Pirmoje dalyje 15min.lt pasakojo apie Ernesto ir jo partnerio garsaus švedų alpinisto Frederiko Strango aklimatizaciją kalnuose ir bandymą pasiekti greta K2 esančią dvyliktą pagal aukštį viršukalnę Broad Peak (8051 m). Patyręs daugybę sunkiai įtikėtinų nuotykių, Ernestas galiausiai vienas pasiekė viršūnę ir sėkmingai grįžo į bazinę stovyklą. Sunkus žygis į viršukalnę ir atgal į bazinę stovyklą truko 36 valandas.
Tuo tarpu F.Strangas tuo metu jau buvo išvykęs namo. Kurį laiką praleidęs kalnuose, jis nebetikėjo, kad oras pasitaisys ir meteorologinės sąlygos leis kopti į viršų. Ernestą jis pasveikino telefonu.
Į K2 sutarė kopti su alpinistu iš Lenkijos
 |
| Ernesto Markšaičio nuotr./K2 bazinėje stovykloje |
Ernesto tikslas, keliaujant į Pakistaną, visą laiką buvo K2. Laiką leisdamas Broad Peak bazinėje stovykloje, jis visą laiką domėjosi, kaip sekasi ekspedicijoms, laukiančioms palankių oro sąlygų prie antro pagal aukštį pasaulio kalno. Tačiau alpinistams oras nebuvo palankus, K2 bazinėje stovykloje visi laukė savo šanso.
Kad tas šansas gretimoje stovykloje atsirado, Ernestas sako supratęs kopdamas į Broad Peak.
„Stovėdamas visai netoli viršūnės, aš mačiau, kad ant K2, prieš balną, juda lemputės. Tai reiškė, kad kažkas kyla į trečią stovyklą. Supratau, kad šansas atsirado, tačiau aš su didelę kompanija į K2 jau nepakliūsiu. Vienam lipti nesinorėjo. K2 yra per daug rimtas kalnas. Tada pagalvojau, kad šį kartą K2 aš nepasieksiu“, – pasakojo alpinistas.
 |
| Ernesto Markšaičio nuotr./K2 debesyse |
Grįžęs į bazinę stovyklą Ernestas sužinojo, kad kitą diena po jo žygio, Broad Peak viršūnę pasiekė dvylika ar trylika žmonių. O į K2 įkopė net 29 žmonės!
„Tokio sezono dar nėra buvę. Neįkopė tik penki žmonės, pradėję su didžiąja grupe. Trys iš jų buvo tikrai silpni. Be to, vienas labai stiprus lenkas irgi neįkopė. Kalno autoritetas jį palaužė. Jis pagalvojo, kad aklimatizacija nėra pakankama, todėl apsigręžė. O jo porininkas pasiekė viršūnę. Kitą dieną įkopė du slovakai“, – kelias sėkmingas dienas ant K2 prisiminė Ernestas.
E.Markšaitis persikraustė į K2 bazinę stovyklą ir pradėjo ieškoti, su kuo kartu galėtų kilti į viršūnės šturmą. Tačiau daug norinčių jau nebuvo likę. Vilties K2 pasiekti nepraradusi amerikietė į viršų kopti sutarė su iraniečiu. Ernestas šią porą vėliau pavadino „įdomiu tandemu“.
 |
| Ernesto Markšaičio nuotr./K2 visu grožiu |
Kopti vis dar norėjo viršūnės su kolega Adamu Bieleckiu taip ir nepasiekęs Marcinas Kaczkanas iš Lenkijos bei dar vienas kitas alpinistas. Siekti K2 E.Markšaitis sutarė su M.Kaczkanu. Šis Ernestą nudžiugino pranešdamas, kad ant kalno šlaito, 7400 metrų aukštyje, liko lenkų palapinė, kurioje palikta dalis įrangos, maisto atsargų, ten liko ir šiltas Marcino kombinezonas.
