Ilgai trunkančioje kelionėje turėjau laiko pagalvoti ir pateisinti savo bendrakeleivius. Iš tiesų, koks turėtum būti paplaukęs, kad pusę kelionės laiko atimtum iš apdainuotosios Barselonos ir skirtum kažkokiam sunkiai pasiekiamam užkampiui?
Šios kalnų apsuptos, mažos, bet suverenios valstybėlės kitaip nei užkampiu ir nepavadinsi. Tai yra šalis, patogiai ir saugiai įsispraudusi tarp Prancūzijos ir Ispanijos, ir ją iš visų pusių supa uolos bei kalnai. Andora gali pagrįstai didžiuotis ją aplankančiais turistais, nes šie yra tikri grynuoliai. Jei jau čia atvyksta, vadinasi, atvyko specialiai į Andorą. Pravažiuojančių ir atsitiktinai užklydusių svečių čia nėra.
Kaip ir kiti mūsų jau aptarti nykštukai Liuksemburgas ir Lichtenšteinas – Andora yra labai turtinga. Nors būdama Pietų Europos valstybe, ji nuo jau minėtų nykštukų kiek atsilieka ir nešturmuoja turtingiausių pasaulio valstybių viršūnių, Andora vis tiek lenkia savo didžiąsias kaimynes Prancūziją ir Ispaniją.
Svarbiausias šalies pajamų šaltinis – turizmas, ir pirmiausia – slidinėjimas. Turizmas sudaro net 80 proc. valstybės biudžeto pajamų. Andora taip pat žinoma ir kaip mokesčių rojus. Ispanai bei prancūzai vyksta į Andorą slidinėti ir apsipirkti, nes kai kurios kainos šalyje dėl palankių mokesčių yra mažesnės. Vien apsipirkti vykstama rečiau, nes Andora yra per daug izoliuota, į ją sudėtinga ir toli atvykti.
Visgi Andora be rekordų nelieka. Pagal gyvenimo trukmės indeksą Andora nuolat yra aukščiausiose pozicijose. Ne kartą yra buvusi ir pirmoje. Pavyzdžiui, Lietuva pagal šiuos rodiklius Lietuva yra gal septintame pasaulio šalių dešimtuke.
Andoroje gyvena apie 71 tūkstantį gyventojų, o jos sostinėje Andoroje (Andorra la Vella) – apie 23 tūkstančius. Dėl nepatogios geografinės padėties Andora iš esmės išvengė XX amžiaus Europos karų audrų. Ji net neturi savo kariuomenės. Andoros gynimo funkcijas dalijasi Ispanija ir Prancūzija. Gera dalintis, kai žinai, kad nereikės nieko ginti.
Andoros gynimo funkcijas dalijasi Ispanija ir Prancūzija. Gera dalintis, kai žinai, kad nereikės nieko ginti.
Andoroje iš esmės neegzistuoja nedarbas. Nors šalis nepriklauso Europos Sąjungai, ji naudojasi specialiu statusu, suteikiančiu visas privilegijas ir funkcijas, galiojančias ES. Andora neturi savos valiutos, sėkmingai naudoja eurą. Kad ir kaip būtų keista, dauguma Andoros gyventojų yra ne andoriečiai. Pastarųjų yra tik apie 30 proc., kiti – ispanai, prancūzai ir t. t. Oficiali kalba – katalonų, čia išpažįstama katalikybė.
Autobuso bilietas iš Barselonos kainuoja apie 45 eurus į abi puses, o pati kelionė trunka apie keturias valandas. Man ji truko dar ilgiau, nes vidury kalnų autobusas staiga sustojo spūstyje. Pasirodo, tai buvo Andoros siena. O taip, pačiame Šengeno erdvės viduryje mes turime nykštuką, kuris tai erdvei nepriklauso ir turi savo sienos patikrą. Aišku, jokių vizų nereikia, dokumentų tikrinimo procedūra praeina greitai. Tiesa, į autobusą įleidžiamas šuniukas apuostyti turistus grynuolius.
Išlipau sostinėje Andoroje jau tamsoje. Ir pirmas įspūdis buvo – oho, čia užterštas oras. Kažin kaip jie taip ilgai tokiame ore išgyvena? Automobilių išmetamos dujos neturi kur išsisklaidyti, nes miestas tarsi įstatytas į dėžutę. Iš esmės miesto ribos yra uolos. Viena uola dalija ir patį miestą – viena miesto pusė yra uolos viršuje, kita – apačioje. Pavyzdžiui, eini gatve, o ji baigiasi... liftu. Nusileidi juo, ir gatvė vėl tęsiasi.
