Iš pirmo žvilgsnio sikus atpažinti galima iš jų visuomet dėvimų turbanų – tradiciškai sikai nekerpa plaukų, suka juos į kuodą ir slepia po turbanu. Kuo dar ypatingi sikai ir kaip jie gyvena? Norėdama sužinoti daugiau, atvykstu į Amritsarą.
Mano pažįstamas sikas Gurmandiras, pasisiūlęs pabūti mano gidu Amritsare, tuoj paneigia turbano mitą – ne visi sikai juos dėvi, ir jie anaiptol neprivalomi. Kas privaloma tikram, praktikuojančiam sikui? Dosnumas, geranoriška pagalba tiems, kam jos reikia, nesavanaudiškumas.
Norint geriau perprasti sikizmą, nėra geresnės vietos nei Harmandir Sahib, arba Auksinė šventykla, miesto pasididžiavimas, sikizmo tikėjimo simbolis ir gausybės piligrimų kelionės tikslas. Amritsaras – dulkėtas, pilkas, triukšmingas ir nešvarus, bet aplink Harmandir Sahib šventyklą – tikra ramybės oazė.
Lengviau atsikvepiu vien pėstiesiems skirtose tvarkingose švariose gatvėse, kuriose be perstojo aidi sikų maldos-giesmės – jie meldžiasi mušdami būgnus tolygiu, liūliuojančiu ritmu ir giedodami. Toks „muzikinis fonas“ atpalaiduoja ir tarsi užkrečia švelnumu – sulėtinu žingsnį, į šypsenas atsakau šypsena ir neskubėdama artėju prie Auksinės šventyklos. Ji – tikrai nuostabi, ir tikrai visa visutėlė padengta auksu! Geriausia apsilankyti vėlyvą popietę ir sulaukti prieblandos, kai šventykla apšviečiama – tuomet ji atrodo dar įspūdingiau.
Beje, kiekviena sikų šventykla, arba gurdwara, yra ne tik maldos vieta, bet bendruomenės susibūrimo centras. Šventovėse praktiškai taikomas vienas svarbiausių sikizmo principų, dosnumas – kasdien rengiami nemokami bendruomeniniai pietūs bei vakarienė, ir pavalgyti gali ateiti visi – ir sikai, ir kitų religijų atstovai. Maistą (griežtai – tik vegetarišką) gamina ir virtuvę prižiūri savanoriai.
Visur, kur gyvena sikų, įkuriama bent viena gurdwara, ir ten prieglobstį gali rasti kiekvienas žmogus, nesvarbu, kokios religijos ar tautybės. Harmandir Sahib taip pat veikia didžiulė virtuvė, kurioje milžiniškuose puoduose savanoriai nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro gamina paprastą, bet skanų maistą – lęšių sriubą, daržovių troškinį, ryžius, ir, žinoma, verda daug indiškos arbatos, kurios man dosniai pripila į gilų dubenį, ir dar atlaužia gabalą anakardžių chalvos. Vaišes palydi virėjų šypsenos ir raginimas vaišintis dar – sikai dosnūs visiems.
Žinoma, Amritsare praktikuojamas ir induizmas. Viena įdomiausių šios religijos šventovių yra Mata šventykla, įrengta kalne išraustuose urvuose. Šventovė-labirintas panašesnė į lėlių muziejų nei maldos namus – veidrodžių mozaikomis išklotose nišose įrengti dievų ir deivių paauksuoti altorėliai mirga marga spalvomis, tuneliai išdažyti taip pat ryškiai, o į kai kuriuos lįsti reikia pro... liūto nasrus primenančias duris.
Bendras vaizdas – gana komiškas, daug kičo, bet neabejotinai patiks vaikams, o induistams ši – šventykla rimtų rimčiausia dievų garbinimo vieta.
Amritsaras, būdamas visai didžiojo Indijos priešo, Pakistano, pašonėje, liudija sudėtingą ir nelinksmą šių šalių santykių istoriją. Apie kruviną karą sukėlusį šalių atskyrimą detaliai pasakoja Padalijimo muziejus – naujutėlis, atvėręs duris 2017 metais. Į akis krinta ir kariškių gausa Amrisare – Pakistano rimtai saugomasi.
Anot Gurmandiro, vos atsiradus nesutarimams tarp abiejų šalių ar iškilus menkiausiai konflikto grėsmei, į Amritsarą siunčiami papildomi kariuomenės daliniai, ir vietiniai gyventojai pratę matyti gatvėmis riedančius tankus ir kitokios karinės technikos vilkstines. Netoli pasienio esantys kaimeliai evakuojami, o įtampai atslūgus, jų gyventojai vėl grįžta namo, dalis kariuomenės iš Amritsaro pasitraukia, ir gyvenimas grįžta į vėžes. Iki kito teroro išpuolio ar karštesnio politikų ginčo...
