Čikagoje, oro uoste, jau vakaras, nors Lietuvoje – priešpiečiai. Daugiau kaip para be miego. Pareigūnas griežtai klausia, kurių galų atvykstu į svajonių šalį. Vėliau tikrina, ar turiu atgalinį bilietą – dar susigundysiu ir pasiliksiu kaip dauguma čia gyvenančių mano kartos atstovų.
Tai svarbi procedūra – nors už kelių dešimčių metrų yra durys į Čikagą, uniformuotas žmogus gali per sekundę pasukti tave atgal į mieląją gimtinę. Iki čia atvykti nereikėjo vizos, tik patvirtintos ESTA formos. Šįkart praleidžia.
Šiek tiek sūrio įsivežti galima, o mėsos gaminių – jokiu būdu. Taip jau yra su tais lietuviais – jiems atrodo, kad Amerika vis tiek kažko neturi, tai reikia būtinai atvežti. Į svečius atvykstančios mamos dažnai veža ko nors kaimiško, primenančio gimtinę. Pavyzdžiui – skilandį.
Galima be galo vardinti, ko Amerika turi: austriški lašiniai, graikiškos alyvuogės, amerikietiška grietinė, lietuviška duona ir alus, voverės, meškėnai, oposumai. Vasarą jie turi gausybę jonvabalių ir karščio, o žiemą turi sniego ir daug valytuvų. Nieko vežtis nereikia. Tik dolerių.
Pusantro karto didesni daiktai
Kas stebina pačią pirmą dieną nubudus Jungtinėse Amerikos Valstijose? Pirmiausia – susirandi pusės galvos dydžio kavos puodelį. Tuomet užsikaiti vandens ant dviem mano sprindžiais platesnės viryklės.
Tualete kyla klausimas, kodėl klozetas iki pusės pilnas vandens, o rankenėlė kažkur šone. Kaip šildomas namas, jei nematyti dūmų? Kaip tokiame mažame name galima suskaičiuoti tris erdvius aukštus?
Svarstyklės čia rodo daugiau kaip dvigubai didesnį skaičių – svarais. Viskas matuojama coliais, pėdomis, myliomis.
Atverti plastikinius langus pavyks tik gerai pagalvojus, o dušui viena rankena atstoja abi. Pradedi sukti – šaltas, daugiau atsuki – šiltėja. Srovės stiprumas reguliuojasi ne visada.
Svarstyklės čia rodo daugiau kaip dvigubai didesnį skaičių – svarais. Viskas matuojama coliais, pėdomis, myliomis. Rozetės taip pat kitokios, todėl prireiks specialių perėjimų.
Dideli ne tik daiktai, bet ir maisto pakuotės bei porcijos maitinimo įstaigose. Degalinėje mažiausias kavos puodelis dažnai atitinka mūsų didžiausią.
Beje, karštieji gėrimai iš aparato dažnai iškart su tona cukraus. Galima nusipirkti dėl bendro išprusimo, bet teks išmesti – gerti neįmanoma. Dėl tos pačios priežasties galima paragauti ir „root beer“ vadinamo gėrimo – mūsų liežuviui tai primena kažkokius vaistus, kuriais seniau močiutės trindavo skaudančias kojas.
Akį traukia priemiesčių vandens bokštai. Jie kažkuo primena ateivių laivus, ant kurių užrašyti miestelių pavadinimai. Tai neblogas orientyras naujokams, nes tokius burbulus turi kiekvienas miestelis.
Galima lažintis iš nemenkos sumos – laimėsi, jei pamatysi mažylių klasės automobilį, tokį kaip „Toyota Yaris“ ar „Citroen C3“. „Mini“, „Audi TT“ ir „vabaliukai“ nesiskaito – juk tai klasika ir egzotika.
Gali būti, kad per dvi savaites vieną tikrą kelių mažylį pamatysite, tačiau paprastai mažiausias ratuotas padaras Amerikos keliuose yra standartinis sedanas. O dažniausias – vienatūris arba visureigis.
Didžiulės porcijos
Maisto produktų pasirinkimas didžiulis. Daugelis pastebi, kad ten pomidorai jau dabar kvepia pomidorais ir nėra guminiai. Čia iš tiesų yra populiaru maisto produktus pirkti tiesiai iš ūkininkų – važiuoji pro šalį, užsuki.
Sultys ir gaivieji gėrimai parduotuvėse parduodami galonais – maždaug po keturis litrus. Galonas pieno – gal ir nelabai stebina, tačiau pusės galono grietinėlės pakelis – jau šis tas. Beje – iš plastikinių galonų galima lengvai pasigaminti Užgavėnių kaukę. Mūsų galvos puikiai telpa į šią pakuotę.
Iš plastikinių galonų galima lengvai pasigaminti Užgavėnių kaukę. Mūsų galvos puikiai telpa į šią pakuotę.
Mes grietinėlę perkame mažyčiais kiekiais ir iš kelių pakuočių bandome išsiplakti porciją desertui, o čia – beveik du litrai. Tai tik vienas pavyzdys. Čia niekas nenori mažinti pakuotės ar porcijos, jei nori gauti padorią sumą.
Amerikoje laisvai galima maistą gaminti namuose, bet jei skubi – gali užsukti į kokios tik nori šalies virtuvę arba išsirinkti sumuštinį iš tūkstančio variantų.
Meksikiečių užeigoje pusę gautos buritos gali tekti įsidėti vakarienei. Blyninėje užsisakai blynų su obuoliais, o gauni kone obuolių pyragą. Pietums imi mėsainį – perspėja, kad didelis. Tai reiškia, kad iš tiesų didelis – kaip pusė tavo galvos.