„Tai buvo gera žinia. Į viršų reikės gabentis mažiau mantos. Dieną pailsėjome ir „rovėm“ į viršų“, – bandymą šturmuoti K2 prisiminė Ernestas.
Į viršų tą pačią dieną su dviem aukštuminiais nešikais kilo ir keliautojas iš Kanados.
„Vėjas toks, kad mus „subalados“ į uolas“
K2 „pačiupinėjęs“ Ernestas sako, kad su lenku lipo gana sudėtingu maršrutu. Pakeliui visada išlieka didelis akmenkryčių ar lavinų pavojus. Būtent didžiulė griūtis, ant K2 įvykusi 2008 m., pražudė visą būrį į viršų kopusių alpinistų. Tai buvo viena didžiausių tragedijų kalno istorijoje – ledo griūtyje tąkart iš karto žuvo net 11 alpinistų.
Tragediją tuomet iš arti matė ir šiemetinis Ernesto partneris Frederikas Strangas, 2008 m. taip pat bandęs pasiekti K2 viršūnę. Fredrikas nutraukė savo žygį į viršų ir kartu su dar vienu alpinistu iš 7400 m nukėlė žuvusio serbo kūną.
„K2 toks kalnas – ten turi dirbti. Maršrutas sudėtingas, turi viską labai gerai įvertinti, labai atsargiai kopti. Tą gerai supratau, kai kopiant į pirmą stovyklą staiga pajutau milžinišką skausmą pilve. Iš pradžių net nesupratau, kas įvyko. Tik žiūriu – man prie pilvo prilipęs akmuo, jis jau ritasi žemyn. Kelias minutes stovėjau, žiopčiojau ir gaudžiau orą“, - dar vieną gerai pasibaigusį nuotykį prisiminė keliautojas. Vėliau jis guodėsi tuo, kad iš viršaus atskridęs nemažas akmuo pataikė jam į pilvą, o ne į galvą.
Žemiau galite peržiūrėti lenkų alpinistų Adamo Bieleckio ir Marcino Kaczkano šiemet filmuotą vaizdo medžiagą, kurioje matosi, kokiomis sąlygomis kartais tenka kopti į K2.
Pirmą stovyklą Ernestas su Marcinu rado gana apdraskytą. Kai kurios palapinės virtusios skutais – vėjas jas visiškai sudraskė. Permiegoję pirmoje stovykloje, lietuvis su lenku kilo toliau. Pirmoje stovykloje apsistojęs kanadietis tik iškišo galvą iš palapinės, apsidairė ir taręs, kad „tokiu oru tikrai niekur neis“, sulindo atgal.
Antroje stovykloje lietuvis su lenku aptiko šiek tiek anksčiau čia pakilusius iranietį su amerikiete.
„Bet jie net nekišo nosies iš palapinės, nes vėjas buvo toks stiprus... Sunku buvo išstovėti ant kojų. Lenkų palapinė buvo sudraskyta į skutus. Bet mes radome kitos komandos palinktą palapinę. Ji buvo paslėpta už uolos, vėjas ją ne taip smarkiai talžė. Kai atidarėme šią palapinę – nustebome. Viduje buvo pilna sniego ir kitų ekspedicijų paliktų šiukšlių. Ten buvo kalnas šiukšlių, tuščių deguonies balionų, pradaryto maisto pakuočių“, - pasakojo Ernestas.
View Antras pagal aukštį pasaulio kalnas K2 in a larger map
Vyrai palapinę išsivalė ir sulindo į ją. Antroje stovykloje kiti keliautojai buvo palikę ir nemažai dar pilnų dujų balionų. Lietuvis su lenku uždegė du degiklius ir greitai išsidžiovino pūgoje sušlapusius daiktus. O kitą dieną abu susiruošė į trečią stovyklą, kurioje buvo palikta lenkų palapinė su įranga ir maisto atsargomis.
