Ispanijos pietuose esantis Andalūzijos regionas – ypatingas. Apie jo lankytinas vietas, kultūrą, tradicijas, papročius ir gastronomiją Virgenextra.lt pasakoja ten gyvenantys Laima Druknerytė ir Mindaugas Stongvilas. Įkvėpimų kelionėms ne tik iš Andalūzijos taip pat ieškokite šio puslapio Facebook ir Instagram paskyrose.
Argi gali būti kitaip, jeigu Sevilijos globėjos Justina ir Rufina jau III amžiuje gamino ir pardavinėjo indus, o miestas stovi ant milžiniškų molio klodų, todėl čia lengva gaminti keramiką ir sunku statyti dangoraižius.
Besidomintys Sevilijos miesto architektūros istorija pastebės, kad keramika visais laikais buvo svarbi miesto dekoratyvinis elementas. Ji ne tik buvo gaminama ir naudojama vietos statybose, bet ir nuo seniausių amžių eksportuojama į tokias šalis, kurios ir pačios garsėjo keramikos gamyba – Portugaliją ir Italiją, o kiek vėliau ir į Pietų Amerikos šalis.
Senieji iberai mokėjo pagaminti molio masę, į kurią dėdavo kalcio, dolomitų, susmulkintų kriauklių ir net druskos. Romėnų laikais visas aliejaus ir vyno eksportas iš Betikos į Romą buvo supilstomas į vietoje gamintas molines amforas.
Musulmonų metraštininkai rašė, kad Andalūzijoje namai ir kiemai grindžiami ne marmuro, o spalvotomis keraminėmis plytelėmis. Keramiką naudojo ne tik grindims, bet ir sienoms, luboms, iš jų darė net heraldinius herbus ir skulptūras.
Tradiciškai keramikos gamyba telkėsi Trianos rajone, kuriame buvo lengviausia kasti molį iš šalia esančios Gvadalkivyro upės dumblo. Kadangi šioje vietoje upės lygis labai žemas, todėl per milijonus metų vanduo sunešė molį iš Gvadikso apylinkėse esančių kanjonų. Beje – Gvadiksas irgi laikomas Andalūzijos keramikos gamybos centru, tik nuo Sevilijos nutolęs per 300 km.
Pradžioje iš Gvadalkivyro upės molio buvo gaminami puodai ir amforos, tačiau atvykę maurai atsinešė ir azulechų (isp. azulejos) – spalvotų, glazūruotų plytelių gamybos technologiją. XIV amžiuje į Seviliją atvyko italas Niculoso Pisano, kuris išmoko ant keraminių plytelių emale piešti ornamentus ir piešinius, o vėliau ir išspausti molyje piešinių linijų profilius ir ornamentus. Taip prasidėjo Sevilijos keramikos moderno amžius.
Sevilijos keramikos meno šedevrais buvo dekoruojami svarbiausi to meto Andalūzijos pastatai – Granados Alhambra, Kordobos mečetės – Katedros choras, Karališkųjų Alkazaro rūmų Izabelės altorius ir daug kitų.
XIX amžiuje baigėsi amatų era ir Sevilijoje pradėjo kurtis didžiulės keramikos gamyklos, o Trianos apylinkėse atsivėrė didžiuliai molio karjerai. Miesto pašonėje įsikūrę keramikos fabrikai gamino ne tik puodus, keramikos plyteles, pano ir dekoracijas, bet ir degto molio plytas ir čerpes. Gerai, kad vyraujantys vėjai nešė degimo krosnių dūmus šalin nuo miesto, tačiau gretimos apylinkės tikrai nesidžiaugė rūkstančiais kaimynais.
Sevilijos keramikos meno šedevrais buvo dekoruojami svarbiausi to meto Andalūzijos pastatai.
Triana nuo XVI a. garsi savo baltaisiais porcelianiniais indais, kuriuos galite pamatyti ir to laiko dailininkų tapybos darbuose. 1602 metais šiame rajone veikė apie 60 baltosios keramikos gamybos dirbtuvių. Dar ir dabar pačiame Trianos rajone galite rasti senųjų dirbtuvių vietose įsikūrusių parduotuvių ir iki šiol veikiančių menininkų dirbtuvių.
Visos Ispanijos aikštės sienas dekoruojančios freskos buvo pieštos ranka ir todėl kiekviena jų yra autentiškas meno kūrinys, o vietiniai juokauja, kad tai Sevilijos keramikos šedevrų paroda po atviru dangumi. Yra sudarytas šios aikštės keramikos dirbinių katalogas, kad ateities restauratoriai galėtų atstatyti prarastas detales (kai kurių trūksta jau dabar).
Pasigrožėkite Sevilijos keramika iš įvairių miesto vietų:
