Tarytum „Anykščių šilelyje“
„Mano mielasis Mau, koks nuostabus buvai, / Negaliu pamiršti tavo meilės nei rūpesčio, / Žvelgiant į tave atsigauna mano akys, / Tai tu, negaliu be tavęs. / Buvai mums tikra dovana, / Mūsų globėjas – / bedarbių, vargšų, alkstančiųjų ir kenčiančiųjų, / Dosniai visiems padėjai. / Priglaudei laukinės gamtos sutvėrimus, / Saugojai Dievo kūrinius, / Bites, dramblius ir kitus. / Buvai upių šaltinis, / Tavo vandenys buvo švarūs, / Be tavęs vandens nebeliko. / Šiandien gedžiu tavęs, Mau, / Tave žiauriai puola, / Kirtikai ir gaisrai, traktoriai ir pjūklai.“
Ar neprimena šis Kiplangato Cheruiyoto eilėraštis apie Mau mišką Antano Baranausko poemos „Anykščių šilelis“, kurioje taip pat apraudama kadaise didinga giria? Skaudžioms eilėms šis ogiekas – Kenijoje ir Tanzanijoje gyvenančios nedidelės etninės grupės atstovas – turi rimtą priežastį. Jo bendruomenė buvo ne tik priversta palikti didžiulį Mau mišką, bet ir iš esmės pakeisti savo gyvenimo būdą.
Ogiekai miške, kuris nuo sostinės Nairobio nutolęs apie 200 km į šiaurės vakarus, gyveno ne vieną amžių – nuo tada, kai į Rytų Afriką atsikraustė pirmieji gyventojai. Žemė jų kultūroje priklauso ne pavieniams žmonėms, o grupei. Bendruomenės įsikurdavo kalnuoto miško plote taip, kad jis apimtų penkias klimato zonas. Čia ogiekai medžiodavo, laikydavo bites ir kopinėdavo medų, rinkdavo vaistažoles, uogas ir kitas gamtos gėrybes. Visi ogiekų vyrai išmokomi įrengti avilius tam tikruose medžiuose. Bitės, priešingai nei žemė, buvo privati nuosavybė, o kai kurie vyrai prižiūrėdavo iki 200 avilių. Tinklalapyje socialjusticefirst.com nurodyta, kad vidutinė šeima per metus prikopinėdavo 135 kg medaus.
Miškas yra svarbi ogiekų tapatybės ir kultūros dalis. Dažnas medis ar augalas turi tam tikrą ekologinę arba kultūrinę reikšmę: vienas privilioja bites į avilius, kitas naudojamas per inicijaciją. Nukirsti žaliuojantį medį tabu, todėl dažnai ogiekai vadinami miško saugotojais. Čiabuvių tautų teises ginančios nevyriausybinės organizacijos „Minority Rights Group International“ (MRG) teigimu, „jie iš prigimties – miško žmonės ir tausotojai, todėl gyventi renkasi vietas, kur medžiai, paukščiai ir laukiniai gyvūnai suteikia psichologinį komfortą“.
Bet, kaip dauguma kitų čiabuvių tautų, ogiekai niekada neturėjo jų teises į miško teritoriją patvirtinančių dokumentų. Tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai teismai pripažįsta, kad tokių etninių grupių nuosavybės forma yra specifinė, deja, iš to kyla nemažai problemų. Jų nuo seno gyvenamos teritorijos neturi formalaus statuso, teisės sistemos nepripažįsta bendruomeninės nuosavybės.