Dar vienas gana populiarus maitinimosi būdas – bufetai. Tai vieta, kurioje sumoki fiksuotą dolerių kiekį ir valgai bei geri kiek tik širdis geidžia. Galima rinktis iš daugybės patiekalų. Tokie pietūs paprastai kainuoja apie 15 dolerių.
Naujokai iš pradžių dažnai persivalgo, bet vėliau supranta, kad neverta dėl kelių gardžių kąsnių gadinti sau visą dieną. Kai kurie bufetai būna itin aukšto lygio – vaikinas gali pačirškinti pasirinktas daržoves ant karštos plokštės. Čia jau reikės arbatpinigių.
Garbės žodžio šalis
Beje, arbatpinigių amerikiečiai palieka nemažai – apie 15 procentų. Dažnai taip atsikratoma vieno dolerio banknotų. Arbatpinigių galima palikti ir elektroniniu būdu – ant čekio užrašai sumą ir pasirašai.
Mums tokia intervencija į sąskaita atrodo nepriimtina, tačiau žodis, parašas ar koks asmeninis garantavimas JAV yra aukso vertės. Visi žino, kad tiesa anksčiau ar vėliau paaiškės, todėl ilgai čia gyvenęs lietuvis niekada negarantuos už savo pažįstamą meistrą, jei tikrai nebus tuo įsitikinęs šimtu procentų. Sumeluosi – niekas nieko niekada nebeklaus.
Kai tau į rankas duoda pinigų, dažnai pasikviečia liudininką – lai žiūri ir patvirtina veiksmą. Vargu ar gausite visą sumą už savo brigadą – neva, pasidalinkite po lygiai. Užsakovas kiekvienam įteiks konkrečią sutartą sumą arba išrašys po čekį.
Pas mus trūksta tokios pagarbos atlygiui ir piniginiams sandoriams. Kas nutiktų su čekiais Lietuvoje? Greičiausiai kokiame nors tardymo izoliatoriuje veiktų nelegali čekių spaustuvė.
Mandagios eismo taisyklės
Vairuotojams čia patinka keletas dalykų – gatvės dažnai turi vidurinę eismo juostą, į kurią išriedi tik norėdamas pasukti į kairę – nesusidaro spūsčių tuščioje vietoje, visada lieka vietos specialiosioms tarnyboms, nors ir šiaip visi pasitraukia automobiliams su švyturėliais. Sirenoms „paklūsta“ ir šviesoforai – pareigūnams ir medikams – visada žalias.
Taip pat gausu sankryžų su „stop“ ženklais. Taisyklė paprasta – pirmas sustojai, pirmas ir pajudi. Dėl tokios taisyklės vairuotojai dažnai elgiasi mandagiai ir garbingai. Juk nelenktyniausi, kas pirmas sustabdė.
Taisyklė paprasta – pirmas sustojai, pirmas ir pajudi.
Apie eismo taisykles, kaip ir apie daugelį dalykų, negalima kalbėti visų valstijų vardu. Kiekviena valstija iš esmės yra savarankiška ir pati sprendžia nemažai dalykų. Pavyzdžiui – drausti antiradarus ar ne?
Visose valstijose sėsti išgėrusiam prie vairo – didelis nusikaltimas. Bėda ta, kad čia pareigūnai be reikalo nestabdo, o reidai – tik tuomet, kai reikia skubiai sučiupti kokį nusikaltėlį.
Gal dėl to taisyklės dažnai neleidžia apsisukti kai kuriose patogiose sankryžose. Jei sukiesi – puiki proga sustabdyti. Už ženklo pažeidimą greičiausiai baudos negausi. Pareigūnas dar padėkos, kad vairuotojas apdairiai sustojo tam tinkamoje vietoje ir netrukdo eismo dalyviams. Tuo pačiu metu atidžiai peržvelgs veidus ir pasiteiraus: „Ar šis keleivis ant galinės sėdynės nėra intoksikuotas?“
Dėl tokios tvarkos labai daug žmonių vairuoja kažkiek išgėrę. Jie rizikuoja – neduokdie pakliūsi: tūkstantinės baudos, teisių praradimas, daugybė mokamų kursų. Neatmetama, kad bus uždėti antrankiai.
Tikra amerikietiška šypsena
O dabar tiems, kurie galvojate, jog amerikietiška šypsena yra netikra. Nieko panašaus – tai išbalinti dantys mus apgauna. Dauguma žmonių yra tiesiog betarpiški.
Šalia sėdintis jo bendrakeleivis tamsiaodis taip pat įsikiša į pokalbį ir visi smagiai pasijuokia iš taiklios saviironijos: „O aš tai iš Afrikos.“
Toks jausmas, kad jie tik ir laukia, kada jų paklausi kelio. Tuomet iš pašalių į diskusiją prisijungia dar keletas. Netrukus pajunti, kad stovi išsišiepęs iki ausų nuo tokio šilto dėmesio.
Stotelėje prie traukinio į Čikagos centrą, dar nespėjus pažiūrėti į tvarkaraštį, jau nuo ryto išgėręs pusamžis vyriokas draugiškai perspėja: „Vaje, mums dar pusantros valandos laukti! Reikėtų kažkaip laiką užmušti.“
Kruopščiai paaiškina, kaip nusipirkti bilietą ir kokį pirkti, kad nepermokėtume. Jau traukinyje pradeda pasakoti apie Čikagos lankomas vietas. Sužinojęs, kad esame iš Lietuvos, apsidžiaugia turintis draugą latvį ir pasisveikina mūsų kalba – sveiki.
Šalia sėdinti jo bendrakeleivis tamsiaodis taip pat įsikiša į pokalbį ir visi smagiai pasijuokia iš taiklios saviironijos: „O aš tai iš Afrikos.“
