Ta pačia proga pristatyta darbo knyga su įspūdingomis Sauliaus fotografijomis iš aukščiausių Himalajų, Tian Šanio ir Pamyro viršūnių, skirta veikliam žmogui, mėgstančiam planuoti ir siekti užsibrėžtų tikslų.
Šiais metais Saulius pasiekė vieną pavojingiausių pasaulio viršukalnių – Manaslu viršūnę nenaudodamas papildomo deguonies. Viršūnės aukštis 8163 m, o pavadinimas, išvertus iš sanskrito kalbos, reiškia „Dvasios kalnas“.
Į kalnus Saulius kopia jau 12 metų, nuo 2012 m. yra Lietuvos alpinizmo asociacijos prezidentas, pernai pelnė „Sniegynų tigro“ ir Metų alpinisto titulus. Ekspedicijos pristatymo proga jis sutiko atsakyti į keletą klausimų.
– Nepale yra 8 iš 14 pasaulio viršukalnių, aukštesnių nei 8 000 m. Tai Himalajų regiono centras ir žymiausia pasaulyje kalnų šalis. Kas nustebino ir paliko didžiausią įspūdį čia lankantis?
– Nors į kalnus kopiu jau daugiau nei 10 metų, Nepale šią vasarą lankiausi pirmą kartą. Žmonės šioje šalyje gyvena skurdžiai. Kalnų kaimeliuose, kuriuose lankėmės, elektra tiekiama su pertrūkiais, nėra mobilaus ryšio, taip pat čia nerasi transporto kelių. Visgi labiausiai nustebino šalies sakralumas: visur, net kalnuose, pristatyta religinių artefaktų, prikabinta maldos vėliavėlių, patalpose nuolat smilkomi smilkalai, skamba budistinė muzika... Himalajų didybė, be abejo, irgi užburia.
– Ekspedicijos yra pavojingos, rizikingos, reikalauja daug jėgų, tačiau yra įdomios, suteikia daug patirties, palieka neišdildomų įspūdžių. Kaip manote, nuo ko priklauso 90 proc. sėkmės?
– Sėkmė priklauso nuo pasiruošimo. Dažnai sau ir kitiems primenu, kad ekspedicijai reikia pasiruošti 110 proc. Kitaip tariant, būtina turėti jėgų rezervą nenumatytiems atvejams, kurių visuomet pasitaiko. Dar praverčia kantrybė – tiek siekiant išgyventi ekstremaliomis sąlygomis, tiek laukiant gero oro. Bet likę 10 proc. vis tiek priklauso Kalnui – su juo nepasigalynėsi, jį ne taip lengva įveikti.
– Kaip apibūdintumėte Manaslu? Koks šis kalnas pasirodė jums?
– Manaslu – paslaptingas kalnas. Viršūnę saugo pavojingas ledokrytis, platūs sniego šlaitai... Ir pačią viršūnę pamačiau tik iš ketvirtosios stovyklos, kurią įkūrėme 7 450 m aukštyje. Iki tol ji slėpėsi už akmeninio rytinės viršūnės bokšto.
– Koks jausmas atsidūrus vadinamoje mirties zonoje? Ar įmanoma priprasti prie šalčio ir nuovargio?
– Laikas sulėtėja, jėgų taip mažai, kad reikia prisiversti net koją į viršų pakelti. Nežinau, ar įmanoma prie to priprasti. Kažkiek laiko gali tai toleruoti, bet privalai likti budrus. Pavargęs žmogus daro klaidų, o ten, aukštai, kiekviena klaida gali būti lemtinga.
– Ką davė ši ekspedicija?
– Ekspedicija leido suprasti, kad tai – dar ne riba. Kiekviena viršūnė – tai lyg pasiruošimas kitam kopimui. Išbandžiau naują įrangą, pasitikrinau jėgas ir valią, gavau naujos patirties iš kolegų. Dabar norisi pritaikyti šias žinias kitoje ekspedicijoje.
– Ką vertinate gyvenime?
– Man svarbi šeima, draugai, laisvė gyventi taip, kaip noriu. Kalnuose neieškau pavojų, nebėgu nuo gyvenimo. Tiesiog ten – mano dalis. Didelė dalis.
– Bilietai į ekspedicijų pristatymus Vilniaus ir Kauno kino teatruose buvo iššluoti akimirksniu, visi norintieji nebetilpo. Ar planuojate naujų susitikimų su žiūrovais?
– Daugeliui žmonių turbūt atrodo, kad aš gyvenu kalnuose ir tik retkarčiais grįžtu namo pasišildyti. Iš tiesų viskas atvirkščiai. Didžiąją metų dalį praleidžiu dirbdamas verslo konsultacijų srityje ir tik atostogas skiriu kalnams. Todėl laisvo laiko neturiu daug, tačiau esant galimybei visuomet mielai pasidalysiu įspūdžiais.
– Neseniai pasirodė knyga „Visokie reikalai“ su jūsų įspūdingomis kalnų fotografijomis. Ji įkvėps skaitytojus siekti užsibrėžtų tikslų ir naujų horizontų. Kaip kilo mintis išleisti šį leidinį?
– Alpinistų, profesionalia fototechnika fotografuojančių kalnus, nėra daug. Todėl norėjau, kad mano užfiksuotus išskirtinius vaizdus pamatytų kuo daugiau žmonių. Galbūt tai padės jiems suprasti, kodėl mes kopiame į kalnus.
