Alanijos miestas įsikūręs Turkijoje prie Viduržemio jūros, rytinėje Antalijos įlankos pusėje.
Jo istorija sena – prieš 20 000 metų uolose čia jau gyveno žmonės. Herodotas rašė, kad po Trojos karo pasklido ir kūrėsi žmonės Anatolijos pusiasalyje. O po Romos imperijos griūties čia buvo Seldžiukų sostinė.
Iki šių dienų čia daug išlikusių istorijos pėdsakų, statinių. Apie 50 km nuo Alanijos galima pamatyti garsųjį mitologinį Olimpo kalną, kur, kaip teigiama, gyveno graikų dievai. Už miesto matyti didingi Tauro kalnai.
Alanijoje nėra gamyklų, tai – žemės ūkio regionas, garsus citrusinių ir bananų plantacijomis visoje šalyje.
Vis dėlto pastarąjį dešimtmetį Alaniją garsina turizmas. Vienu metu čia gali apsistoti iki 150 tūkst. poilsiautojų ir šis miestas specializuojasi turizmo ir poilsio industrijos srityje.
Į Alaniją žmones iš viso pasaulio traukia ne tik puikūs paplūdimiai, bet ir gausi pramogų pasiūla. Čia organizuojamos medžioklės, yra puikios trasos upių raftingui, vyksta egzotiškų gyvūnų ar augalų stebėjimo ekspedicijos.
Iš rudens – į vasarą
Kai dangus Lietuvoje apsitraukia lyg pilka marška, drėgna, šalta ir liūdna, prisiminkime, kad po kelių valandų skrydžio jūs galite nusileisti prie jūros, kur dar įmanoma maudytis, kur dar žydi gėlės, o medžiai apkibę švytinčiais apelsinais. O šiltus rūbus galima pasidėti iki kelionės namo.
Taip mums nutiko ir mums, grupei Lietuvos ir Latvijos žurnalistų, apsilankiusių Alanijoje. Vėlų vakarą lėktuvui nusileidus Antalijoje dar daugiau nei 100 km įveikėme autobusu. Tačiau tai nesutrukdė nuskubėti prie jūros. Blizgančioje mėnulio šviesoje ji mus viliojo maudytis – atrodė, kad vanduo dar pakankamai šiltas. Kai kuriuos mūsų grupės narius nuo tokio nuotykių (naktinių maudynių) teko atkalbėti.
Pasukome link viešbučio. Modernus jo kupolas švytėjo, kaip eglutės žaisliukas. O prie mano kambario durų vėjyje lingavo didžiuliai raudoni žiedai. Atrodė, jog atsidūriau rojuje.
Su tokia nuotaika nuėjau miegoti, o rytas patvirtino tą jausmą. Vaizdai, kaip reklaminėse nuotraukose, atrodė lyg netikri.
Viena kolegė prisiminė, kad turistų komentaruose po atostogų Turkijoje skaitė priekaištą, kad neturi būti viešbučiuose tiek daug maisto nemokamai, nes ji sustorėjo ir tai labai sugadino kelionės įspūdžius.
Pusryčių stalai – lūžtantys nuo delikatesų. Kas buvo Turkijoje 5 žvaigždučių viešbutyje, puikiai tai žino.
Visi juokėmės, kad turime vienintelę didelę problemą – kaip nepriaugti svorio.
Viena kolegė prisiminė, kad turistų komentaruose po atostogų Turkijoje skaitė priekaištą, kad neturi būti viešbučiuose tiek daug maisto nemokamai, nes ji sustorėjo ir tai labai sugadino kelionės įspūdžius.
Neišvengėme ir mes pagundų, kai viliojo sukrauti kalnai šviežiai nuskintų vaisių ir daržovių, o apie saldumynus net tyliu... Pasirodo, Alanijos regionas beveik nieko, ką užaugina, niekur neišveža – čia viską suvartoja kurorto svečiai ir patys gyventojai.
Matėme bananų plantacijas saugiai apvyniotomis bananų kekėmis, kad koks įbrėžimas ar įkandimas – nepakenktų jų kokybei.
Ne tik gurmanų rojus
Jei studijavote Antikos istoriją ar literatūrą – Alanijoje visur galite rasti jų herojų pėdsakus. Norite – pasivoliokite Kleopatros pliaže, kurį savo žaviajai Egipto karalienei padovanojo garsus Romos karžygys gražuolis Markas Antonijus. Ir dar paliepė suvežti smėlį iš Egipto, kad jo mylimosios pėdos liestų gimtinės žemę.
(Štai kokie tų laikų vyrų gestai savo moterims... Mums belieka graudžiai nusišypsoti).
Jei domina gamta – leiskitės į kelionę visureigiais po kalnus, kur jūsų lauks kriokliai, stalaktitų ir stalagmitų urvai su fantastiška akustika. Beje, čia vyksta koncertai. O sergantys astma čia randa ypatingą klimatą, padedantį kovoti su šia liga.
Pietavome kalnų restorane, prie skaidraus upelio. Čia ragavome nacionalinius patiekalus, kuriuos pagamino šeima, restorano savininkai, pagal autentiškus receptus, kurie keliauja jų giminėj iš kartos į kartą.
Kai plaukėme kateriu ir kartu plaukęs berniukas demonstravo šuolius nuo uolos, žiūrėdami į XIII amžiaus sultonų Seldžiukų tvirtovės panoramą ir patį Raudonąjį bokštą, prisiminėme Gedimino pilies bokštą.
Jie pasirodė panašūs, o gal suspurdėjo Tėvynės ilgesys? Ir nacionalinių rankdarbių muziejuje pamatę kažką panašaus į savo krašto moterų rankdarbius persimesdavome mintimis, kad ir mūsų prosenelės karpydavo iš popieriaus, bet ne tokias spalvingas gėles. Kaip ir turkės, mūsiškės taip pat audė, bet ne iš šilko siūlų...
Pramogos visiems
Išbandyti visų pramogų, kurios siūlomos Alanijoje, per savaitę neįmanoma. Čia veiklos ras visi – tiek pasyvūs, tiek aktyvūs turistai. Čia galima nardyti, galima paprasčiausiai gulėti prie baseino – ką ir daro vėlyvą rudenį mėgstantys praleisti Turkijos kurortuose vokiečiai pensininkai, nuolat siurbčiojantys gaivius ir stipresnius gėrimus – juk viskas nemokamai.
Visą dieną pasilepinę prie jūros, vakarus jie mėgsta praleisti su taure baruose. Neretai prisijungia prie žaidimų ar interaktyvių pramogų, kurias siūlo viešbutis.
Mums kur kas įdomesnė pramoga pasirodė turgus. Alanijos turgavietė, žinoma, – ne Stambulo ar Damasko, bet ir čia mirga kalnai prieskonių.
O, jei sustosi prie papuošalų, tai vyrams geriau eiti gerti kavos ar arbatos, nes jiems kantrybės neužteks, kol jo moteris ką nors išsirinks tokioje gausybėje sidabro ar aukso grožybių.
Įspūdžių po šios kelionės tiek daug, kad sunku išsirinkti stipriausius. Vis dėlto geriausia tai, kad tai vieta, kur amžinas pavasaris. Kai pas mus, Lietuvoje, šalta – čia visada galima pasimėgauti saule ir pavaikščioti basomis po smėlį.