„Išlendame iš savo palapinės, o prie kitos palapinės į ledkirčius įsirėmę stovi iranietis ir amerikietė. Stovi ir negali pajudėt – toks stiprus vėjas aplinkui siaučia. Iranietis ženklais klausia, kokie mūsų planai. Mes jam rodome, kad eisime į viršų, o jie rodo – ne. Tik į apačią. Jie dar pastovėjo minutę ar dvi. Mes irgi stovime, vieni į kitus spoksome. Galiausiai jie sulindo atgal į savo palapinę. Aš pažiūrėjau į Marciną, o jis bando porą žingsnių uolos link žengti. Tada supratome, kad situacija yra pavojinga. Vėjas toks, kad „subalados“ mus į uolas. Sulindome atgal į palapinę“, - pakilimą į trečią stovyklą teko atidėti mažiausiai dienai.
Pavogta palapinė
Kitą dieną vėjas, nors ir išliko smarkus, tačiau jau buvo šiek tiek aprimęs. Vyrai nusprendė veikti greitai. Abu išėjo į trečią stovyklą.
 |
| Ernesto Markšaičio nuotr./Kitų ekspedicijų paliktos šiukšlės |
„Pirmas pradėjau kopti aš, jis šiek tiek atsilieka. Tarpiniame taške pasikeitėme. Jis išėjo į priekį. Galiausiai atvykome į trečią stovyklą, Navigacijos prietaisas rodo vietą, kurioje turi stovėti lenkų palapinė, o ten tik gražus sniego šlaitas. Vėjo nesijaučia, nes palapinė buvo palikta užuovėjoje. Sniege matome tris buvusių palapinių lankų gabalus. Ir sniego lygį žyminti vėliavėlė stovi. Marcinas paėjo į šoną ir sako – čia turi būti palapinė. Pagalvojome, kad sniegas užvertė. Pradėjom kasti. Kasame vienoje vietoje, kasame kitoje - nieko. Žiūrim į laiką ir suprantame, kad palapinės nebėra. Ji prarasta, įranga prarasta.... Vienintelis sprendimas šioje situacijoje – greičiau žemyn. Žemyn, kol nesutemo. Leistis nuo K2 tamsoje – beprotybė“, - Ernestas sako tuo metu galutinai supratęs, kad šį kartą kalno neįveiks.
Vyrai pasistengė kuo greičiau nusileisti iki antros stovyklos. Ją pasiekė saugiai. Iranietis su amerikiete jau buvo išėję žemyn. Kitą dieną ir Ernestas su Marcinu nusileido į bazinę stovyklą.
 |
| Ernesto Markšaičio nuotr./K2 ketera |
Jau grįžęs namo Ernestas pasakojo, kad 7400 m aukštyje su lenku neradę palapinės, abu visų pirma pagalvojo, kad ją užklojo sniego lavina. Šią versiją jie pranešė ir bazinei stovyklai, tokia informacija buvo įdėta į internetą.
„Tačiau nusileidę pradėjome galvoti. Ten buvo bambukinė vėliavėlė. Galvojam – lavina tą vėliavėlę būtų nunešusi. Tie trys palapinių poliai. Jie buvo įsmeigti. Tikrai būtų ir juos nunešę. Lavinos visą laiką palieka pėdsakus. Mes jų nematėm“, - pasakojo E.Markšaitis.
Lietuvis su lenku pradėjo kalbėtis su kitais alpinistais, buvusiais 7400 m aukštyje. Pamažu lavinos versija buvo atmesta. Vyrai suprato, kad palapinę su visa įranga kažkas tiesiog nusirinko ir nusinešė.
 |
| Ernesto Markšaičio nuotr./K2 bazinė stovykla išvykstant |
Ernestas sako su Marcinu įtariantys, kas galėjo palapinę pavogti. Tačiau neturėdami tiesioginių įrodymų, jie garsiai piktadarių neįvardija.