Nauja vyriausybė padalino mišką privačioms kompanijoms ir politiniams sąjungininkams. Kad atimtų vertingą žemę iš ogiekų, valdžia dalį jų tiesiog išvarė prievarta
Panašus buvo ir kitos genties – masajų likimas. Gyvulius auginantys klajokliai sausuoju metu apsistodavo Mau miške. Kadaise jų žemės driekėsi nuo Viktorijos ežero kone iki Indijos vandenyno, bet kolonizacija ir įvairos ligos šią teritoriją gerokai sumažino. Nuo Kenijos nepriklausomybės paskelbimo valstybė perimdavo vis daugiau jų žemės ir atiduodavo privatiems ūkiams, vyriausybės projektams ir laukinės gamtos parkams. Organizacijos “Survival International” duomenimis, vien šeši Kenijos ir Tanzanijos nacionaliniai parkai užima daugiau nei 13 tūkst. kv. km buvusių masajų žemių.
Policija degino mokyklas
Valdžia aiškina, esą po Mau, kuris saugomas pagal Miškų įstatymą, klajodami masajai ir ogiekai kenkia miškui. Tačiau dar kolonistai pradėjo kirsti Mau ir proskynose sodinti pušis ir kitus medžius, kad vėliau juos galėtų eksportuoti. Nuo XIX amžiaus pabaigos, kai Kenija tapo britų kolonija, šią etninę grupę buvo nuolat stengiamasi išstumti iš miško į laukinių gyvūnų gausiai apgyvendintą savaną.
1904-1918 metais vykę perkraustymai žlugdavo. Dar vieno mėginimo būta 1941-aisiais. Kamuojami dėl perkėlimo užklupusių ligų ir bado, ogiekai vis grįždavo ir stengdavosi pasislėpti miške kaip įmanoma giliau.
Masajams buvo kuriama tam tikra rezervatų sistema, užtat kai kuriuos ogiekus, dėl medžiotojų ir rinkėjų kultūros laikydami labiau atsilikusiais, britai perkraustydavo į kaimus bei skatindavo užsiimti žemdirbyste, tokiu būdu modernizuotis ir tapti “naudingais visuomenės nariais”. Šie vis tiek slapčia medžiodavo ir kopinėdavo medų. Kolonijos administratoriai puoselėjo planus juos asimiliuoti su didesnėmis gentimis, tokia politika tęsėsi ir po 1963-iųjų, kai buvo paskelbta nepriklausomybė.
Tuomet ogiekų situacija dar pablogėjo, mat nauja vyriausybė padalino mišką privačioms kompanijoms ir politiniams sąjungininkams. Kad atimtų vertingą žemę iš ogiekų, valdžia dalį jų tiesiog išvarė prievarta. Vos prireikdavo daugiau miško, buvo iškeldinamos ištisos bendruomenės ir kaskart vis toliau.
“Policija sudegino mokyklas, kurias pastatė mūsų tėvai. Taip ir nebaigiau mokyklos”, – saviškių iškeldinimą prisiminė vienas ogiekas. Du vaikai tąsyk pasislėpė krūmynuose ir niekada nebeatsirado, viena moteris buvo įkišta į kalėjimą ir mirtinai sumušta.
Kai prieš bemaž dešimtmetį policija sudegino keletą gyvenviečių, vyriausybė nesugebėjo ogiekams suteikti net elementarios pagalbos, pavyzdžiui, medikų priežiūrą. Valdžios įsitikinimu, nėra ko ginti dešimčių čiabuvių tautų teises, mat visi Kenijos gyventojai yra čiabuviai.
Išsikelti davė mėnesį ir pagrasino suimti
Į nesibaigiančius ogiekų skundus valdžios pareigūnai nereagavo, todėl 1997-aisiais jie teismo paprašė sustabdyti miško žvalgytuves ir žemės perleidimą kitiems. Ogiekai siekė kompensacijos ir pripažinimo, kad buvo pažeistos jų teisės į gyvenimą. Teismas tam tikrą dalį Mau miško pripažino saugoma teritorija, todėl ginčas pasiekė Aukščiausiąjį teismą, bet šis bylą nutraukė. Būta ir kitų skundų dėl iškeldinimų, bet jie buvo atmesti arba įstrigo teismuose dėl pasyvaus vyriausybės dalyvavimo ir korumpuotos teisinės sistemos.
