Ko važiuoti į Alytų? Atrodytų, šis miestas tinka nebent tranzitu jį kirsti pakeliui į Lenkiją. Tačiau nesuklyskite – Alytuje yra kur skaniai pavalgyti stilingoje aplinkoje, ką aplankyti, vasarą kvepia rožėmis, kurių gausu mieste. O vaizdai nuo aukščiausio Lietuvoje pėsčiųjų tilto atima žadą.
„Etnografiškai Vilnius yra priskirtas prie Dzūkijos, tai mes sakome: Dzūkijos sostinė yra Alytus, o Dzūkijos didžiausias miestas yra Vilnius“, – pokštauja gidė, Alytaus turizmo informacijos centro vyr. turizmo specialistė Birutė Malaškevičiūtė.
Įtrauktas į rekordų knygą
Tokio tilto, kokį turi Alytus, pavydėti gali ir Vilnius, ir bet kuris kitas Lietuvos ar Europos miestas. Baltosios rožės pėsčiųjų ir dviračių tiltas yra aukščiausias Lietuvoje, pastatytas 2015 m. ant išlikusių buvusio geležinkelio tilto taurų. 38,1 metro aukščio ir 260 metrų ilgio tiltas įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą.
Karinis geležinkelis į Alytų nutiestas dar XIX a. antroje pusėje, kai carinė Rusija siekė stiprinti vakarines imperijos sienas. Tuomet, 1897–1899 m., šioje vietoje pastatytas novatoriškos gembinės konstrukcijos tiltas, kurio važiuojamoji dalis buvo skirta traukiniams ir vežimams važiuoti. Pirmojo pasaulinio karo metais besitraukianti caro kariuomenė 1915 m. tiltą susprogdino. Atėję vokiečiai surentė medinį, kuris tarnavo iki 1926 m., tuomet išardytas.
Naujo paspyrinio trijų tarpsnių tilto statyba pradėta 2013 m., o tiltas atidarytas žmonėms 2015-aisiais. Jo tauruose tebelikę XIX a. akmenų, jie matosi iš tolo.
Užlipti ant tilto laiptais iš apačios nėra labai lengva, nes pakopų daugybė. Bet verta, net jeigu lyja.
Alytaus vardo legenda
Dzūkijos sostinė yra Alytus, o Dzūkijos didžiausias miestas yra Vilnius, – pokštauja B.Malaškevičiūtė.
O apačioje – savos legendos. Kaip pasakoja B.Malaškevičiūtė, kitapus Nemuno, ant piliakalnio, buvusi Alytaus gyvenvietė, kur kūrėsi pirmieji alytiškiai. „Po Žalgirio mūšio, kai nebeliko nuolatinės grėsmės, visas miestas nebenori gyventi slėnyje ir jis kyla į viršų. Iš kur gi atsirado mūsų pavadinimas – Alytus?“ – pasakojimą apie vardo kilmę pradeda B.Malaškevičiūtė, vėliau dramatišką istoriją pratęsdama pačiu tikriausiu pokštu, kuris jau taikomas šiandienai.
O legenda apie Alytaus vardą tokia: „Labai seniai seniai gyveno kunigaikštis Alyta ir jis įsižiūrėjo vaidilutę Mirgrausėlę. Bet ji buvo vaidilutė ir jie negalėjo susituokti, todėl aukodavo daug aukų dievams, kad atleistų ją nuo vaidilutės pareigų. Tačiau tuo metu nutiko taip, kad kryžiuočiai užpuolė Alytų, Alyta išjojo į mūšį ir pamatė, kad alytiškiai nelaimės to mūšio. Tuomet jis sugrįžo ir paslėpė vaidilutę už piliakalnio. Vaidilutė laukė jo grįžtant, o jis mūšyje žuvo. Ir ji verkė septynias dienas ir septynias naktis, jos ašarėlės buvo didelės kaip pupos.
Dievai, matydami, ko ji taip verkia, tas ašaras paverčia upeliu, o pačią vaidilutę Mirgrausėlę – balandėle, kad ji skrajotų, o jos skausmas nebūtų toks didelis. Žmonės, žinodami, ko ji taip verkia, upelį pavadina Alytupiu, o šalia įsikūrusį miestą – Alytumi.“
Bučiuoti varles
Tačiau tai dar ne legendos pabaiga. Antroji dalis gerokai linksmesnė.
„Kas ieškote antros pusės, labai siūlyčiau atidžiai paklausyti. Jeigu prie kolegų nedrįstate užsirašyti į ieškančiųjų sąrašiuką, tai galėsite paskui prieiti ir užsirašyti, o kai prasidės sezonas – duosiu ženklą, – neslėpdama šelmiškos šypsenos dar vieną legendą pasakoja Birutė. – Neklauskite to žmogaus – ar tu mane mylėsi, ar tu mane žiūrėsi. Klauskite, ar tu dėl manęs verksi septynias dienas ir septynias naktis. Tada jūs turėsit mažulytį šansą, kad kada nors jūs turėsite savo vardo miestą.
O jeigu varlė visai nestebuklinga, po to, kai ją pabučiuosit, ji bus ne šiaip sau varlė, o bus bučiuota varlė ir jos markė tarp savų jau bus daug aukštesnė.
O tame upelyje dabar ir gyvena stebuklingos varlės. Tačiau ne visos jos stebuklingos. Tam, kas ieško antros pusės, Alytupio upelyje reikia pagauti varlę, nuprausti jai burną ir bučiuoti. Jei varlė stebuklinga, prašau jums – žmona arba vyras. Jeigu varlė pusiau stebuklinga, ūkiui gausit ožką ar ožį. O jeigu varlė visai nestebuklinga, po to, kai ją pabučiuosit, ji bus ne šiaip sau varlė, o bus bučiuota varlė ir jos markė tarp savų jau bus daug aukštesnė.“
Alytupio upelis garsėja ne tik stebuklingomis varlėmis, bet ir stebuklingais akmenukais – jie stebuklingi tuo, kad dovanoja laimės jausmą. „Jeigu tą akmenuką pasiimate, įsidedate pas save rašomojo stalo stalčiuje ir kaskart atsidarę stalčių pamatote tą akmenuką, prisimenate varles ir jums nuotaika iš karto pagerėja“, – įsitikinusi Birutė.
Rožės Alytaus herbe
Nuo legendų – į tikrovę. Anot B.Malaškevičiūtės, Alytuje bet kurią miesto vietą lengva pasiekti dviračiu, nes takai išsidraikę po visą miestą. Dviračiu galima nuvažiuoti ir prie jau aprašyto Alytupio upelio bei piliakalnio šalia. Ant pastarojo stovėjo medinė pilis, sudeginta XIV amžiuje.
Rožės Alytų puošia nuo seno. Tačiau miesto herbe jos atsirado ne dėl to: Alytuje stovėjo bažnyčia, turėjusi kelis vardus. Vienas buvo Švenčiausios Mergelės Marijos vardas, o jos simbolis yra ir baltoji rožė. „Tuo metu, XVI a., heraldikoje vyravo baltos rožės ir Alytus pateko ant tos bangos. Žiūrėdami į herbą nepamatysime tradiciškai mums šiandien įprastos baltosios rožės, ji labiau primins erškėtrožę – tuo metu tokios rožės buvo, tik vėliau jos buvo tobulinamos“, – pasakojo gidė.
Ir tiltas dėl šios priežasties gavo Baltosios rožės vardą – ir herbe yra, ir visas miestas dažnai vadinamas Baltosios rožės miestu.
Žurnalistų turą po Dzūkiją organizavo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos.
