Ruošiasi jau ilgiau nei metus
„Sveiki, esu Danielius. Ruošiuosi sunkiausiam ir ilgiausiam išbandymui savo gyvenime – bėgimui per atšiauriausią ir šalčiausią JAV valstiją – Aliaską. Noriu įveikti savo baimes, augti įvairiapusiškai kaip asmenybė ir parodyti mane supantiems žmonėms, jog nėra nieko neįmanomo“, – tokią žinutę 24-erių kaunietis platina internete.
Kaip šovė mintis apie šią avantiūrą? Nubėgti kone tiek, kiek sudaro Lietuvos valstybės siena, ir dar kitame pasaulio gale, – ne juokas. „Lengviausias ir sunkiausias klausimas“, – neslėpė Danielius, kalbėdamas su portalu 15min.
Idėja perbėgti Aliaską jam tiesiog toptelėjo į galvą. „Nebuvo taip, jog kažkur perskaičiau apie kažką ir norėjau sekti to žmogaus pėdomis. Noriu atrasti savo kelią ir nebijoti juo eiti, kad ir koks keistas ar nelogiškas jis kitiems atrodytų. Jei atvirai – kai kilo mintis apie Aliaską, aš jos labai išsigandau. Tuomet ir suvokiau, jog turiu visais įmanomais būdais siekti paversti šią mintį realybe. Ta baimė nebuvo tiesiog baimė. Tai buvo baimė, kuri įkvepia ir gyvenimą nuspalvina ryškiausiomis spalvomis, į gyvenimą sugrąžindama patį gyvenimą“, – pasakojo jis.
O kodėl Aliaska? Juk tuos pačius kilometrus galima nubėgti ir Lietuvoje, šaltuoju metu galima ir panašių oro sąlygų sulaukti. Kaunietis prisipažino kažkodėl jaučiantis nemažą potraukį JAV, nors mylintis ir gimtąjį kraštą. Bet jo pasirinkimas susijęs būtent su Aliaskos lokacija ir klimatu. Šios valstijos klimatas – subarktinis. Nors vasaromis temperatūra kartais perkopia 30 laipsnių padalą, žiemą termometro stulpelis gali nukristi ir iki -50 laipsnių.
Danielius tam intensyviai ruošiasi. Jau kelerius metus užsiima joga, saviugda, įvairiomis meditacijomis, todėl tikina psichologiškai esantis pasiruošęs visu 100 procentų.
Be to, daugiau nei prieš metus jis pradėjo užsiimti kvėpavimo ir šalčio praktika, kurią sukūrė ir visame pasaulyje išpopuliarino olandas Wimas Hofas. Jo praktikos taip ir vadinasi – Wim Hof method. „Pradėjau kiekvieną rytą daryti kvėpavimo pratimus, sulaikyti kvėpavimą, mankštintis, kiekvieną dieną pradėdavau šaltu dušu ir nuo to laiko mano gyvenimas pasikeitė į gerą visu šimtu procentų, – tikino pašnekovas. – Atsirado daugiau jėgų, motyvacijos, kūrybinės energijos. Dar giliau nėriau į jogos mokslą ir dar aktyviau pradėjau bėgioti šaltyje su kuo mažiau drabužių, tokiu būdu generuodamas karštį iš savo kūno ir stiprindamas imunitetą, kad apsisaugočiau nuo ligų.“
Bėgs visiškai vienas
Iš viso kaunietis ketina įveikti 1500 km nuo didžiausio valstijos miesto Ankoridžo iki šiauriausio taško – Prudhoe Bay. Tiesa, jis neseniai sužinojo, jog patekti į pastarąjį reikia leidimo, nes kelias eina per didžiausią JAV naftos radimvietę, ir dar susimokėti apie 70 dolerių už autobuso bilietą nuo artimiausio miestelio. Todėl greičiausiai maršrutas bus 10 km trumpesnis – iki gyvenvietės Deadhorse, kur gyvena apie 30 žmonių.
Per dieną Danielius ketina nubėgti apie 30 km ir planuoja užtrukti ne ilgiau kaip 60-70 dienų (visai kelionei jis turi tik 90 dienų - tiek laiko galioja turistinė viza). Vienas iš ilgamečių bėgikų, ultramaratonininkų, su kuriais jis dabar bendrauja, patvirtino, jog įveikti tokį atstumą bėgte realu. Užtat tikslių orų kol kas numatyti neįmanoma (ilgamečiai stebėjimai rodo, jog tuo metu temperatūra svyruoja nuo 0-3 laipsnių šalčio iki 5-9 laipsnių šilumos), todėl bėgikas žada su savimi pasiimti reikiamą aprangą bet kokiam orui.