2004-2006 metais vyko pavieniai perkėlimai be jokio plano. Tariamai aplinkosaugos sumetimais 2008-aisiais kilo nauja iškeldinimų banga. Kenijos vyriausybė pradėjo agresyvią kampaniją, aiškindama, esą ogiekai ir kiti čiabuviai Mau gyvena neteisėtai. Valdžia reiškė susirūpinimą dėl šalies miškų niokojimo, dėl kurio padažnėjo sausros, ėmė nykti gyvūnai, sumažėjo švaraus vandens.
Šis pokytis reiškė grėsmę ogiekų gyvenimo būdui, kultūrai, kalbai bei apskritai egzistavimui, kartu pažeisdamas Kenijos tarptautinius įsipareigojimus ginti žmogaus teises
Nevyriausybinės organizacijos “Ogiek Peoples Development Program” (“Ogiekų vystymo programa”, OPDP) ir “Survival International” tvirtina priešingai. Remiantis palydovų užfiksuotais vaizdais, pagrindinė Mau miško nykimo priežastis – medžių kirtimas pastaraisiais 20-30 metų grynai komerciniais tikslais, siekiant parduoti medieną, statyti būstus ar užsiimti žemdirbyste. Šiuo metu iškirsta daugiau nei ketvirtadalis iš 400 tūkst. ha miško.
2008 metais vyriausybė specialiai darbo grupei pavedė parengti ir įgyvendinti Mau ekosistemos apsaugos planą. Du iš 22 grupės narių buvo ogiekai, o nevyriausybinės organizacijos ėmėsi aktyvaus lobizmo, būtent šiame plane, anot MRG, buvo numatytas iškeldinimas. Valdžios atstovai netrukus pareiškė, kad ogiekai galės sugrįžti, bet šie įsitikinę, kad tai tebuvo masalas, siekiant juos išvilioti iš namų, o vėliau bus kuriamos biurokratinės ir kitokios kliūtys. Panašiai jau buvo anksčiau.
Išvarymas iš Mau reiškė ne tik tai, kad ogiekai neteko namų. Kenijoje maža derlingos žemės, kuri būtų laisva ir jiems tiktų. Be to, šios etninės grupės atstovai pripratę prie vėsaus kalnų orui ir neatsparūs ligoms, kurios būdingos karštesnėms ir drėgnesnės ar sausesnėms vietoms. Šis pokytis, pažymėjo MRG, reiškė grėsmę ogiekų gyvenimo būdui, kultūrai, kalbai bei apskritai egzistavimui, kartu pažeisdamas Kenijos tarptautinius įsipareigojimus ginti žmogaus teises.
Pastarieji masiniai perkėlimai, gerokai vėluodami, prasidėjo 2009-aisiais. Išsikelti buvo duota 30 dienų. Tuometis prezidentas Mwai Kibaki nurodė suimti visus, gyvenančius Mau ir esą niokojančius mišką. Grėsmė prarasti žemę kilo ne tik eiliniams ogiekams, bet net buvusio prezidento D.arap Moi giminaičiams. Nepailsami kovoti už savo mišką, tais pačiais metais ogiekai kreipėsi į Afrikos žmonių ir tautų teisių komisiją dėl bendruomenės žemės atėmimo, jos atidavimo kitiems asmenims, nepaliaujamos grėsmės vėl būti iškeldintiems, diskriminacijos, teisės į nuosavybę, kultūrą, religiją ir vystymą pažeidimų. Komisija klausimą dėl galimų rimtų ir masinių žmogaus teisių pažeidimų perdavė Afrikos žmonių ir tautų teisių teismui.