„Tai būtų nekorektiška“. - lakoniškai sako Ernestas, nors ir pripažįsta, kad dingus palapinei, jis su M. Kaczkano prarado realią galimybę pasiekti K2 viršūnę.
„Kalnas stovės, mes prie jo grįšime ir įkopsime. Ir aš, ir lenkas. Jis labai stiprus alpinistas. Iki trečios stovyklos mes su lenku kopėme labai prastu oru. O kitą dieną 36-ioms valandoms nusistovėjo tinkamas oras. Oras buvo „švarus“, vėjas aprimo. Mes tiesiog praleidome šansą. Kai nusileidome, prasidėjo uraganai. Bazėje privertė 35 cm sniego. Reiškia, viršuje galima metrais skaičiuoti. Norint vėl lipti į K2, reikėjo laukti kelias savaites, kol nueis lavinos, sniegas susigulės. Žygį į K2 viršūnę tikrai kartosiu. Kad tik atsirastų norinčių paremti tokį projektą. Manau, kad tikrai įkopsiu“, - vilties nepraranda Ernestas.
Jei samdai žmones, juos reikia ir paskatinti
Jau grįžęs į Vilnių ir prisimindamas du mėnesius trukusią kelionę, Ernestas sakė, kad jį nustebino žmonių kuklumas ir paslaugumas Pakistane.
 |
| Ernesto Markšaičio nuotr./Vietos pagalbininkai - nešikai |
„Kai tampi jų bičiuliu, jie pasidaro atviresni ir labai draugiški. Bazinėje stovykloje jie stengiasi padaryti, kad viskas būtų patogu, maistas būtų skanus ir dėl nieko neskaudėtų galvos. Tačiau vykstant į tokias ekspedicijas visada reikia turėti galvoje, kad ten egzistuoja arbatpinigių sistema. Jeigu vietos pagalbininkams nepaliksi arbatpinigų, jie gali labai nuliūsti. Kai tik galės, primins, kad kažkada negavo“, - kelionės subtilybes atskleidė alpinistas.
Jis sako, kad skaičiuojant litais, arbatpinigai Pakistane nėra dideli. Tačiau tie keli, keliolika ar keliasdešimt litų, skirtų pagalbininkams, juos labai džiugindavo.
„Mes su partneriu iš Švedijos kiekvienam žmogui, kuris mus aptarnavo, davėm po šimtą dolerių. Visureigio vairuotojui, gabenusiam mus iš Islamabado į Skardu, už dvi dienas kelionės davėme tūkstantį rupijų. Tai yra dešimt eurų. Aukštuminiams nešikams dar mažiau mokama. Ten jau taip yra - jeigu samdai žmogų, tai yra garbės reikalas, jį paskatinti. Kai aš po lavinos leidausi žemyn su vienu batu, mane pasitiko vietos nešikas ir paėmė mano kuprinę. Iš tiesų, būčiau aš ir pats ją parsinešęs, bet žmogus atėjo man padėti. Aš jam daviau tūkstantį rupijų. Kiek žemiau mūsų virėjas atėjo, arbatos atnešė. Aš jam 300 rupijų daviau. Jų pinigais tai yra didelės sumos“, - pasakojo Ernestas.
 |
| Ernesto Markšaičio nuotr./Gaminamas maistas |
Tačiau kalnuose lietuvis susidūrė ir su žmonėmis, kurie arbatpinigių vietos pagalbininkams nenorėdavo mokėti. Nuo tokio žmogaus pakistaniečiai stengdavosi atsiriboti. Negavę arbatpinigių, vietiniai iš karto suprasdavo, kad krenta jų pajamos, darosi sunkiau išlaikyti gausias šeimas. Labiausiai Ernestą nustebino iš vienos vakarų šalies atvykęs keliautojas.