Bet yra ir šviesesnė Indijos ir Pakistano santykių pusė. Šalys turi tradiciją pasienio postuose rengti iškilmingą ir rafinuotą vėliavų nuleidimo ceremoniją, kuri vyksta kasdien, be jokių išimčių, nuo pat 1959 metų. Karinės ceremonijos nėra man labai įdomūs renginiai, bet mano draugiškasis gidas tvirtina, kad man nevalia išvykti iš Amritsaro neišvydus vėliavos nuleidimo. Taigi, vėlyvą popietę (ceremonija rengiama prieš saulei leidžiantis) atvykstame į pasienio miestelį Attari.
Žinau, kad ceremonija – populiari pramoga ir vietiniams, ir turistams, bet nesitikiu tokio žmonių antplūdžio. Žmonės ima rinktis gerokai anksčiau, nei prasideda renginys, nes visi nori įsitaisyti pavėsyje – saulė kaitina negailestingai, ir pavėlavusiems tenka stovėti leipstant kaitroje.
Ore tvyro kone šventinė nuotaika, ir dar gerokai prieš renginiui prasidedant atmosfera ima kaisti – abi pusės mojuoja didžiulėmis savo šalies vėliavomis, pagal ceremonmeisterio komandą skanduoja patriotinius šūkius, abiejose pasienio pusėse kurtinamai groja šalį šlovinančios energingos dainos, o galiausiai Indijos pusėje grupė merginų ima šokti pagal ritmą, miniai pritariamai plojant – jei nežinotum, renginio paskirties, pasijustum lyg šokių muzikos festivalyje.
Apskritai Indijos pusėje žiūrovų žymiai daugiau, ir nuotaika nerūpestingesnė, o pakistaniečiai atrodo santūresni, į renginį žiūri rimčiau, tačiau abi pusės vienodai smalsiai tiesia kaklus vieni kitų link – gal įdomu bent akies krašteliu dirstelėti į priešo teritoriją, gal norisi palyginti, kieno renginys įspūdingesnis?
Pati ceremonija – labai teatralizuota, pompastiška patriotizmo ir karingumo demonstracija. Abiejose sienos pusėse aukštai kilnodami kojas ir plačiai mojuodami rankomis žygiuoja kariai, sustoję vienas prieš kitą prie šalis dalijančios linijos pagrūmoja kumščiais, pamosuoja kardais ir taip pat energingai nužygiuoja atgal. Tokį teatralizuotą vienas kito bauginimą minios palydi plojimais ir padrąsinimo šūksniais. Gurmandiras man išverčia: „Tegyvuoja Indija!“ „Tegyvuoja Pakistanas!“ „Mes stiprūs, mes vieningi!“, „Mes nugalėsim!“.
Pats Gurmandiras tokiai cenemonijai nepritaria: „Tai – bereikalingas karingumo ir neapykantos kurstymas, kam to reikia? Kad įžiebtume kovingumą? Niekas nenori karo, karas įdomus tik politikams. Juk pakistaniečiai ir indai – vienos kilmės, Pandžabo regionas – toks panašus abiejose šalyse...“ Nežinia, kiek žmonių pritartų Gurmandirui, atrodo, kad abiejose sienos pusėse ošianti minia labai didžiuojasi savo šalies karine galybe. Stebint renginį nešališkai, apima dvejopas jausmas: patriotizmas, ir toks šventiškas, smagus būdas jį išreikšti – gerai, bet matant, kaip dar visai maži berniukai mojuoja kumščiais priešo pusėn darosi nejauku – kam skatinti neapykantą?
Nenoriu išvykti iš Amritsaro be suvenyrų, todėl paskutinysis mano sustojimas pakeliui į oro uostą – Haat Bazaar turgus. Čia galima rasti viską, kuo garsėja Pandžabo valstija – tradiciniais raštais marginta tekstilė, plačios kelnės, lengvos odinės kurpaitės jutti ir kardai bei durklai.
Durklas – dar vienas neatsiejamas tikro siko atributas (sukryžiuoti durklai – oficiali religijos emblema), jį prie diržo turėtų nešioti ir vyrai, ir moterys, ir visai ne todėl, kad sikizmas – karinga religija. Durklas simbolizuoja budrumą ir pasirengimą visada ginti savo artimuosius. Labai simboliška, kai šalimais – kultūriškai toks artimas, bet, deja, vis dar nedraugiškas Pakistanas…