Dar tebenagrinėdamas bylą, šis pernai pripažino, kad Kenijos vyriausybė negali varyti ogiekų iš Mau miško, ir nurodė pristabdyti žemės perdavimą kitiems. Tai buvo pirmas kartas, kai septynerius metus Arušoje (Tanzanija) veikiantis teismas įsikišo ginant čiabuvių teises. Anot teismo, buvo pažeistos ogiekų teisės į nuosavybę, ekonominį, socialinį ir kultūrinį vystymąsi, teisė puoselėti savo kultūrą ir tradicines vertybes.
„Manau, kad mes mirsime“
Kenijoje ogiekų gyvena apie 20 tūkst., trys ketvirtadaliai buvo įsikūrę Mau miško teritorijoje. Šiandien ogiekai išblaškyti po gerokai suniokotą Mau ir kitas šalies vietas, verčiami asimiliuotis su stipresnėmis etninėmis grupėmis. Ogiekams iš esmės neleidžiama lankytis Mau, nebent slapta. Teritoriją saugo Kenijos miškų tarnyba, o kiekvienas, ką nors gabenantis iš miško, gali būti sulaikytas. Norintieji pamiškėje pasikirsti malkų turi už jas susimokėti. Medžioti antilopių, gazelių, laukinių kiaulių ir paukščių nebegalima.
Aukščiau cituoto eilėraščio autorius pernai JT nuolatinio čiabuvių tautų forumo sesijoje pareiškė, kad nuo 1977-ųjų iki dabar nepaliauja grasinimai ir iškeldinimas iš senųjų ogiekų teritorijų. “Tai sustiprino skurdą ir neraštingumą, o galiausiai atima viltį. Kai ogiekai išvaromi, jų miškas ne saugomas, o išnaudojamas medžių kirtėjų ir arbatos plantacijų, iš kurių dalis priklauso vyriausybės pareigūnams”, – kalbėjo Kiplangatas Cheruiyotas.
“Manau, kad mes mirsime. Buvome prisitaikę prie miško. Tai – tas pats, kaip žuvį ištraukti iš upės”, – prognozavo OPDP atstovas Emmanuelis Kipkoechas Lemisas.
Kitokioje aplinkoje vaikai nebeturi gyvenimo miške įgūdžių, jie pripratę prie žemės ūkio. Atkirsti nuo miško, ogiekai nebegali laikytis savo tradicijų, patiria diskriminaciją darbo ir švietimo srityse, todėl dauguma gyvena itin skurdžiai. Dažnai jie atsiduria didesnių etninių grupių konfliktų ugnyje, ypač per rinkimus, nuolat krečiamus smurto. Jiems iš esmės neatstovaujama politiniu lygiu.
Prieš du dešimtmečius iš miško iškeldintas Charlesas Ruto gavo porą hektarų. Čia jis įkūrė nevyriausybinę organizaciją “Bobo fermą”. Kiekvienas fermos svečias prašomas pasodinti po sodinuką, todėl šis plotas pavirto į mišką, kontrastuojantį su aplinkui dirbamais laukais. Be to, ogiekai čia gali praktikuoti savo kultūrą, auginti vaistažoles ir kopinėti medų. Vyriausybė Ch.Ruto veiklos visiškai neremia.
Norintieji pamiškėje pasikirsti malkų turi už jas susimokėti. Medžioti antilopių, gazelių, laukinių kiaulių ir paukščių nebegalima
MRG ataskaitoje apie pasaulio mažumų ir čiabuvių žmonių padėtį 2014-aisiais ogiekai išskirti kaip viena iš tautelių, kurioms kyla grėsmė. Per gyventojų surašymus vyriausybė ogiekų ir kitų rinkėjų-medžiotojų neišskiria kaip atskiros etninės grupės. Jie atsiduria kategorijoje “kiti” arba pridedami prie didesnių grupių. Anot MRG, per 1989 metų ir 1999 metų surašymus ogiekai “tapo” masajais arba kalendžinais. Rinkėjai-medžiotojai Kenijoje esą atsidūrė tokioje atskirtyje, kad kalbėdami apie save net ėmė vartoti tuos pačius žeminančius žodžius, kaip kitų tautelių atstovai. Pavyzdžiui, masajų žodį “dorobo” arba somalietišką “boni”, kurie reiškia “primityvūs, nieko neturintys žmonės”.
