali būti pavojinga. Taip, turint Karabacho Respublikos atspaudą pase teks šiukštu nekelti kojos į Azerbaidžaną. Nepaisant viso to, smalsumas nuo pat pradžių buvo daug stipresnis nei nerimas ar juolab baimė.
Nuo Jerevano iki Stepanakerto, Kalnų Karabacho sostinės, beveik 8 valandos kelio. Tačiau šitiek laiko tratant klibančiu ir barškančiu autobusu galima netrukdomam stebėti, kaip kinta Armėnijos kraštovaizdis. Saulės nualintos kalvos po truputį statėja ir virsta uolynais, pastarieji aukštėja ir pamažu įgauna vis žalesnių atspalvių. Duobėtas kelias virsta duobėtais serpantinais, plačiomis bangomis besivyniojančiais aplink Kaukazo viršūnes.
Prie Armėnijos ir Kalnų Karabacho sienos mus, dvi keliaujančias lietuvaites, įdėmiai nužiūri pasienietis: „Kokia čia šalis? Lietuva?“, – klausia mėgindamas perskaityti paso įrašus. „Ką ketinate veikti Karabache? Tiesiog keliauti? O kur apsistosite?“
Šito, kaip būdinga naiviems turistams, mes, aišku, dar nežinome. Tačiau pasieniečiui tai jau nė motais – jis šypsosi ir linki gero kelio. Vis dėlto migracinės procedūros nesibaigia vien paso patikra pasienyje.
Pirmasis darbas, kurį būtina padaryti atvykus į Stepanakertą, – nukeliauti į Užsienio reikalų ministeriją ir gauti vizą. Keista, tačiau, įprastai gana sudėtinga biurokratinė procedūra čia itin paprasta. Ministerijos darbuotojas padeda užpildyti dokumentus, pataria, ką aplankyti, ir dar duoda savo telefono numerį – dėl viso pikto, jei kiltų klausimų ar nesklandumų.
Tiesą sakant, jau nuo pat pirmų akimirkų čia jaučiamės taip, tarsi mumis rūpintųsi kas antras vietos gyventojas. Vieni tiesiog smalsiai nužiūrinėja, pastebėję mūsų kuprines ir šviesų gymį. Kiti susistabdo gatvėje ir su šypsena teiraujasi, iš kur atvykome. Treti iškart siūlosi padėti – surasti, kur gyventi, pavežėti iki lankytinų vietų ar tiesiog patarti, ką pamatyti.
Jau nuo pat pirmų akimirkų čia jaučiamės taip, tarsi mumis rūpintųsi kas antras vietos gyventojas.
Pražūti čia, ko gero, būtų sunku, viskas vyksta spontaniškai it netikėtų vingių nestokojančiame filmo siužete. Štai beieškant nakvynės mums pro namo balkoną pamoja vietinių senukų pora, užtikrintai tvirtinanti, jog kaip tik čia, pas juos, yra ta vieta, kurios ieškome. Senukas aprodo gyvenamus kambarius, močiutė pavaišina armėniškos kavos puodeliu ir mums nebelieka klausimų, ką rinktis – šį jaukų pagyvenusių vietinių poros namų svetingumą ar kitoj gatvės pusėj stūksantį miesto hostelį.
„Neikite neikite ten, – sako mums šeimininkas, – nejauku ten, pelių ir tarakonų yra, o štai pas mus – ryte kavos, vakare – vyno gausite.“
Senukai šnekūs, mielai pasakoja apie Karabachą ir čia apsilankančius turistus, įspėja apie pavojus, pataria, kur nukeliauti ir ką pamatyti. Drąsiai smalsauja ir apie mus: iš kur atvykome, ką matėme, ką veikiame gyvenime. Panašu, kad tokie pokalbiai su čia užklystančiais turistais šiems senukams tampa savotiška kelionių forma, praskaidrinanti šiaip nuobodžią kasdienybę. Ir net jei visa tai – armėnų verslumo apraiškos, jos neabejotinai skatinamos prigimtinio šios tautos svetingumo.
Vakare susipažįstame su Marutu, Stepanakerto žurnalistu, daugiausia rašančiu politinėmis temomis ir besispecializuojačiu Karabacho konflikte. „Kas daugiau jei ne politika gali rūpėti Karabache?“, – retoriškai klausia ir prasitaria, kad ši savaitė prie vadinamosios fronto linijos buvo itin kruvina.