„Nenoriu aš įvardinti bendrovės pavadinimo, bet jis joje tikrai ne paprastas inžinierius. Tai gali būti net vienas iš akcininkų. Įmonės apyvarta – milijardai dolerių. O jis gaili nešikams 30 dolerių. Jo daiktus per kalnus žmonės tris dienas ant kupros nešė, o jis gaili tų kelių centų. Jo logika buvo tokia – jie gauna alga iš savo darbdavių. Tai aš jam ir sakau – juk Amerikoje tu palieki arbatpinigių padavėjui? Kelias iki bazinės stovyklos varginantis. Reikia apie 100 km eiti pėsčiomis. Tai juodas fizinis darbas, reikia pakilti iki penkių kilometrų virš jūros lygio. Grįžtant atgal tas keliautojas jau kojų nepavilko, jį su arkliu pargabeno, o jo daiktus ant kupros savo kojomis nešė kokie keturi penki žmonės. Tik po to jis perkreiptu veidu davė 30 dolerių nešikams. Buvo labai nemalonu“, - po keliones likusias nuosėdas prisiminė E.Markšaitis.
Kelionę įvertino aštuoniais balais iš dešimties
 |
| Ernesto Markšaičio nuotr./Vėliavos taip ir liko neišskleistos |
Paprašytas trumpai įvertinti visą kelionę ir jos rezultatus, Ernestas atsikando porą valandų prieš jį gulėjusio, tačiau taip ir nepaliesto šokoladinio kekso ir kurį laiką galvojo. Paskui gurkštelėjo kavos ir tarė: „Norėčiau vertinti, remdamasis įvairiais kriterijais. Lietuvos alpinizmas su šia kelione paaugo ar ne? Sunku pasakyti. Prieš mane į Broad Peak yra įkopęs Saulius Vilius. Tad Lietuvos alpinizme naujo rezultato nėra. Tačiau antra vertus, aš kopiau vienas, į viršūnę įkopiau naktį. Įkopiau pirmasis visame regione. Tuo metu siautė blogi orai, visi sėdėjo apačioje ir net negalvojo apie kopimą. Štai šis rezultatas buvo įvertintas. Visi spaudė ranką, o vietiniai mane praminė tigru“, - sakė E.Markšaitis.
Nusileidęs nuo Broad Peak jis sulaukė daugybės komplimentų, giriama buvo ir Lietuva. Iš vietos gyventojų jis išgirdo, kad čia neužmirštas ir Saulius Vilius, kurį pakistaniečiai vadino savo draugu. Jie sakė, kad po tokio kopimo į Broad Peak, jų draugu tapo ir Ernestas.
 |
| Ernesto Markšaičio nuotr./K2 bazinėje stovykloje |
„Viena vertus, Lietuvos alpinizmui lyg ir nieko naujo. Tačiau iš kitos pusės, visi pamatė, kad Lietuvos alpinizmas yra aukštumoje. Pamatė, kad mes turime stiprių kopikų. Pamatė, kad mes galime pasiekti daug. Tarptautinėje arenoje tai buvo įvertinta. Manau, kad kelionė pavyko. Nors ir ne visu šimtu procentu pavyko viską įgyvendinti. Reikia turėti galvoje ir tai, kad mano labai stiprus partneris iš Švedijos prarado motyvaciją ir išvyko namo. Italai išvyko neįkopę. Neįkopė daugybė iš tiesų labai stiprių žmonių. Ispanai neįkopė. Keturi stiprūs prancūzai neįkopė. Mano solo kopimas buvo įvertintas“, - kelionę apibendrino alpinistas.
Savo išvyką E.Markšaitis įvertino aštuoniais balais iš dešimties: „Sezonas buvo dėkingas. Tiesiog praradau labai gerą šansą. Nepasisekė su lavina. Dėl jos praradau puikią galimybę pasiekti K2 viršūnę. Antra vertus, likau gyvas, tik praradau dalį įrangos. Bet taip jau būna – praradus šansą, atsiranda stimulas eiti į priekį ir siekti to, ko iki šiol negalėjai pasiekti.“