Kerta ir patys ogiekai
Valdžia ištisus dešimtmečius žadėdavo grąžinti ogiekus į Mau mišką, bet tuo pačiu metu ekologiškai pažeidžiamas teritorijas atiduodavo su politikais susijusiems verslininkams. Kaip nurodyta tinklalapyje thinkafricapress.com, bent dvi vyriausybinės komisijos pripažino, kad didžiuliai iškirsto miško plotai buvo atiduoti ne ogiekų tautybės asmenims, įskaitant įtakingus politikus ir privačioms kompanijoms.
Kirsti medžių nedraudžiama tik kompanijoms “Pan African Paper Mills”, “Raiply Timber” ir “Timsales Ltd.”. Išskirtinės sąlygos joms sukurtos, nes, pastarosios įdarbinusios apie 30 tūkst. Kenijos gyventojų, o pirmojoje valstybė turi akcijų. E.Lemisas pripažino, kad medžius neteisėtai kerta ir patys ogiekai: “Kai kurie tame dalyvauja – iš skurdo. Parduoda medieną ir taip išgyvena.”
Kenija jau kurį laiką spaudžiama saugoti Mau, bet valdžia situaciją apsuka savaip ir toliau stumia ogiekus iš miško, motyvuodama aplinkosauga. Antai prieš penketą metų dėl to buvo nusavinta 24 tūkst. ha ogiekų žemės. “Vyriausybė atėjo su pjūklais ir iškirto nuo seno ten augančius medžius. O kai baigė, apkaltino ogiekus miško naikinimu”, – thinkafricapress.com prisiminė vienas ogiekas.
Tiesa, valdžios adresu dera svaidyti ne vien priekaištus. Ogiekai buvo įpareigoti saugoti mišką nuo nelegalaus medžių kirtimo rąstams. Bendruomenės miškų asociacijos, kuriai buvo patikėtas 1,2 tūkst. ha, atstovo Ch.Ruto teigimu, dalis šio ploto kertama, kita dalis saugoma. Ogiekai prižiūri, kad iškirtusi medžius kompanija “Timsales” pasodintų naujų.
Kenija į priekaištus atkirto paaiškinimu, esą ogiekai kartu su kitų etninių grupių atstovais tik niokoja mišką. Atsakydama tuomečiam JT specialiajam pranešėjui čiabuvių žmonių teisių klausimais Jamesui Anayai, vyriausybė pripažino, kad ogiekai nuo seno harmoningai gyveno miške. Prieš kone keturis dešimtmečius esą net buvo pradėtos registruoti jų teisės į žemę. Tačiau laikui bėgant ogiekų gyvenimo būdas dėl išsilavinimo, santuokų su kitų grupių atstovais ir kitų priežasčių esą pasikeitė. Pavyzdžiui, dauguma pradėjo auginti gyvulius ir dirbti žemę. Tai esą prasilenkia su miško saugojimo planais.
Valdžia pasiūlė ogiekams įsikurti miško pakraštyje ir toliau užsiimti žemdirbyste. Pradėjus kirsti medžius, kad į tą vietą galėtų persikraustyti ogiekai, esą pasirodė ir kitos etninės grupės. Dėl to, medžio anglies gamybos, medžių kirtimo ir kitų priežasčių esą pradėjo sekti vandens resursai, o tai pažeidė ekosistemą ir turės neigiamos įtakos ne tik Kenijai, bet ir aplinkinėms šalims.
Susipažinti su etninių mažumų padėtimi Kenijoje grupę Europos žurnalistų pakvietė nevyriausybinė organizacija “Minority Rights Group International”.