Išgirdęs mūsų planus, jis pripažįsta, kad trys dienos Karabachui kiek mažoka, tačiau pažada padėti pamatyti viską, ką norėsime.
Išgirdęs mūsų planus, jis pripažįsta, kad trys dienos Karabachui kiek mažoka, tačiau pažada padėti pamatyti viską, ką norėsime. Jau šįvakar jis uoliai aprodo vakarinį Stepanakerto centrą ir nusileidus nakčiai parlydi iki pat namų durų. Už pastarųjų, kaip prižadėjęs, mus pasitinka šeimininkas, vėlyvam vakarui jau paruošęs naminio vyno taures ir vingiuotas savo gyvenimo istorijas. Nepaliaujantys stebinti šios dienos siužeto vingiai perša malonią mintį, jog tos kelios dienos, paskirtos Kalnų Karabachui, bus mažų mažiausiai nuotykingos.
Liepos 19 d. Rytas prasideda Maruto ofise su armėniškos kavos puodeliu. Bendru sutarimu šiandien vykstame į Šuši – vieną pagrindinių XIX a. Kaukazo mokslo ir kultūros centrų. Tiesa, iškentėjęs ne vieną tragišką istorijos tarpsnį, šiandien Šuši apleistas ir ištuštėjęs. Seni pastatai apgriuvę ir nuo amžiaus, ir nuo karo veiksmų, gatvės išmušinėtos duobėmis, nuolatinių gyventojų likę nedaug, o dienos karščių metu kone visi išsislapstę pavėsiuose.
Nors štai per patį karštymetį dulkėtu žvyrkeliu mažas berniukas basomis kojomis skuba į parduotuvę vandens. Prie apleistos mečetės griuvėsių įsitaisęs kaulėto veido gyvačių gaudytojas susikaupęs tvarko savo darbo įrankius.
Užkalbintas jis noriai dalijasi amato paslaptimis, o įsišnekėjęs aistringai dėsto savo teorijas apie pasaulio atsiradimą, karų beprasmybę ir pamatinį žmonių panašumą. Įsijautęs veikiausiai nė pats nepastebi, jog kalba maišydamas net tris kalbas – rusų, armėnų, azerbaidžaniečių. Iš už kampo išlindusi skarota močiulytė iš lėto krypuoja mūsų link: „Neklausykit jo, – sako mosteldama gyvačių gaudytojo link, – jam blogai su galva“. Žiūriu į jos susirūpinusį veidą ir galvoju, šis miestelis su savo gyventojais labiau primena Tarkovskio filmo kadrus, o ne realybę.
Nualinti karščio bėgame iš Šuši centro ir popiečio valandas leidžiam medžių paunksnėje greta uolėto tarpeklio. Apačioje čiurlena vos įžiūrimas upelis, aplink, kiek tik akys aprėpia, sodriai žali, miškingi, plotai mainosi su rusvai pilkšvom uolom, kurių pašoniais glaustosi vėjas.
Nualinti karščio bėgame iš Šuši centro ir popiečio valandas leidžiam medžių paunksnėje greta uolėto tarpeklio. Apačioje čiurlena vos įžiūrimas upelis, aplink, kiek tik akys aprėpia, sodriai žali, miškingi, plotai mainosi su rusvai pilkšvom uolom, kurių pašoniais glaustosi vėjas. Kaukazo uolynų didumas užima kvapą. Stebėdama tarpeklį pamažu imu suprasti, kodėl ant garsiosios Karabacho Tatik u Papik skulptūros išraižyta: Mes esame mūsų kalnai.
Amžius skaičiuojanti kalnų ramybė ir taurė armėniško vyno norom nenorom paskatina rimtas kalbas. „Karabache nėra šeimos ir turbūt žmogaus, kuris nebūtų paliestas karo“, – sako Marutas. Daugybė netekčių, išdraskytų šeimų, sugriautų kaimų ir gyvenviečių – visa tai vis dar gyva atmintyje.
Marutas pasakoja dar buvęs vaikas, kai prasidėjo kariniai veiksmai, tad net gerai nesupratęs, kas vyksta. Vaikams būdavo netgi smagu visiems drauge slėptis rūsy ar griūti ant žemės vos pamačius lėktuvą. Ilgainiui karinė padėtis tapo kone įprasta. Kaip pavyzdį Marutas pasakoja istoriją apie kartą jų šeimoje besisvečiavusį prancūzų žurnalistą. Esą vakarienės metu prasidėjus oro atakai jis pašokęs nuo stalo ir bėgęs fotografuoti. Šeimininkai taip ir liko nesupratę svečio: oro atakos jau buvo tapę pernelyg įprastu dalyku, o šeimos vakarienė – pernelyg vertintinu ir brangintinu.
Galima galvoti, kad tokios istorijos – jau praeitis, tačiau šeimoms, kurių vaikai karo tarnybą atlieka prie Karabacho ir Azerbaidžano fronto linijos, tai – kuo tikriausia realybė. Ir nors sostinės bei kitų miestelių gyvenimas, rodos, bėga atsipūtusiu, pietietišku ritmu, nors nuo gyventojų veidų neišnyksta šypsenos, įtampa niekur nedingsta. Juk vos už keliasdešimties kilometrų dieną naktį rusena potencialaus karinio konflikto židinys.
Liepos 20 d. Rytinė kava pas Marutą tampa nedidele mūsų apsilankymo Karabache tradicija. Jis pats šiandien užsiėmęs, tačiau išgirdęs, kad norime nuvykti iki žymiojo Gandzasaro vienuolyno, nusišypso ir užtikrintai patvirtina: „Padarysiu taip, kad jį pamatytumėte“.
Marutas suranda pažįstamą, kuris mielai sutinka šiandien mus pavežioti savo senu, barškančiu, tačiau vis dar puikiai kalnuotas vietoves įveikiančiu žiguliu bei pabūti asmeniniu gidu. Tai geriausias būdas susipažinti su Karabachu.
Marutas suranda pažįstamą, kuris mielai sutinka šiandien mus pavežioti savo senu, barškančiu, tačiau vis dar puikiai kalnuotas vietoves įveikiančiu žiguliu bei pabūti asmeniniu gidu. Tai geriausias būdas susipažinti su Karabachu.
Štai mūsų naujasis draugas pakeliui į Gandzasarą užsuka į porą gretimų kaimelių, papasakoja apie vietinius oligarchus, gerus ir blogus jų darbus, pavaišina ką tik iš akmeninės krosnies ištraukta armėniška duona ir parodo, kur geriausiai įsipilti gėlo geriamo požeminio vandens.
Gandzasaro vienuolynas – dešimtą šimtmetį skaičiuojantis armėniškos architektūros stebuklas. Sodriai žaliame kalnynų fone rusvuojantys ornamentuoti mūrai išsiskiria jau iš tolo. Sulipdyta iš stambių akmeninių blokų koplyčia nepraranda grakštumo – galbūt dėl akmens atspalvių žaismės, galbūt dėl sienas puošiančių ornamentų ir ikonografinių raižinių. Nors šią savaitę matytas jau ne vienas armėnų architektūros pavyzdys, niekaip neišeina mestelti, jog Gandzasaras – tik „dar vienas“ vienuolynas.
Šiandienos vakaras Maruto ofise – kaip niekad liūdnas. Vis tylomis susižvalgom ir jaučiam, kad laiko čia šiek tiek pritrūko, kad jei tik būtų galimybė, reikėtų dar šiek tiek pasilikti. „Nevažiuokit dar, palaukit iki rytojaus, surasiu jums po vyrą, iškelsim vestuves, galėsit visam laikui pasilikti“, – juokauja Marutas, prisiminęs seną kaukaziečių paprotį grobti nuotakas.
Iš lėto atpėdinę iki mūsų namų vartų atsisveikinam žadėdami dar kada nors susitikti
Tačiau net ir juokai šįvakar stringa gerklėje. Iš lėto lankstais atpėdinę iki mūsų namų vartų atsisveikinam žadėdami dar kada nors susitikti – ar čia, ar Europoje – nors visi suprantame, kad tokie pažadai tikri ir įgyvendinami atrodo vien šią akimirką, kai taip sunku pripažinti, jog, nepaisant visų gražių akimirkų, greičiausiai su šiuo žmogum daugiau neteks susitikti.
Kitoj vartų pusėj mus, kaip kas vakarą, vėl pasitinka namų šeimininkas, paruošęs vakarinio vyno taures ir linkėjimus ilgai rytojaus kelionei.
Ilgai liūdėti šiame krašte neišeina – to neleidžia kalnų ramybė, vyno lengvumas ir šiltos žmonių šypsenos.
