Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Pasirodė, kad pelkėtas tvenkinys traukia ne tik gulbes, bet ir kitus paukščius, kurių drąsiausių, skambiausių giesmių labiausiai knietėtų klausytis pavasarį.
Turbūt tada, kai Liberiškio dvaras buvo vienas stipriausių krašte, paukščių garsai pro rūmų langus sklido iš pakalnėje tekančios Šuojos vandenų, nendrynų ir, nūdien gamtos paminklu paskelbto, dvaro parko. Jame – kelios dešimtys įvairiausių vietinių ir atvežtinių medžių, keliolika krūmų rūšių, du apleisti tvenkiniai.
Manoma, kad mediniai Liberiškio dvaro rūmai gali būti seniausi visame Panevėžio rajone. Žinoma, jie galėjo būti ne kartą perstatyti, tačiau apie šio pasato tikrąjį amžių byloja išlikusi senoji šildymo sistema.
Įvairiuose šaltiniuose teigiama, kad Liberiškio dvaras įkurtas dar 1595 m. Apie pirmuosius savininkus nėra išlikusių duomenų. XVIII a. pabaigoje sodybą valdė dvarininkas Andriejus Abramavičius, vėliau čia šeimininkavo garsieji Radvilos, paskui (maždaug nuo 1805 m.) – ne ką mažiau žinomi Karpiai.
Liberiškio dvaro rūmuose Karpiai įkūrė įspūdingą biblioteką. Joje buvo sukaupta daugiau nei tūkstantis knygų tomų. Vertingiausias bibliotekos eksponatas galėjo būti XVII a. odiniu aptaisu puoštas Lietuvos Statutas.
Šie rūmai regėjo ne tik gausią knygų kolekciją, bet ir daug antikvarinių, meno vertybių: paveikslų, puošnių baldų, pistoletų, kt.
Karpių giminė Liberiškio dvarą valdė iki pat nacionalizacijos (1940 m.). Išraiškinga sodyba perduota tarybiniam ūkiui, didžiuliai mediniai rūmai virto vaikų darželiu, bendrabučiu. Anuomet kiekvienas, išeidavęs iš rūmų, bodėjosi kieme iškilusia masyvia Lenino skulptūra, kurios dabar nė kvapo.
Nė kvapo neliko ir kadaise čia vešėjusių bajoriškų gėlynų, senų knygų puslapių šnarėjimo bei minties, kad į Liberiškį ateityje plūs ne tik paukščiai...
Laikas ir kuria, ir naikina, laikas viską sudėlioja į savo vietas.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“