Kaip kurti tapatybę vis keičiant istoriją?
Dabar ketvirtu pagal dydį Lenkijos miestu esantis Vroclavas per savo istoriją priklausė Bohemijos karalystei, Habsburgų monarchijai, Prūsijai ir Vokietijai. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui miestas tapo Lenkijos dalimi maždaug po 600 metų pertraukos, bet dar beveik pusę amžiaus kankinosi komunistų valdžioje.
Audringiausia buvo XX a. istorija, kai miestas net kelis kartus iš naujo save kūrė – net visiškai keitė gyventojus (po II pasaulinio karo visi likę vokiečiai buvo tiesiog išvaryti, o čia atkelti lenkai), atstatinėjo sugriautus pastatus ir vis iš naujo ieškojo identiteto, taikydamasis prie naujų geopolitinių realijų.
Prieš II pasaulinį karą vokiečiai Breslau norėjo parodyti kaip pavyzdinį vokišką miestą, visai ignoruodami lenkiškas jo šaknis. Pagrindiniame naratyve Breslau buvo rytinė Trečiojo reicho tvirtovė ir sėkmės istorija, kaip vokiečiai atsilaikė prieš iš rytų plūstančius slavus. Legendinio karo lakūno „Raudonojo barono“ gimtinė Silezija sulaukė daug nacių dėmesio – buvo rengiami didžiuliai knygų deginimai, per Krištolinę naktį čia padegta ir antra pagal dydį sinagoga visoje šalyje.
1945 m. mūšis dėl Breslau buvo paskutinis didelis nacių ir sovietų susirėmimas. Miestas laikėsi net tada, kai A.Hitleris nusižudė – kariams buvo įsakyta „tvirtovę“ ginti bet kokia kaina. Galiausiai kovos baigėsi, kai Silezijos gubernatorius ir A.Hitlerio mūšio vadu Breslau paskirtas Karlas Hanke paspruko nedideliu lėktuvu. Beje, tai buvo pirmas ir vienintelis lėktuvas, kuris pakilo iš Plac Grunwaldzki – gatvės, kurią buvo siekiama paversti kariniu aerodromu. Miestas beveik po trijų mėnesių apsupties pasidavė 1945 m. gegužės 6 d., o gegužės 8 d. Vokietija pasirašė besąlyginį kapituliacijos aktą.
Po nacių pralaimėjimo istorija buvo radikaliai keičiama. Stalinas miestą privertė skaudžiai sumokėti už Trečiojo reicho tvirtovės įvaizdį. Besibaigiant Antrajam pasauliniam karui, po apsupties, iš Breslau buvo likę rūkstančių griuvėsių krūva.
Iškart pradėtas kurti vaizdinys, kad miestas tik laikinai priklausė vokiečiams, o visi to pėdsakai naikinami – netgi iškeliamos vokiečių kapinės. Bet norint perkonstruoti naratyvą, reikia arba nuosekliai ilgą laiką keisti žmonių įsitikinimus, arba pakeisti tiesiog pačius žmones. Breslau absoliučią daugumą sudarė vokiečiai, kurių nemaža dalis jau buvo pabėgę, gelbėdamiesi nuo karo. Kai Raudonoji armija įžengė į miestą, sovietai išvijo ir likusius vokiečius – šie turėjo namus palikti kaip stovi. Pasakojama, kad nemažai turtų jie kažkur suslapstė, tikėdamiesi po kurio laiko grįžti jų pasiimti, tačiau to padaryti taip ir nebegalėjo.
Į tuščius namus buvo atkelti nauji gyventojai, kurie neturėjo nieko bendro su šiuo miestu. Čia buvo apgyvendinta dešimtys tūkstančių žmonių, dauguma – iš Lvovo.
Kai Sovietų Sąjunga žlugo ir Lenkija pradėjo transformuotis į demokratišką valstybę, po ilgų dešimtmečių selektyvaus nacionalizmo ir istorijos uzurpavimo Vroclavas tapo atviru – tiek įvairioms tautoms ir religijoms, tiek galimybėms kurti savo, niekieno neprimestą identitetą.
Kai Sovietų Sąjunga žlugo, po ilgų dešimtmečių selektyvaus nacionalizmo ir istorijos uzurpavimo Vroclavas tapo atviru miestu.
Antikomunistiniai nykštukai
Audringa istorija visame mieste paliko architektūrinę įvairovę. Nuo subtilių art nouveau raštų senamiestyje iki brutalios vokiškos galybės „Šimtmetinėje salėje“ ar posmodernistinio kičo „Solpol“. Bet visas vietas tarsi suvienija keliasdešimties centimetrų dydžio meno kūriniai, išsibarstę po visą miestą.