Sutelktinio finansavimo internetu platformoje „GoFundMe“, kurioje renka pinigus, kaunietis pateikia netrumpą daiktų, reikalingų „pradėti ir išgyventi šią kelionę“, sąrašą. Jame – ne tik lėktuvo bilietai, kuprinė, vandens nepraleidžianti palapinė, patvarus miegmaišis ir jogos kilimėlis, bet ir termo drabužiai, žieminis ir lietaus apsiaustas, pirštinės, kompresinės kojinės, žygio batai, alpinistų naudojamos „katės“ (ant batų uždedami spygliai).
Taip pat – GPS navigatorius, nešiojamas energijos šaltinis ir saulės baterija, bėgimo laikrodis, žibintas nakčiai, vaizdo kamera kelionei įamžinti, sulankstoma viryklė, termo butelis, peilis, dujos maistui gaminti, net ledo smaigai ir purškalas apsisaugoti nuo lokių.
Įrangos bus nemažai, bet ją visą Danielius pasiryžęs gabentis su savimi: „Tokios prabangos, kaip lydinti komanda, neturėsiu. Būsiu visiškai vienas. Privalėsiu kuo kompaktiškiau susidėti visus reikalingiausius daiktus ir negalėsiu turėti nieko, kas nėra būtina, nes viską nešiuosi su savimi. Šiuo metu pratinu save prie didesnio krūvio – treniruodamasis bėgioju su kuprine, pilna svorių, kad kuo labiau imituočiau laukiančias sąlygas.“
Aliaska yra didžiausia, bet rečiausiai apgyvendinta JAV valstija – ten priskaičiuojama tik šiek tiek per 700 tūkst. gyventojų. Tad kai kuriose vietovėse didesnė tikimybė sutikti ne dvikojį, bet keturkojį praeivį. Ten gyvena grizliai, rudieji ir juodieji lokiai. „Puikiai suvokiu įmanomus pavojus ir analizuoju kiekvieną šaltinį, kuriame aprašoma, kaip apsisaugoti nuo laukinių žvėrių ar kitų grėsmių. Su savimi turėsiu specialių ašarinių dujų, skirtų kritiniu atveju apsisaugoti nuo meškų ar kitų žvėrių. Ką tik išmokau, kaip bendrauti, ką daryti ir ko nedaryti, susidūrus su laukiniais gyvūnais“, – pasakojo Danielius.
Nenori dangstytis labdara
Danielius ketina iškeliauti kovo pabaigoje. Mano iki to laiko spėsiąs visiškai pasiruošti, nes jau nemažai nuveikęs. Kol kas didžiausia galvos skausmas – finansai.
„Esu paskaičiavęs, jog pats tas būtų turėti apie 4 tūkst. eurų. Lėktuvo bilietus į Ameriką buvau nusipirkęs jau spalio pradžioje ir išskristi turėjau lapkričio viduryje. Deja, susidūriau su nenumatytais finansiniais sunkumais ir neišvykau. Tačiau mintis perbėgti Aliaską niekur nedingo ir toliau aktyviai bėgiojau bei rinkau informaciją apie savo sumanymą.
Vieną dieną kilo mintis sukurti projektą platformoje „GoFundMe“, kuri skirta rinkti lėšoms asmeniniams projektams. Pagalvojau: o kodėl nepabandžius? Juk neatsitiks nieko blogo. Susikoncentravau į projekto rašymą, filmuko kūrimą ir visos idėjos pateikimą. Maždaug per dvi savaites su geru draugu nufilmavome pristatomąjį vaizdo įrašą ir su kitos draugės pagalba paleidome projektą į dienos šviesą.
Konkretaus bėgimo tikslo Danielius sako negalįs nurodyti. Jų esą begalė. „Netgi galėčiau atsakyti: o kodėl ne? Ir, mano galva, to pakaktų. Kartais ruošiamės vienokiems ar kitokiems iššūkiams, nes jaučiame stiprią vidinę aistrą, vidinį degimą, kuris veda mus į priekį. Svarbi priežastis, kodėl tai darau, yra asmeninis augimas ir savo baimių įveikimas. Juk niekam nesinori būti valdomam baimių. Norisi su jomis susidraugauti ir palaikyti kuo įmanoma geresnius ryšius.
Neseniai pajutau stiprų palaikymą iš draugų, bendraminčių ir aplinkinių. Supratau, kad šie žmonės mane skatina, įkvepia daryti tai, ką esu sumąstęs. O aš įkvepiu juos. Tokiu būdu gauname tobulai veikiantį mechanizmą, vieni kitus įkvepiame ir visi galime siekti savo svajonių“.
Jei bėgimu siekia asmeninio tobulėjimo, kodėl kiti žmonės turėtų finansuoti šį sumanymą? „Neketinu visų nuopelnų priskirti tik sau. Asmeninis tobulėjimas, mano suvokimu, reiškia visų mane supančių žmonių tobulėjimą, – pabrėžė jis. – Aplink mane esantys žmonės pakrauna ir įkvepia mane, taip pat juos įkraunu ir aš, todėl esu labai patenkintas tokiais mainais.
Paskelbęs apie projektą, buvau gavęs kelis pasiūlymus rinkti pinigus labdaros organizacijoms ar pakeisti visos idėjos tikslą, lyg atrodytų, jog tai darau dėl kokios nors organizacijos, kad surinkčiau daugiau pinigų. Tačiau noriu būti kuo nuoširdesnis prieš save ir kitus, nenoriu apsimetinėti, jog atsikėlęs vidury nakties galvoju, kad reikėtų rinkti lėšas kokiai nors labdaros organizacijai.
Nenoriu klaidinti žmonių, prisidengdamas visuomenei jautriomis temomis. Manau, tai nėra gerai. Tik nesupraskite manęs neteisingai. Spręsti opias visuomenės problemas ir rinkti lėšas labdarai – labai svarbus ir gerbtinas dalykas, ateityje tuo tikriausiai užsiimsiu, tačiau šiandien drąsiai sakau, jog šis iššūkis yra asmeninis. Tiesiog duodu pasirinkimą – jei yra noras ir galimybė, paremti mane.“
Pašnekovas įsitikinęs, kad reikiamas lėšas pavyks surinkti. „Išmetu iš galvos mintis, kad kas nors nepavyks, ir susikoncentruoju į kiekvienos dienos darbą, kad sumanymas pasisektų. Manau, reikia vienintelio žmogaus, kuris patikėtų tuo, ką darau, – paties manęs, tuomet prisidės visas likęs pasaulis. Jaučiu, jog taip ir vyksta“, – kalbėjo kaunietis.
JAV pervažiavo longboard’u
Bėgimas per Aliaską – ne pirmas pašėlęs iššūkis, kurį Danielius sau susigalvojo. Kelionės po Europą autostopu atrodo niekas, palyginus su važiavimu per visas JAV nuo vakarų iki rytų pakrantės… ilgąja riedlente (longboard’u, riedlentę primenančia lenta ant ratukų, tik ilgesne ir greitesne). Tokiu būdu jis 2016 metais nuvažiavo nuo San Fransisko iki Niujorko. Vienas, beveik be pinigų ir dar su lūžusia ranka.
„Ta kelionė man davė vienas didžiausių gyvenimiškų pamokų, išmokau būti vienas ir gyventi beveik nuo nieko nepriklausomas, kita vertus, suvokiau kaip svarbu dalintis tiek geromis, tiek neigiamomis emocijomis ir potyriais su mus supančiais žmonėmis, nes tikra laimė egzistuoja tik tada, kai ja dalinamasi“, – atviravo pašnekovas. Jis sakė daugybę savo potyrių iš šio nuotykio bandantis sudėti į knygą, tik dar nežino, kada ji turėtų pasirodyti.
Šiaip gyvenime Danielius užsiima interneto marketingu, teikia grafinio dizaino paslaugas. Aktyviai domisi fotografija ir kinematografija, muzika, jos verslu, groja įvairiais instrumentais, vasaromis su draugais Kaune organizuoja būgnų vakarus. Be to, puoselėja svajonę sukurti ir išplėtoti nuosavą verslą, susijusį su organinių drabužių gamyba.
Danieliaus svajonei pinigų galima skirti per platformą „GoFundMe“ arba tiesiogiai: Danielius Narauskas, LT52 3920 0100 2537 4928
