Siūlome susipažinti su nuotraukomis ir istorijomis, atnešusiomis sėkmę Akvilei konkurse „Pasaulis tavo akimis“.
Kai lieptelis atstoja virtuvę, vonią, skalbyklą, uostą... (Banjarmasin, Indonezija, 2013 m.)
Banjarmasin – daugiau nei pusės milijono gyventojų turinti pietų Kalimantano sostinė, įsikūrusi upės deltoje.
Dauguma namų stovi ant polių tiesiai ant vandens, kuris atlieka pagrindinį vaidmenį žmonių gyvenime.
Vanduo yra kelias, kuriuo juda transportas – valtelėmis vykstama į ant vandens veikiantį turgų, kitus kaimus, vandeniu plukdoma mediena.
Dažna namų šeimininkė didžiąją laiko dalį praleidžia ant lieptelio prie durų slenksčio.
Iškyla higienos, aplinkosauginės problemos – prie kiekvieno namo stovi tualetai, per langą metamos šiukšlės, cheminėmis priemonėmis skalbiami drabužiai, indai.
Čia pat žmonės atsigaivina, prausiasi prieš kiekvieną maldą (5 kartus per dieną).
Fotografijoje moteris skalbia drabužius, šalia – higienos reikmenys.
Po skalbimo laukia maudynės. Dažna namų šeimininkė didžiąją laiko dalį praleidžia ant lieptelio prie durų slenksčio.
Krepšių siunta į atokų kaimą kalnuose (Inle ežero apylinkės, Mianmaras, 2014 m.)
Moteris neša sunkų krepšių ryšulį iš didesnio miestelio į kaimelį kalnuose, kur krepšius parduos vietiniams kaimo žmonėms.
Mianmaras (Birma) – viena skurdžiausių ir mažiausiai išsivysčiusių Azijos (ir pasaulio) valstybių. Ne kiekvienas vietinis gali nusipirkti motociklą ar gyvulį, kaip ir ši moteriškė, kuri tolimą atstumą įveikia pėsčiomis.
Visuomet vienu ypu paimama daugiausiai, kiek galima panešti. Tačiau labiausiai žavi mianmariečių pozityvumas – nors darbas ir sunkus, žmonės šypsosi ir nesiskundžia.
Rizikingas ir alinantis sieros kelias (Ijen krateris, Javos sala, Indonezija, 2013 m.)
Ant pečius režiančios bambukinės lazdos darbininkai neša pilnus sieros krepšius į supirktuvę, esančią ugnikalnio papėdėje.
Kasėjai žygį į kraterį pradeda dar neprašvitus: ryte ima pūsti vėjas ir sklaidyti aštrius sieros dūmus, tuomet dirbti pasidaro nebeįmanoma.
Užlipę ant stataus kraterio krašto vyrai jau gali įkvėpti grynesnio oro ir pailsėti. Vienu kartu nešikas nuneša 65 – 80 kg ir statų kraterį įveikia du kartus per dieną. Jų uždarbis – vos keli ar keliolika dolerių. Pinigai maži, bet užtikrinti.
Kasėjai žygį į kraterį pradeda dar neprašvitus: ryte ima pūsti vėjas ir sklaidyti aštrius sieros dūmus, tuomet dirbti pasidaro nebeįmanoma.
Šis darbas labai kenksmingas sveikatai, dauguma darbininkų neturi tinkamų saugos priemonių, todėl vyrus lydi ligos ir jie gyvena trumpiau.
Darbininko kasdienybė toksiškų dūmų apsuptyje (Ijen krateris, Javos sala, Indonezija, 2013 m.)
Darbininkas metaliniu įrankiu skaldo sierą, nutekėjusią specialiai įrengtais vamzdžiais. Sieros dūmai ne tik graužia akis ir gniaužia kvapą, bet yra ir itin toksiški.
Dauguma darbininkų neturi tinkamų saugos priemonių, kaip ir šis, nuo dūmų prisidengęs tik skarele.
Darbininkų sveikata – tokia yra nematoma sieros produktų kaina.
Šią nuotrauką padaryti pavyko ne iš karto, nes dūmai vis sutrukdydavo darbininkui prieiti prie sieros šaltinio bei uždengdavo statines ir vamzdžius, kuriais atiteka siera.
Dažnai kasėjas minutei paskęsdavo dūmuose ir, sulaikęs kvapą, laukdavo, kol debesis pasišalins.
Darbininkų sveikata – tokia yra nematoma sieros produktų kaina.
Šventyklos priežiūra – kaimo bendruomenės pareiga ir šventė (Djenne, Malis, 2015 m.)
Fotografijoje matoma kasmetinė kaimo šventė, kai moliu prieš lietaus sezoną atnaujinama mečetė – didžiausias pasaulyje molio statinys. Šioje ceremonijoje dalyvauja visas kaimas, ji vyksta dvi dienas.
Molį ant mečetės tepti patikima tik patyrusiems vyrams, kurie lipa aukštomis kopėčiomis ir specialiai konstrukcijoje įbestais medžio kuolais.
Darbas vyksta organizuotai ir greitai, nes jį atlikti reikia saulei nepatekėjus.
Moterys neša vandenį, vaikai teplioja sienas, su skanduotėmis laksto ir molį neša didelės vaikinų grupės, kyla dulkės.
Fotografijoje įamžinta mečetė jau po darbo, šviežiai nutepta. Groja muzika, vaikai žaidžia su iš plastikinių maišelių pasidarytu kamuoliu, mėtosi moliu – džiaugiamasi atliktu bendru darbu.
Kalnai nykstančios žuvies – žemės ūkiui (Nouakchott uostas, Mauritanija, 2015 m.)
Vakarų Afrika – vienas produktyviausių žvejybos regionų pasaulyje, bet viskas turi ribas: vandenys peržvejojami, o ypač prie to prisideda užsienio žvejybos kompanijos, kurios gauna kvotas už sandorius su valdžia.
Nors šalis turtinga ištekliais, žmonės gyvena skurde, o sumažėjus žuvies ištekliams, iš šios sferos išstumiami vietiniai žvejai.
Fotografijoje matyti kalnai žuvies skirti ne maistui – tinklais pagauta menkesnės vertės žuvis naudojama žemės ūkyje pašarui ir trąšoms.
Tai, kas jai svarbu, autorė atskleidžia savo asmeniniame tinklaraštyje kurakysmato.blogspot.com