Viena didžiausių Europoje turgaus aikštė (Rynek), kaip ir dera, iš visų pusių atsiremia į pastelinių spalvų išdailintus klasikinių pastatų fasadus. Tačiau Vroclavo senamiesčio centras nuo Varšuvos ar Krokuvos skiriasi tuo, kad čia, kaip ir visame mieste, reikia žvelgti po kojomis.
Kas nėra girdėjęs apie Vroclavo nykštukus, kurių čia yra jau virš keturių šimtų? Vieni ridena akmenį, kiti geria alų, kepa, groja, važiuoja motociklu, joja balandžiu, gesina gaisrą ar darosi asmenukę. Nykštukai yra tapę neatsiejamu Vroclavo ir miesto tapatybės simboliu, nors jiems – tik kelios dešimtys metų.
Ne visai tiesa tai, kad šie nykštukai – politinis menas, pasipriešinimo komunistų valdžiai simbolis. Statulos jau seniai tapusios žaidimo dalimi, vietos verslams yra garbės reikalas išsiprašyti, kad prie jų durų atsirastų su jų veikla susijęs mažylis. Tačiau tiesa tai, kad viskas prasidėjo nuo kiek siurrealaus pasipriešinimo komunistams.
Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Vroclave gimė pasipriešinimo komunistų valdžiai judėjimas „Oranžinė alternatyva“. Miestas – studentų, tad ir judėjimas buvo originalus, su lengva pašaipa žiūrintis į kasdienio gyvenimo absurdą. Netikėtai jo simboliu tapo studento Waldemaro Fydrycho sukurtas nykštukas, kuris buvo paišomas ant sienų, taip rodant situacijos absurdiškumą. Šie piešiniai priversdavo žmones šyptelti gyvenant karinės padėties sąlygomis.
„Judėjimo atstovai erzino valdžią – paišė nykštukus ant sienų, policija piešinius uždažydavo, o kitą dieną nykštukai vėl atsirasdavo“, – pasakojo Žemutinės Silezijos turizmo organizacijos atstovė Arleta Bzdun. Kuo įnirtingiau valdžia nykštukus trynė, tuo daugiau jų išdygdavo. Ir dabar dar galima pamatyti vienintelį originalų nykštuką, kuris likęs ant sienos – Smoluchowskiego g. 22.
Toks keistas pasipriešinimas vis labiau įsisiūbavo – žmonės ėjo į gatves, reikalaudami „laisvės nykštukams“. Pareigūnai juos suiminėjo, bet įsivaizduokit, kaip juokingai atrodė tą darydami. Kulminacija buvo 1988 m. pagrindinėje aikštėje surengtas protestas, į kurį susirinko daugiau nei 10 tūkst. žmonių, dėvinčių nykštukų kepures.
Laisvoje Lenkijoje 2001 m. buvo nuspręsta įamžinti šį siurrealizmo kupiną judėjimą bei nykštukų svarbą miestui – taip Świdnicka gatvėje iškilo pirmasis nykštukas Papa Krasnal.
Tai, kiek šie mažieji gyventojai yra svarbūs miestui, rodo ir tai, kad tiek metų stovinti skulptūra nė karto nėra nenukentėjusi nuo vandalų. Nykštukai tarsi visus suvienija – juose dalelę savo identiteto randa bet kuris miesto gyventojas.
Miestas, priviliojęs net S.Spielbergą
Vroclavas pastaraisiais metais yra tapęs svarbiu verslo ir technologijų centru – anot A.Bzdun, į čia keliasi žmonės iš visos Lenkijos. Ir dėl to, kad jame padalinius atidarę tokie gigantai kaip „Siemens“, „Volvo“ „Hewlett Packard“ ar „Google“, galintys pasiūlyti patrauklius atlyginimus, ir dėl to, kad miestas savo tolerancija vilioja jaunimą.
Naciams ir komunistams siekus ištrinti multikultūriškumo pėdsakus, nepriklausomoje Lenkijoje miestas tą kaip tik pradėjo akcentuoti. Pavyzdys – Keturių tikėjimų kvartalas (Dzielnica Czterech Świątyń), kuriame vieni nuo kitų per kelis šimtus metrų stovi keturių tikėjimų maldos namai, o atkurta sinagoga čia tapo kultūrinio gyvenimo (šiek tiek hipsterišku) centru.