Viešbučių Andoroje nėra daug. O pigesnių dar mažiau. Aš nakvojau Sisponio miestelyje, esančiame maždaug už 6 kilometrų nuo sostinės. Lova aštuonviečiame kambaryje man kainavo 20 eurų. Kiti viešbučiai buvo gerokai brangesni.
Lietuvoje užsisakydamas nakvynę lengvabūdiškai maniau, kad jei ir nerasiu, kaip nusigauti į Sisponį vakare, nueisiu pėsčias. Tačiau atsidūręs Andoroje supratau, kad visgi nenueisiu. Buvo jau tamsu, be to, išvažiuoti į Sisponio pusę galima tik per tunelį, kuriame pėsčiųjų eismas draudžiamas. Turėjau šiokį tokį žemėlapį, tad pavažiavau iki La Masana miestelio, o iš ten dar apie 3 kilometrus žingsniavau pėsčiomis.
Pavažiavau, tačiau išlipęs La Masanoje pradėjau klaidžioti. Gatvių ir akligatvių daug. Žmonių labai mažai. Kalbinu ir angliškai, ir ispaniškai, tačiau man atsako katalonietiškai. Po ilgų klaidžiojimų ir lipimo į kalną pagaliau pamačiau ženklą „Sispony“ ir radau savo viešbutuką.
Jis buvo gražus kaip pasakų pilaitė, tačiau visiškai tuščias. Buvo veikiantis bariukas, kuriame šeimininkas žiūrėjo futbolą. „Lietuva šįvakar irgi žaidžia“, – pranešiau. Nesupratau, ar suprato, nes angliškai beveik nekalbėjo. Greit pamačiau, kad aš buvau vienas ne tik savo aštuonviečiame kambaryje, bet ir visame viešbutyje. Pradžioje buvo nejauku, paskui nusprendžiau mėgautis ramybe ir šia keista situacija. Kažin ar kada tokia dar gyvenime pasitaikys.
Rytas ramus, saulėtas. Plyšauja paukšteliai. Išlendu į bendrą balkoną. Vaizdas į kalnus nuostabus. Iš vienos pilaitės pusės yra gatvelė, kuria atėjau, iš kitos – šlaitas ir panorama į miestelį. Nusileidžiu į apačią, kur laukia negausūs pusryčiai. Šeimininkas vėl žiūri futbolą. Pavalgau ir iškeliauju. Pavymui šeimininkas praneša, kad mano Lietuva vakar pralaimėjo. Nustembu. Ne dėl pralaimėjimo, šis dalykas jau įaugęs į kraują, o dėl to, kad vakar jis visgi suprato, ką jam sakiau.
Andora yra švarus, jaukus ir labiau primenantis Šveicarijos nei Ispanijos miestelius. Žmonės, tiesa, tamsesnio gymio. Jis yra toks miniatiūrinis, kad net juokinga. Tarsi nykštukų miestas. Mažame siaurių gatvyčių senamiesčiuke stovi dvi mažytės bažnytėlės. Ten pat yra Andoros parlamentas. Pilna mažyčių kavinukių. Veiksmas vyksta labai sulėtintai.
Visgi buvo ir kas judėjo greitai šiame mieste. Tai kalnų upė. Jos krantinėse galima lėtai vaikštinėti ir žiopsoti. Yra ir miesto parkelis, ir kiek triukšmingesnis rajonėlis už senamiestį, kuriame susispietusios parduotuvės ir pasilinksminimo vietos, kiek jų gali būtų tokio dydžio mieste. Sunku išskirti kokius nors miesto traukos objektus, nes visas miestas yra traukos objektas. Tarsi pasaulėlis paminklėlis.
Gal kiek labiau išsiskiriantis dalykas yra Caldea. Tai didelis stiklinių ornamentų statinys su bokštu. Viduje yra terminiai baseinai, SPA, saunos, tačiau jei visa tai nerūpi, galima už eurą ar du pasikelti į bokštą ir išvysti miestą iš viršaus. Aš taip ir padariau, su didžiausiu malonumu.
Andora žinoma, nėra vien tik sostinė. Čia galima pamatyti daug gražių kalnuotų šalies vietų. Tačiau tam reikia automobilio, nes viešuoju transportu nelabai patogu pažinti visą šalį.
O mano kelionė iš Andoros truko dar ilgiau nei į priekį. Vėl strigome didelėje spūstyje prie Ispanijos sienos. Gerai, kad su savimi turėjau Andoroje pirkto nealkoholinio vyno...