Vroclavui ieškant savos tapatybės, miestas save kartais pavadindavo ir „Lenkijos Venecija“. Toli gražu iki to, bet faktas – mieste yra daugiau nei 100 tiltų ir tiltelių, nutiestų per penkias čia tekančias upes. Net seniausia miesto dalis yra Tumski (Katedrų) saloje, iš abiejų pusių apsupta Odrio (Oderio) upės.
Teneapgauna šiuolaikinė tradicija nukabinėti tiltus spynomis – XIX a. Tumski salos tiltu gali patekti tarsi į kitą amžių. Palei akmenimis grįstą gatvę – eilė senovinių dujinių žibintų, kurie kas vakarą vis dar uždegami. Ant raudonų plytų pastatų sienų kabo nuotraukos, kaip po karo atrodė šios vietos. Gali suprasti, kiek jėgų gyventojams reikėjo, kad atstatytų tai, ką suniokojo naciai ir sovietai. Juo labiau kad daug išlikusių plytų buvo išgabentos į Varšuvą, kurios atstatymui po karo buvo skirtas didžiausias dėmesys.
Bet vroclaviečiai rodo ne tik senąją, viduramžiškomis raudonomis plytomis išgražintą istoriją – jie išmokę susigyventi ir su skaudžiais etapais. Vaikštant po miestą parodys, iš kurio balkono viešbutyje miniai mojavo Adolfas Hitleris, turistai taip pat vežami ir prie XX a. pradžios pastato, apie kurį kadaise internete skaičiau, jog jis – „baisiausias UNESCO pasaulio paveldo sąraše“.
1913 m. pastatyta „Šimtmetinė salė“ atrodo gan niūriai ir baisokai. Ji baisiai atrodė net ir statybininkams prieš šimtą metų – bet ne estetine prasme. Pasakojama, kad kai neįprastos formos pastatas buvo pastatytas pagal pažangiausius to metu architektūros principus, naudojant tik geležį ir betoną, darbininkai bijojo į jį įžengti, nes baiminosi, jog 67 metrų skersmens salė sugrius.
Sakoma, kad šis pastatas buvo tapęs gaire miestą atakuojantiems sovietų lakūnams, todėl į jį patį ir nebuvo taikyta.
Nesugriuvo. Atlaikė ir koncertus, ir sporto renginius, ir parodas, ir net nacių mitingą, kuriame dalyvavo pats A.Hitleris. Atlaikė ir intensyvų miesto bombardavimą – sakoma, kad šis pastatas buvo tapęs gaire miestą atakuojantiems sovietų lakūnams, todėl į jį patį ir nebuvo taikyta.
Dabar ši teritorija yra virtusi laisvalaikio zona. Šiltuoju metų laiku šeimos čia traukia piknikauti, pailsėti parke arba vakarais pažiūrėti filmų, rodomų ant milžiniškų fontanų. O ilga betoninė alėja – ideali vieta fotosesijoms net ir vijokliams dar nežaliuojant.
Atmosferiškos karo nuniokotos gatvės į Vroclavą yra priviliojusios ir režisierių Steveną Spielbergą, kuris čia nufilmavo didžiąją dalį „Oskarą“ pelniusio „Šnipų tilto“. Vroclavas filme virto Rytų Berlynu Šaltojo karo metais.
Šiandien Vroclavas atviras ir kosmopolitiškas miestas, kuris skaudžių istorijos etapų prisiminimus bando priimti blaiviu protu, neignoruodamas jų, neskandindamas tik liūdesyje ar apgailestavimuose. Verčiau pagyvindamas ironija – kaip ir „Oranžinės alternatyvos“ laikais.
Pusė originalių plytų buvo atimtos Varšuvos? Anot A.Bzdun, nuvažiavę į sostinę vroclaviečiai būtinai dėl to pasišaipys – „čia jūsų pastatas ar mūsų?“. Pagrindinėje miesto Świdnicka gatvėje, šalia raudonų plytų bažnyčios, pastatytas žaliai-violetiniai-rožinis dantytas monstras „Sopol“? Parodys jį turistams ir patys pasijuoks, kad Lenkijoje buvo ne tik „laukinis kapitalizmas“, bet ir „laukinė architektūra“.
Kelis kartus per pastarąjį šimtą metų turėję iš naujo konstruoti savo identitetą, vroclaviečiai, atrodo, suprato, kad tapatybių viename mieste gali būti daug, ir visoms joms užteks vietos. Kaip ir visiems nykštukams.
15min Lenkijoje lankėsi Žemutinės Silezijos turizmo organizacijos ir Lenkijos instituto Vilniuje kvietimu. Straipsnio turiniui įtakos tai neturi.
